„Nedos eilėraščiai tapo brandesni, kupini gyvenimo džiaugsmo, kartais – nusivylimo. Ji sako, kad vakaro prieblanda ir pianino skambesys – tai viskas, ko reikia, kad žodžiai patys lietųsi“, – pastebi jaunosios kūrėjos Panevėžio „Vilties” progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė.
Širdies balsas
Mano širdis kaip seniai užgesęs laužas –
Visų pamiršta ir subyrėjusi į krūvą pelenų.
Visi tik praeina ir žiūri nuo pykčio
Bei nevilties išblukusiais veidais –
O mano širdis kadaise juos šildė.
Bet jie nesupras –
Jie lauks pavasario…
Vieninteliai
Aš kaip jūros vanduo po audros –
Sudrumsta ir ramybę praradus.
Niekada nebūsiu tokia,
Kokią visi įsivaizdavo.
Ir tu lengvai lyg pienės pūkas
Skrajosi mano mintyse –
Juk mes tokie vieninteliai pasauly,
Todėl ir esame drauge.
Širdies link
Tavo žodžiai lyg giliausia jūra,
Kurioje paskendau.
Tavo žvilgsnis kaip tankiausias miškas,
Kuriame paklydau.
Bet tavo šiluma kaip žiburys,
Kuris rodys kelią
Širdies link.
