Iš mūsų vargų ir kovų praeities

„Žmonės, kurie jaunose dienose sugebėjo platesnį, nesavingą gyvenimą gyventi, vargiai ir senatvėje leis savo širdžiai pavirsti niekam nenaudinga kempine“.( G. Petkevičaitė- Bitė.1927)

„Kas anų laikų neatsimena, tas šiandien ir įsivaizduoti negali, koks tada, apskritai  imant, buvo gilus mūsų tarpe tautiškos sąmonės įmygis. Liaudies prieraišumas prie savo krašto, savo papročių, savo dainų buvo anuomet gal dar  didesnis, kaip dabar. Buvo tai tačiau jokio protavimo nepamatuojamas, kad ir gilus, jausmas. Anuomet visų tų brangenybių liaudis lyg nesugebėdavo atskirti nuo savo asmens; matė tik platų sau svetimą pasaulį ir siauresnį, artimą, tokį priprastą, savą ir todėl tokį neapsakomai brangų. Matė taip pat, kad kas, iš jų tarpo išėjęs, tik išsinerdavo iš sodiečių drabužių – vis tiek ar kunigas, ar daktaras, juo labiau kitų profesijų žmogus, kuriam tėvynėje vietos nebūdavo, – tuoj tapdavo saviesiems tolimais, svetimais. Visi metų metais būdavo prie to reiškinio pratinami ir nieko pikta jame nematydavo. Apie savo vaikus, į kunigus išėjusius ir lenkuojančius, tėvai paprastai su dždžiausia rezignacija ( – atsiliepdavo:

– Kurgi jam, tiek mokslo išėjusiam, mužikų kalba kalbėti, su mužikais dėtis. Mylėdavo, brangindavo savo tikybos vardus, bet į gyvenimo praktiką neleisdavo kištis.

Jei kuris iš inteligentų teikdavosi į gimtąjį sodžių apsilankyti, pažįstami ir giminės į tokį apsilankymą žiūrėdavo kaip į didelę jiems padarytą garbę. Neapykantos nutautėliams jokios. Tautybės atžvilgiu rezignacija begalinė.“

( Iš mūsų vargų ir kovų.G. Petkevičaitė – Bitė. Krislai.Raštai. t. 1. Vilnius 1966, p. 627).

Iš pradžių nesupratau šių žodžių  prasmės. Gal per daug paviršutiniškai skaičiau ir neįsigilinau. Vėliau sugrįžęs prie teksto, ilgai svarsčiau, ką galėtų reikšti garsios mūsų žemietės raštų eilutės.

Nusikelkime į XIX a. pab.- XX a, pradžios metus. Rusijos imperijos laikai. Lietuva provincija. Galioja spaudos draudimas. Iš kaimo kilusi negausi inteligentija išsibarsčiusi po plačią Rusiją. Tik katalikų kunigai galėjo rasti sau darbo savo tikinčiųjų bendruomenėje.

Kunigų įbauginti  tėvai, norėdami apsaugoti savo atžalas staigios mirties atveju, nuo amžinų pomirtinių klajonių, tą pačią dieną su liudininkais ir krikštatėviais nešė kūdikius į bažnyčios zakristiją krikštyti. Atlikus krikšto apeigas, į metrikų knygas kunigas įrašydavo naują imperijos pavaldinį, būsimą mokesčių mokėtoją ir ištikimą kareivį… Kitą dieną nuo trobos aukšto nuimtas iš vytelių pintas lopšys, kuriame buvo užaugę visi šeimos vaikai. Atsinešta kartis, vadinama linge, vienas jos galas užkištas už sijos, o ant kito galo pakabinamas lopšys. Minkštai paklotas ir judinamas lopšys kūdikį sūpuodavo aukštyn žemyn.

Atėjus vasarai, tėvas nukabindavo nuo lingės lopšį, vietoj jo prie lango pastatydavo vygę.Vasarą kūdikį išnešdavo į lauką, kur sesuo, ganydama žąsis, viena akimi sergėjo ir mažąjį broliuką ar sesutę. Vasaros pabaigoje, šliaužiojantis vaikis, bandydavo stotis.  Kampe jam pastatydavo stovynę, į ją įstatytas vaikutis greitai pramokdavo vaikščoti.

Pagrandukais rūpinosi vyresni vaikai. Kiek paaugus vaikas mėgdavo vaikštinėti po kiemą, kuris atrodė be galo dideli ir paslaptingas.Vaikui atrodė, kad pasaulis baigiasi kažkur tuoj už jų kiemo vartų, gal kaimo gale. Iš vyresnių brolių ar seserų jaunas vaikas mokėsi žaidimų, gyvenimo patyrimo, išminties ir… išdaigų.

Visoms gausių šeimų atžaloms teko išklysti iš tėviškės ir ieškoti duonos svetimose pasvietėse. Net dangintis į Ameriką.Vyriausiam sūnui pagal tradiciją, mirus tėvui,  turėjo atitekti tėviškė. O kol gyvas tėvas, vyriausias sūnus buvo tėvo pagalbininkas. Jiedu statėsi trobesius, sodino prie jų medžius.  Jau pirmą rudenį sodino vaismedžių sodą. Kur neteko geresnių medžių, ten kyšojo gluosnio šakelė, kad nešvilpautų vėjai.

Po išėjimo į  vienkiemius pasikeitė kaimo gyventojų skaičius. Kaimuose apsigyveno nemažą naujų šeimų. Kūrėsi čia darbštūs žmonės, ieškantys geresnių gyvenimo sąlygų. Kaime daugiausia gyveno lietuvių, keletas žydų – karčemininkas, siuvėjas, taboknešis, vienas kitas kalvis, audėjas, batsiuvys, dažnai irgi kitatautis. Lietuviai dirbo žemę. Žydams verstis žemės ūkiu draudė Rusijos įstatymai. Į vienkiemius žmonės skirstėsi skausmingai. Visi troško geresnės žemės. Tuo naudojosi matininai- ėmė kyšius. Kas jo nedavė, gavo prastesnės žemės.

Vaikščiojant paskui ariantį brolį, vaikas pramokdavo ir abėcėlės.  Brolis pasakodavo vaikui kokią nors raidę, tas, eidamas paskui jį kartodavo, kol išmokdavo. Po to klausdavo kitos. Pramokus raides, pradėdavo mokytis skaityti. Vasarą, broliams ir seserims dirbant įvairius žemės darbus, kiek paaugęs vaikas mėgdavo leisti laiką prie upelio ar aukštesnio kalnelio. Atsiverdavo kitas pasaulis. Bėgiodavo paupiu, žuvis gaudė, paūgėjęs vasarą su meškere bandė žvejoti.

Sėsliame ūkininko gyvenime didesnių išvykų nebūdavo.Vasarą visa šaimyna laukdavo atlaidų. Šventadieniškai apsirėdę, su arkliais važiuodavo į bažnyčią, kur vykdavo atlaidai. Iš pradžių su motina, vėliau su vyresniu broliu. Vaiko atmintyje užsilikdavo akmeninė ar medinė bažnyčia, šventoriaus akmenų mūras ir minios žmonių. Po pamaldų, pasikalbėję su tolimesniais giminėmis ir pažįstamais, atlaidininkai pasileisdavo namų link. Į namus neretai grįždavo su kokiu nors svečiu ar gimine. Sugrįžę sėsdavo prie stalo pietauti, kur visada atsirasdavo skanesnis kąsnis valgio, suaugusiems- buteliukas su žolelių atpilu.  Per pietus prasidėdavo pokalbiai apie svarbesnius metų įvykius, neretai prisimindavo senovę, išėjusius giminaičius.

Paaugusį vaiką pradėdavo pratinti prie darbo. Pirmasis darbas būdavo ganymas.  Iš pradžių žąsiukų, paskui pastatydavo prie kiaulių ganymo. Nelinkųsi prie ūkio darbų vaiką, rengė į mokslus. Kaime valdiškos mokyklos nebūdavo.Kaimo vaikus mokė to patieskaimo gyventojas, šiek tiek prasilavinęs daraktorius. Vaikai mokėsi kaimo troboje. Valdžia tokias mokykla vadino pakampių mokyklėlėmis.  Jose vaikai nedaug ko išmokdavo. Atėjus pavasariui, mokslai baigdavosi. Tekdavo grįžti prie nelabai mėgstamų žasų ar kiaulių ganymo, o rudenį vėl pradėti mokytis pakampių mokyklėlėje.

Paugusį vaiką tėvai rudenį atiduodavo  į mokslus toliau. Tuomet atsiverdavo kitas pasaulis, be tėvų, kuriuos pamatydavo nedėldienyje

( savaitgaliais). Tokia buvo jauno žmogaus gyvenimo pradžia. Tėvai vieną iš sūnų tikėjosi paaukoti Dievo garbei – rengti kunigystei. Tai buvo ir paspirtis, paguoda šeimai. Neretai šis noras tėvams baigdavosi didele nesantaika, kai jaunuolis pareikšdavo neturįs pašaukimo Dievo tarnystei.

Ateidavo laikas tekėti seserims. Pirmiausia ištekėdavo vyriausioji. Seserys nutekėdavo į kitą pasaulį- gretimą ar artimą kaimą. Pirštis atvykdavo ir iš gretimo kaimo. Kai priemenėje galimas žentas neparklupdavo, tėvas nuspręsdavo, jog į žentus kaimynų jaunuolis netinkąs , tad net į trobą neįleisdavo ir paprašydavo išeiti, iš kur atvyko…Buvo tikima, kad tik paklusnus ir nuolankus, visuomet pasiruošęs nusižeminti šeimininkui vyriškis, galėsiąs būti jo žentu… Tipiška XX a. pradžioje gimusių mitologinė gyvenimo pradžia: gimiau, ganiau gyvulius, vėliau ariau žemę, pradėjau mokytis. Pats gyvenimas buvo didžiausia mokykla.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas