Nedas Vaičekonis (11 kl.)

„Nedas – kaip ypatingų žmogaus (savo ir kitų) būsenų stebėtojas. Jis nepasiduoda lengvoms provokacijoms ir lengviems sprendimams, todėl jo kuriami personažai netikėti, dažnai šokiruojantys…“ – rašo mokytoja Emilija Gedraitienė.

Jokūbo kopėčios

Iki tol Jokūbas nenorėjo bėgti. Jo giliai pažeistas protas jam to neleido. Nors jis galėjo labai paprastai susidėti daiktus, kol knarkiantis dėdė miega,  ir pabėgti  it nebūtų rytojaus.  Deja, karas jo vertybes apvertė aukštyn kojom. Matot, karas taip sulaužo giesmininką, kad strazdelis sugrįžęs namo negeba išgiedoti nė vienos skambios melodijos. Jokūbas karo zonoje išbuvo be galo ilgai. Bet jei paprašytum papasakoti, jis tau tiesiai į akis pasakytų: „Žinok,  nieko nepamenu.“  Nors jis turi auksinės žuvelės atmintį: jis nesuskaičiuojamas valandas galėtų pasakoti apie Erą. Ta Era – buvusi klasiokė, kuri jam lyg pliušinis meškiukas, kurį gali apkabinti, kada būna liūdna ar jaučiasi vienišas. Kai dėdė Jokūbui leisdavo išeiti į lauką, jisai it akis išdegęs bėgo į jos tėvų namus, kad ją šiltai apkabintų ir  kad jie galėtų pasivaikščioti po geltonus javų laukus. Jos šypsena buvo it raktas į jo širdį. Kiekvieną kartą, kai jie buvo kartu, Era jį ragino persikraustyti į Niujorką, kur ji dirbtų žurnaliste, o jis – rašytoju.  Jis, žiūrėdamas į mėlyną dangų dėdės namuose, matė tik pilkus debesis, o su Era –  spindinčią saulę ir lietuviškos kūdros spalvos ištapytą dangų. Tą dieną, kai Era pasakė Jokūbui, kad nupirko du bilietus į Metropolį, jis žinojo, kad šitos progos prašaut sau neleis.

Jo dėdės kieme stovėjo  senas, raudonas, dviejų aukštų tvartas, pastatytas prie kelio, vedančio į miestą. Jame dėdė vykdė savo religinius ritualus. Juk jo dėdė buvo be galo artimas Dievui, bet ne tam Dievui, kokį tu ir aš pažįstam. Jo tikėjimas buvo žiaurus, nekatalikiškas, jis gyveno savame pasaulyje, jo sukurto Dievo karalystėje. Jis turėjo gilų skausmą savo šaltoje širdyje, nes dėl tokio išpažinimo jis prarado viską: žmoną, vaikus, draugus, net dalį savęs. Bet jo Dievas jam –  lyg nuo skausmo vaistai, kuriuos jis išgerdavo su alkoholiu. Jis tikėjo,  jeigu jis tarnaus savo Dievui, jeigu jis iš visos širdies jį  mylės, tikės ir klausysis Jo, kitame gyvenime pasaulį pamatys virš debesų.  Deja…  Jis norėjo, kad  ir Jokūbas į kitą gyvenimą keliautų su juo, todėl ir jį versdavo išpažinti šitą tikėjimą, mušdavo iki kraujo. Jeigu nesiklausydavo, į mokyklą  jaunuoliui tekdavo eiti su mėlyna nugara. Dėdė grasindavo sakydamas: „ Nors žodis, NORS ŽODIS, apie mane – ir su Judu kabėsi“.  Po mušimo  dėdė Jokūbą apkabindavo ir kartodavo: „Aš ir jis Tave mylim, aš ir jis Tave mylim“. Dėdė savo dvokiančiu snukiu ir purvinom rankom apgaubdavo Jokūbą, priversdamas Jokūbą apgaubti jį.  Dėdė daug kartų švelniai liesdavo Jokūbo ir savo privačias vietas sakydamas: „Mylėk mane ,mylėk mane, mylėk mane“.  Bet koks sveikas žmogus bėgtų nuo tokio išpažinimo! Bet Jokūbas kentėjo tai, kol Era nepaėmė už rankos ir nenuvedė į šviesesnį Dievą.

Prieš tą lemtingą naktį Jokūbas stebėjo, kaip švelni upė teka pro jo kaimą. Čia jis sukūrė daugelį kūrinių, kuriuos jis brangino it savo akį. Jo meilė menui  prasidėjo bibliotekoje, kurioje jam laikas lyg rūkas pro spyną praeidavo. Bibliotekoje rado gyvenimo didžiausius lobius: knygas, kūrybos būrelį  ir mylimąją Erą. Jokūbas ją pamatė skaitančią  mokslinius žurnalus ir stambius laikraščius. Ji turėjo juodus, apvalius akinius, rudas akis, apsirengusi buvo žalia mokykline uniforma –  juodomis  kelnėmis ir juodais batais. Jos šypsena  galėjo ištirpinti suledėjusią širdį.  Jis turėjo sutelkti visas savo jėgas, kad tiesiog nerangiai atsisėstų prie jos. Bet Era, būdama tokia gludi mergaitė, užvirė mintimis ir ilgai nereikėjo laukti, nes  po kelių mėnesių  prie tos pačios upės  jie patyrė  savo pirmąjį bučinį. Jie gulėjo prie kranto, šlapioje žolėje, žiūrėjo į purpurinius debesis ir besileidžiančią geltoną saulę, kai Jokūbas tarė:

  • Era..?
  • Ką..?
  • Kodėl lyjant sliekai išlenda į paviršių?
  • Nežinau,  – nusijuokdama atsakė.
  • Nes jie neturi dušo, – Era ir Jokūbas pradėjo garsiai juoktis.
  • Aš tave myliu, – švelniu balsu tarė Era.
  • Aš myliu labiau.

Armijos plieniniai dantys Jokūbo sąmonę perkando taip, kad jokie vaistai, jokie tvarsčiai jam geros mąstysenos nesugrąžins. Barakuose vykdavo kraujo rungtynės. Kareivių odinių batų skonis jam buvo labai pažįstamas, nes jis turėjo tai ragaut kas antrą dieną. Seržantai irgi prie cirko prisidėdavo: atsispaudimai nuo tamsaus ryto, ausų būgnus sprogdinantys rėkimai. Nors jis neturėjo fizinių sugebėjimų, jo nepalyginamas ryžtas prastūmė pro visą kursą. Pabaigęs pagrindines pratybas, Jokūbas buvo išsiųstas į Japoniją. Tuometinis karas parodė žmogaus nesėkmę mąstyti. Salų krantuose matėsi tiktai juodi bombos apvalkalai, mėlyni kūnai ir geltonos kulkos. Žingsnis pirmyn kare – žingsnis atgal žmonijos istorijoje.  Jokūbas su savo M1 Garand mūšyje drebėjo lyg drebulė iš baimės, kol skeveldriniai sviediniai aptaškė jį ir jo bendražygius. Sugrįžęs iš karo, jis kentėjo košmariškus epizodus. Vienintelis dalykas, kuris padėjo baimę išvaryti,  buvo nuoširdžioji… Era.

Ta naktis negalėjo būti baisesnė Jokūbui. Apsimetęs miegančiu, leido  kūną užkariauti šalčiui, jo mintys sustingo. Laukdamas knarkimo garso, jis tvirtai suspaudęs patalynę spoksojo į medinę sieną. Nebegalėdamas laukti, tyliai išlipo iš lovos, atrakino duris ir išėjo iš kambario. Eidamas  ledinėmis grindimis,  praeidamas dėdės kambarį   lauko durų link, išgirdo:

  • Prieš mirtį, pragarą teisieji gieda ten, kur yra priešais Jį. Tas, kuris

klausosi Dievo, tas daro didelius stebuklus. Tie, kurie sukils prieš mano Dievą, kris, jų kūdikius visus supjaustysiu. Aš būsiu tavo maras ir išpirka. Šviesa nudažysiu Tavo karalystę. Kalbėk su manim, Dieve. Kokios brangios man tavo mintys, Dieve. Kokia didžiulė jų suma. Mūsų Viešpaties malonė tebūna su jumis visais, amen.

Jokūbas paskubėjo. Lauke pagriebė kopėčias ir uždėjo ant seno tvarto. Lipo aukštyn, kiek tik galėdamas greičiau. Pamatė laimingą Erą. Staiga kopėčios pradėjo krist atbulom. Nepagailintis skausmas šovė į Jokūbo nugarą, kojos  apsunkėjo, vaizdas tamsėjo. Žiūrėdamas į juodą dangų, pamatė figūrą pakrašty. Jai  priartėjus, iš tamsos pasirodė veidas, kurio  jis tikėjosi, bet baisiai nenorėjo pamatyt.  Dėdė!  Dėdė šlykščiu balsu rėkė:

  • Kam bėgi? Kam bėgi? Juk Dievas myli tave. Dievas myli tave. Kaip tu drįsti bėgti iš Dievo karalystės?  Tu valkata, – vožė jam į veidą sena  lazda. – Dievas davė tau viską: kojas, rankas, akis, bet, matosi, proto nepakanka. Nieko, tave per meilę išauklėsiu.

Era negalėjo matyti , ką dėdė Jokūbui daro. Jinai nusileido žemyn nuo tvarto aukšto ir skaudžiai išsiplojo ant žemės. Bandydama atsistoti, pajuto, kaip  dėdė iš visų jėgų skėlė jai per nugarą su lazda. Era pradėjo verkt iš skausmo. Jokūbas rėkė,  kiek tik galėjęs, kad dėdė nemuštų Eros. Dėdė pasižiūrėjo  į Jokūbą, kol  Era vartėsi iš skausmo, ir  sako:

  • Kai aš tave išleidžiu Dievo duotu oru pakvėpuot, tu su nusidėjusioms kalėms draugauji, – pasižiūrėjo  į Erą, – tavo kraujas bus jo nekaltybės ženklas.

Era pamačiusi, kad dėdė kelia lazdą, užsidengė veidą. Staiga pajuto, kaip pradėjo lyti sūriu krauju. Lazda ant žemės nukrito, dėdė žagsėdamas kovojo už kiekvieną  įkvėpimą. Era pro pirštus matė, ką padarė Jokūbas. Dėdė krito su šakėm gerklėje. Jokūbas pakėlė Erą, padėjo atsargiai, bet skubiai užlipt ant kopėčių, o kai atėjo jo eilė, jis pažiūrėjo į jau  išsikvėpusį dėdės kūną  ir pasakė:

  • Dievas negirdi numirėlių.

Peršoko už tvarto, įlipo į mašiną ir jie išvažiavo.  Pravažiavo kelis policijos ekipažus,  Era apkabino pusbrolį ir padėkojo jam už pagalbą, abu su Jokūbu įlipo į traukinį ir išvažiavo į Niujorką. Kurti naujo gyvenimo.

Per jų vestuvių pirmąjį  šokį  Jokūbas, priglausdamas  savo galvą prie jos galvos, pridengdamas jos randą galvoje, ištarė:

  • Ar gali suvokt, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas atvedė mus čia.

AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: