Nedas Vaičekonis (10 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Nedas – savito pasaulio matymo žmogus. Jam rūpi susieti dabartį su kultūros, istorijos momentais. Tai ir daro per kūrybą. Kartais tos įžvalgos net gąsdina drastiškomis detalėmis. Jis sakosi kitaip neatskleisiantis to, kas svarbu turėtų būti visiems“.

AUŠVICAS. PATYRIMAI

Šalta ir tamsi naktis priėmė mane į šitą pragarą. Prakeikti juodieji naciai mane pagrobė, nes aš nieko nepadariau: nei pakenkiau, nei pasakiau. Pavogė visus mano daiktus ir agresyviai už rankos nuvedė mane iki medinės ir surūdijusios trobos, atidarė duris, ir vaizdas apliejo mane siaubu. Aš lyg nemačiau, bet aš mačiau vaikštančius skeletus. Dieve mano, jie neturėjo nei truputėlio odos, tik kaulai, aš niekada gyvenime negalvojau, kad šitam juodam fone dar būtų tokia tamsa. Jie nustūmė prie savo lovos, kažką užrėkė vokiečių kalba ir užtrenkė duris. Šitoje stovykloje visus metus rugpjūtis, aš tai greitai sužinojau. Kai atsikėliau iš nemigos, naciai liepė visiems išeiti, išskyrus mane. Jie liepė man nusirengti ir davė rūbus. Tie rūbai buvo paprasčiausių dydžių: arba drambliui, arba galanteriniai. Po kelių minučių apsirengiau ir prasidėjo humoro šou. Tie prakeikti naciai vos nemirė iš juoko, kai žiūrėjo į mane. Bet juokas greitai baigėsi, kai jie išgirdo trankų vyro balsą. Jie iš karto surimtėjo ir metaliniais veidais nuvedė mane prie visų. Visi ,,kaltieji“ buvo ant kelių surikiuoti. Aš prisijungiau prie jų. Pačiam priekyje stovėjo, aukštas, platus, rimtu veidu vyras, jo kairėj – nacių kareivis su šautuvu, nusitaikęs į žmogų, kuris stovėjo su užrištomis akimis. Tas nacis, kuris yra stovyklos vadovas, pradėjo kalbėti (ačiū dievui, angliškai):

Šita stovykla buvo pastatyta paversti pasaulio šiukšles į darbuotojus. Šita šiukšlė mano, kad jinai geresnė už mus visus, kad ji neturi dirbti, kad iš taisyklos išeitų… Ir ji tai pademonstravo naktiniame bėgime… Deja, jai nepavyko. Šiame pasauly laimi tie, kurie gyvuoja pagal taisykles, mūsų taisykles. Aišku, aš tikiu, kad kiekvienas žmogus šitame pasaulyje nusipelnė antro šanso, BET niekada trečio. Čia ne pirmas kartas, kada jinai bandė pasprukti, todėl šiandien ji už savo cirkus sumokės.

Kažkoks vyriškis atsistojo ir išrėkė:

– NE, NEŽUDYKIT JOS, ŽUDYKIT MANE, JI VERTINGESNĖ UŽ MANE.

– O, pasižiūrėkit, herojus atsirado. Na, drąsusis riteri, pasakyk man, kodėl aš turėčiau leist jai kvėpuot toliau, o tave išsiųst pas Dievą? Aišku, jeigu yra toks…

– Apsidairyk, didysis vade, pasižiūrėkit į savo niūrias trobas, tai nuotaiką sugadina. Jas reikia nudažyti, kad jos taptų estetiškesnės. Jūsų auka guvi ir jauna, ji greitai dirba, greitai nepavargsta, ji dar ir meno mokyklą pabaigusi. Tik duokit dažų ir ji nutapys visas trobas, ir pamatysit, jūsų didenybe, gyvenimas iš karto prašviesės.

– Gražūs žodžiai ir protingos mintys. Tebūnie, kaip spręsta, vis tiek kažkas turi nukentėti.

Ją pasiėmė ir nevedė prie mirties.

Nemeluosiu, tavo idėja buvo puiki ir man ji patiko bet tu pažeidei mano taisyklę, – prie to vyriškio ausies, – MANO PASIRINKIMAS PASKUTINIS.

Vadas šaltakraujiškai nušovė juos abu. Smegenų purslai atsimušė rikošetu nuo žemės. Aplink tvyrojo baimė, kraujas… O Dieve, tiek daug kraujo! Mes visi buvom nutaškuoti raudona spalva, vienas jo kaukolės trupinėlis į mano burną įskrido, norėjau vemti.