Arvydo Gudo fotografija

Naujasis teatro „Menas“ spektaklis – akistata su vidiniu žvėrimi

Jau rugsėjo 18-ąją teatro „Menas“ scenoje iškils britų novelisto Viljamo Goldingo romano motyvais paremtas spektaklis „Musių valdovas“. Jaunimui skirtą spektaklį pristato režisierė Monika Klimaitė, kuri yra įsitikinusi: šis spektaklis – savotiškas žaidimas, kviečiantis susitikti su savo vidiniu žvėrimi.

Suaugusiųjų pasaulis – vaikų akimis

Virtuali „Musių valdovo“ premjera įvyko dar karantino laikotarpiu, o štai į kontaktinę teatro entuziastai bus kviečiami įpusėjus rugsėjui.

Dėka scenografės Patricijos Vytytės žiūrovai nusikels į gerai pažįstamą, 90-ųjų stiliaus vaikų žaidimų aikštelę. Ji – savotiška sala, uždara teritorija, kurioje galioja tam tikros, konkrečiai asmenų grupei priimtinos taisyklės, veikia tik jiems žinoma sistema, hierarchinė klasifikacija ir garbės bei principų kodeksai.

Romano pavadinimas „Musių valdovas“ spektaklyje taps paslaptingo žaidimo kodu. Tai –  sąmoninga nuoroda į įvairius, tiek realius, tiek virtualius žaidimus, kurie įtraukia į savo pasaulį, priverčia pamiršti kas ir kur esi bei neretai tampa tam tikrų moralinių, socialinių, teisinių ribų peržengimo priežastimi.

„Musių valdovas“ kiekvieną žaidžiantį išves iš komforto zonos, privers peržengti ribas ir atsakyti už savo pasirinkimus. Tai yra žaidimas, kurio galutinis tikslas – susitikimas su „žvėrimi“, – intriguoja M. Klimaitė.

Ji prisipažįsta jau kurį laiką gvildenusi spektaklio apie vaikus, sprendžiančius suaugusių pasaulio problemas sociopolitiniame kontekste, idėją. Kaip vaikai spręstų, rodos, neišsprendžiamus suaugusiųjų klausimus, kaip gebėtų tvarkytis su įvairiausiomis problemomis?

„Dažnai atrodo, jog visi tie neišsprendžiami klausimai tokie yra tik dėl mūsų pačių baimių, nepasitikėjimo, kompleksų ir panašiai. Galvojau apie vaikus kaip pagrindinius veikėjus, kurie rimtą, suaugusiųjų pasaulį perkelia į vaikišką, žaidimų aikštelės plotmę. Tereikėjo surasti tinkamą kūrinį“, –  sako ji.

Atrasti teisingą kūrybinių paieškų kelią padėjo teatro vadovas Anupras Jucius, pasiūlęs imtis į mokyklos programą įtrauktos medžiagos.

„Sąraše pamačiusi V. Goldingo „Musių valdovą“ pasijutau taip, tarsi mintis būtų atradusi kūną“, –  šypteli M. Klimaitė.

Aktualus šių dienų pasaulyje

Tiesioginio romano perkėlimo į teatrinę erdvę tikėtis nereikėtų: tai – itin laisva, šiandieninė kūrinio interpretaciją, kurią M. Klimaitė, atsispirdama nuo pagrindinės – žmogų valdančio ego arba kitaip žvėries – romano idėjos, sukūrė kartu su dramaturge Monika Baranauskaite.

„Buvo aišku, kad romano vietos ir laiko aplinkybės bei tam tikri sprendimai šiandieniniame kontekste yra neveiksmingi, todėl romanas tapo idėjine atspirtimi, pagrindiniu išeities tašku.“

Spektaklyje yra pakeisti ir veikėjai. Priešingai nei romane, vaikų bendruomenę sudarys ne tik berniukai, bet ir mergaitės.

„Įtraukti į kompaniją moteriškos lyties atstoves buvo sąmoningas sprendimas, siekiant nediskriminuoti vienos ar kitos lyties temos kontekste. Žiaurumas, agresija, galios troškimas, baimės – tai primityvios žmogaus, o ne vienos ar kitos lyties atstovų, savybės. Taip pat buvo siekis sukurti pilnavertiškai funkcionuojančią bendruomenę, nes tai, kas nutinka su vaikais kieme, vyksta su kiekvienu iš mūsų, mus supančiose aplinkose, mūsų socialiniuose kiemuose“, – atkreipia dėmesį režisierė.

Vaidmenis spektaklyje kuria tiek teatro „Menas“, tiek ir kviestiniai aktoriai. M. Klimaitė šypteli, jog pirmųjų repeticijų metu aktoriai paprasčiausiai žaidė strateginį karinį žaidimą „Vėliavėlės“.

Jai pačiai, sako, įdomiausia buvo iš šalies stebėti tai, kaip greitai jie įsitraukė į žaidimą ir pamiršo, kad yra pretenzingos, brandžios asmenybės teatre, savo darbo vietoje.

„Tame paprastame žaidime pradėjo ryškėti lyderiai, kurtis kiekvienos komandos specifinės strategijos, apgaulės, manipuliacijos, o galiausiai iškilo ir konfliktinės situacijos. Kelių dienų žaidimas tapo esminiu ir realiu pavyzdžiu apie tai, ką norėjome kalbėti spektaklyje.“

Arvydo Gudo fotografija

Dar 1954 metais gimęs kūrinys itin aktualus ir šių dienų perspektyvoje.

„Žmogaus prigimtis ir bendravimo modelis, kaip bebūtų gaila, nesikeičia arba keičiasi tokiais mikro judesiais, kad sunku ir pastebėti. Žvėris, apie kurį kalba V. Goldingas, ir šiandien lygiai toks pat gyvas ir energingas, kaip ir tada. Tai mūsų pačių ego ar, kaip Jungas pasakytų, šešėlis, kuris gali būti ambicingas, jautrus, įžeidus, trokštantis galios ir dėl to žiaurus. Tai – destruktyvi jėga, kuri kaip bomba tiksi kiekviename iš mūsų, o sprogusi gali pakenkti ne tik aplinkiniams, bet ir mums patiems“, – atkreipia dėmesį režisierė.

Patyčios, galios troškimas, bendravimo kultūros nebuvimas, hierarchinis bendravimo modelis, kova už būvį – visa tai, M. Klimaitės akimis, šiandien kaip niekad ryškiai eksponuojama.

Kalbantis apie kiekvieną mūsų

Nors spektaklis, pasakojantis apie sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, oficialiai skiriamas jaunimui, jį pamatyti verta visiems neabejingiems teatro magijai.

„Spektaklis yra apie mus visus, nepaisant nei amžiaus skirtumų, nei socialinių statusų. Vertybės, bendravimo kultūra, kylantis žiaurumas neatsiranda staiga žmogui suaugus, pradėjus savarankišką gyvenimą – visa tai formuojasi nuo mažų dienų. Čia ir atsiranda uždaro rato problema: suaugę tik pastiprina jau suformuotas savybes, vertybes, vadovaujasi vaikystėje išmoktu bendravimo modeliu,  o vaikai – ima pavyzdį iš suaugusiųjų ir, sekdami juos, mokosi kaip elgtis, bendrauti ir panašiai. Kartais gali atrodyti, jog jokio išėjimo iš šios situacijos nėra, tačiau garsiai kalbėdami, matydami prieš save galimas pasekmių projekcijas, galime pradėti sekti save, savo poelgius, jausmus, sąmoningai priimti sprendimus, pasirinkimus“, – pabrėžia M. Klimaitė.

Spektaklio režisierė įsitikinusi: visos žmogaus kovos ir konfliktai, prieš kitą asmenį nukreipta agresija kyla ne dėl šalia esančio žmogaus netinkamų savybių, bet dėl asmeninių kompleksų, užvaldžiusių baimių, negebėjimo pasitikėti savimi.

Spektaklio dramaturgija, kurioje nagrinėjama moralės ir nedorovės kova, amžinasis racionalaus ir emocijų valdomo proto šokis, atsakomybės ir asmeninės valdžios troškimo batalijos itin artima ir pačiai kūrėjai.

Paklausta, kas labiausiai rezonavo nagrinėjant medžiagą, M. Klimaitė netrunka įvardinti.

„Mūsų primityvios gyvybę palaikančios silpnybės. Pabandykime surasti nors vieną žmogų, kuris neišgyveno, nepatyrė, nejautė ar negalvojo apie norą priklausyti kokiai nors socialinei grupei, baiminosi nepritapti ar būti atstumtu, pastoviai tikrinosi savo moralines, teisines, naglumo ribas, jautė smaugiantį ego, demonstravo galią veikiamas kompleksų, norėjo konkuruoti ir panašiai. Deja, žmogaus gyvybę palaikančių ydų ir silpnybių sąrašas yra be pabaigos“, – liūdnai konstatuoja.

Spektaklio premjera rugsėjo 18 d. 18 val. Panevėžio teatre „Menas“ (Vasario 16-osios g. 19)

Daugiau informacijos: www.teatrasmenas.lt, bilietų kasos tel. nr. (845) 468935

Panevėžio teatro „Menas“ inf.

Teksto autorė – Rasa Karvelytė.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply