Naujausia žinomos rašytojos knyga provokuoja: nebijok būti laimingas

Dienos šviesą išvydo E.Malūko, E.Kalėdos, „Moterys meluoja geriau“ autorės D.Vaitkevičiūtės knygas leidžiančios Panevėžio leidyklos „Magilė“ parengta naujausia INDRĖS JONUŠYTĖS knyga „Prašau, nesudaužyk mano širdies“.

Ankstesnieji Indrė Jonušytės romanai „Rožių sala“, „Angelų žaidimai“, „Jūros akmenukų karoliai“, „Baltas šešėlis“ jau užkariavo skaitytojų širdis ne tik Lietuvoje. Jos mielai perkamos Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir kitur, nes visos yra kupinos aistros – mylėti šį pasaulį, juo stebėtis ir džiaugtis.

Autorė gimė ir mokėsi Panevėžyje, baigė Vilniaus universitetą. Daug keliaujanti, kalbanti šešiomis kalbomis, fotografuojanti,  piešianti, globojanti keturias kates rašytoja pastaraisiais metais po keletą mėnesių gyvena ir įkvėpimo savo kūrybai semiasi gimtojoje Lietuvoje, jaukioje Belgijoje ir saulėtoje Graikijoje.

Ir anksčiau aprašinėjusi skirtingų šalių žmonių gyvenimo būdą, kultūrą, nepakartojamą gamtą, kūrusi psichologinius spalvingų meilės istorijų veikėjų portretus, naujojoje knygoje ji drauge su jais atranda kai ką naujo: ne tik didelį jauno, neretai po pasaulį ir savyje besiblaškančio žmogaus siekį, bet ir gebėjimą – nebijoti būti laimingam.

Rašytoja Klara ir didžiausią pasaulyje uogą, tamsiai-šviesiai dryžuotą arbūzą, primenantis jos likimas… Atėnus įsimylėjusios lietuvaitės melancholiškas potraukis Ne Atėniečiui… Ką reiškia beatodairiškai mylėti nugarą visam pasauliui atsukusį žmogų.. Lietuvą ir Ispaniją į nelengvą buvimą svetur iškeitusių Dominyko ir Ranjos fatališko susitikimo istorija… Romantiška, jausminga, stipru ir primena puikią prancūzų klasiką, Margueritę Duras, Fransuazą Sagan.

„Milijonai žmonių pamiršta savo šaknis. Dominykas irgi nebesiilgi Lietuvos. Retai kam prisipažįsta, kad yra iš jos kilęs. Pavadinamas rusu, lenku ar skandinavu, neskuba klaidos taisyti. Ir tam jis turi savų skausmingų priežasčių“. („Bemiegė naktis“).

„Čia, sename knygynėlyje, renkasi profesoriai, studentai, menininkai, valkatos, keliautojai.  Ir užsibūna ilgiau nei tikisi. Juos įtraukia magiškas nemažai visko mačiusių ir sielą užgyvenusių knygų pasaulis. Ji pati kokį netikėtai atrastą tomelį tiesiog laiko  prispaudusi prie krūtinės, jausdama šilumą žmonių, kurie vartė jo puslapius, girdėdama jų plakančias širdis, regėdama besišypsančius veidus. Gera nebūti vienišam…“ („Melancholija“).

„Prabėgus kelioms valandoms, o gal dienoms, o gal metams, ar net keleriems, pasikeitus orams, kitoje šalyje, kitame kontinente Klarai ėmė atrodyti, kad jos galva tuoj ims ir sprogs. Visko buvo per daug. Sunku buvo suvokti, kaip šį visatos svorį, visą šioje žemėje susikaupusį ilgesį, beprasmybę, meilės ir aistrų naštą pakelia kiti žmonės.“ („Klara ir arbūzas“).

Jeigu įdomu pasvarstyti, kaip ir kodėl kartais taip nutinka, naujasis Indrės Jonušytės romanas neabejotinai skirtas jums.

Nuotraukoje:

Rašytoja Indrė Jonušytė savo parodos Panevėžio fotogalerijoje atidaryme


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *