Laisvalaikis - Žiniasklaida - 2020-10-20

„(Ne)emigrantai“: gimę dvynukai aukštyn kojomis apvertė Norvegijoje įsikūrusios šeimos gyvenimą

„Užaugau kaime ir sunkumų nebijau“, – sako Norvegijoje, Frojos saloje, gyvenanti Lina. O sunkumų per trylika emigracijoje praleistų metų buvo daugiau, nei norėtųsi: pirmosios naktys svetimoje šalyje, kurias su vyru Juozu praleido automobilyje, darbas žuvies fabrike, neišnešioti gimę dvynukai, kurių vienam, Gabrieliui, – cerebrinis paralyžius. Lina su Juozu sako neturintys laiko skųstis, nes visuomet yra ką veikti.  

Anuomet Lina su Juozu beveik nieko nežinojo apie Norvegiją. Pažadas, kad jų laukia darbas žuvų fabrike, buvo viskas, ką jie turėjo. Šis fabrikas vadinamas moderniausiu visoje Norvegijoje, kas savaitę čia apdirbama apie 1 000 tonų lašišų. Prie konvejerių – imigrantai iš pačių įvairiausių šalių: nuo Lietuvos iki Filipinų. Šis fabrikas dažniausiai tampa pirmąja stotele emigracijos kelyje. Dauguma čia padirbėjusių ir kiek išmokusių norvegų kalbos imasi ieškoti lengvesnio darbo, tačiau Lina ir Juozas apie kitą darbą net negalvojo, nes ir čia jiems nebuvo sunku: „Aš kaime užaugus, tai man tas darbas lengvas, ten lengvi pinigai: pjaustai žuvį, pakuoji ir viskas. Kad fiziškai pavargčiau… Aišku, dar buvo senas fabrikas, paskui pastatė naują, 2010 m. persikėlė į didesnes patalpas, bet iš pradžių tokio fiziškai sunkaus darbo nebuvo“, – pasakoja Lina. 

Naujas darbuotojas fabrike per valandą uždirba 19 eurų. Tie, kas nusiteikę daug dirbti, nebijantys viršvalandžių, už kuriuos moka daugiau, per mėnesį gali gauti ir 3 tūkstančius eurų. Vadovai – 3 tūkstančius ir daugiau. Lina su Juozu planavo šiame fabrike praleisti vos metus: „Turėjom dirbti metus, užsidirbti geresnei mašinai, namui, bet iš tų metų – jau 13. Po metų pasipiršo, tai grįžom į Lietuvą, rugpjūtį susituokėm, paskui grįžom čia ir jau namą nusipirkom, įsikėlėm“, – prisimena Lina ir Juozas. 

Planus užsidirbti ir grįžti pakoregavo vaikai. Dvynukai Rojus ir Gabrielius gimė per anksti. Rojus svėrė vos 600 gramų, Gabrielius – šiek tiek daugiau nei kilogramą. „Laisvai kalbame norvegiškai, nes kalbą išmokome ligoninėse“, – dramatišką vaikų istoriją pasakoja emigrantai. „Sužinojom Marijampolėje, kurioje buvom per atostogas Lietuvoje, kad laukiuosi. Pasakė, kad bus dvyniai. Buvo balandžio 19 diena, atsimenu. Pasakė, kad yra dvynių transfuzijos sindromas. Vienas dvynys – recipientas, kitas – donoras. Jei bus galimybė, siųs į Vokietiją atskirti, padalyti placentos, kad abu turėtų pakankamai medžiagų“, – atvirai kalba dvynių tėvai.  

Ant šeimos namų Norvegijoje sienų – visa Rojaus ir Gabrielio gimimo ir kovos už gyvybę istorija. Tėvai bandė nepasiduoti įtampai ir po vieną spręsti iškilusias problemas. Jie suprato: jeigu stresas paims viršų, nuo to geriau nebus nei vaikams, nei  jiems.  

Dvynukai sparčiai taisėsi, tačiau po pusmečio Norvegijos lietuviai išgirdo dar vieną blogą naujieną. Gabrieliui – cerebrinis paralyžius. Pažeista smegenų dalis, kuri veikia judesius, siunčia klaidingus signalus raumenims, dėl kurių raumenys būna labai įtempti arba suglebę. Neišnešiotiems vaikams cerebrinio paralyžiaus rizika didesnė. Gabrielius vaikšto tik padedamas tėvų. Pasakyti gali vos kelis žodžius – „ne“ ir „ja“. Dar ištaria motinos vardą – Lina. Maitinasi daugiausia per vamzdelį, kaip ir visi dešimtmečiai, mėgsta bulvių traškučius, kukurūzų spragėsius ir sušius. O labiausiai – tėčio paruoštus kepsnius. „Jis turi daug draugų“, – apie savo dešimtmetį sūnų pasakoja Lina.  

Lina ir Juozas sako, kad vaikai, sveiki ar ne, vis tiek yra vienas džiaugsmas. Apie emigracijos iššūkius ir rūpinimąsi dvynukais, sutvirtinusį Linos ir Juozo santykius, šeima pasakos LRT TELEVIZIJOS socialinės dokumentikos laidoje „(Ne)emigrantai“ jau šį antradienį, 19.30 val. 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: