Navikų kaimo jubiliatas

Sausio 16 dieną aplankytas ir 90-ojo jubiliejaus proga pasveikintas Didžiasalio seniūnijos Navikų kaimo gyventojas Povilas Kazura. Stiprios sveikatos, šviesių dienų ir gerų žmonių šalia jam linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, Didžiasalio seniūnijos specialistė Nina Keturkienė. ,,Gerbiamas Jubiliate, šiandien pasidžiaukite savo gyvenimo švente, per ilgus gyvenimo metus sukaupta patirtimi ir išmintimi. Dėkojame Jums už darbus savo kraštui, doro gyvenimo pavyzdį…“,– sakė vicemeras.

Jubiliatą taip pat sveikino UAB ,,Birvėtos tvenkiniai“ direktorė  Edita Brukštuvienė, kuriai Povilo šeima labai artima. Jo dukra Vanda nuo pat įmonės įkūrimo čia dirba buhaltere, sūnus Vidas – elektrikas, o ir pats Povilas, jo žmona Onutė – daug metų pažįstami, gerbiami kaimo gyventojai. Povilas pasakojo puikiai atsimenantis, kaip apie 1977 metus pelkėtų karklynų ir balų vietoje buvo kasami tvenkiniai. Beveik 1000 ha sklypas skirtas iš tuometinio Liudo Giros kolūkio žemių, o didžiulis žuvininkystės ūkis pradėtas kurti kaip kompensacija už Ignalinos atominės elektrinės daromą žalą gamtai. Tvenkinių įrengimas truko dešimtmetį. Jie buvo perduoti kolūkiui, vėliau įkurtas atskiras Dysnos žvejų kolūkis, kuriam iki 1992 m. vadovavo R. Vinciūnas. Jį Povilas, sakė,  gerai pažinojęs, nes dirbant vairuotoju teko nekart vežioti.  Ir dabar šį vadovą mini geru žodžiu.

Jubiliatas šiek tiek papasakojo apie savo gyvenimą. Gimė jis gretimame, dabar jau sunykusiame, Radiškės kaime, ten baigė ir pradinę mokyklą, paskui dar kelis metus mokėsi Tverečiuje, bet mokslų siekti didelio noro nebuvo, todėl nuėjo į kolūkį dirbti, išmoko traktorių vairuoti. Ir visą gyvenimą vairuotoju dirbo. Vairavimas, mašinų remontas  jam pats mieliausias  užsiėmimas, todėl ir šiandien jis apie tai gali ilgų ilgiausiai pasakoti. O Povilo keliai keleliai toli driekėsi. Tris metus tarnavo Vladivostoke, ten baigė vairuotojų kursus, 8 mėnesius mokėsi, o paskui vairavo ir vairavo. Grįžęs namo kolūkyje vairuotoju dirbo, tekdavo ir iki Minsko, ir iki Rygos nuvažiuoti. O 1968 m. su dar keliais vairuotojais iš Navikų į Čekoslovakiją nuvairavo – buvo pasiųsti protestų malšinti, bet, kaip sako vyras, dėkui Dievui, taip ir neteko. Kažkur miškuose 3 mėnesius palapinėse pragyveno, paskui vėl namo parvairavo… Tuomet vyrai nelabai ir suprato, kas vyksta. Tuomet čekų sujudimas buvo užgniaužtas, žuvo nemažai  taikių gyventojų. Prahos pavasariu vadinami pasipriešinimo veiksmai tapo istoriškai reikšmingi.

Na, o Povilas bevairuodamas ir savo būsimą žmoną Onutę nusižiūrėjo, ją vis kur nors paveždavo… Vyras prisimena, kad tuomet Navikuose daug jaunimo buvę, linksmai gyvenę. Jauna pora susituokė 1960 metais, iškart ir namą statyti pradėjo, čia su dukra Vanda dabar ir gyvena. Ramiai dienas leidžia. O tos mašinos ir vairavimas vis dar rūpi. Pernai dar sėsdavo už vairo. Bent į Didžiasalį nuvažiuodavo. O gal dar ir šiemet pavairuos…

Lina Kovalevskienė