Nepaliaujanti ieškoti svarbiausio: tikrumo
-Užsiėmusi, – trumpai lyg kirviu nukerta telefonu atsiliepusi moteris. Paskui perskambina ir paaiškina negalėjusi kalbėti. Į susitikimą ateina nešina trimis leidiniais. Kiekvienas – tai gyvenimo, vadinasi, ir kūrybos, atkarpa. Knygelės ženklina reikšmingus metus, jubiliejines parodas. Paskutiniojo įvykio data dar šviežutėlė – 2013 – ieji. Bet sukaktys – kaip tie ratilai ežere, sukelti nuo kranto svaidomų akmenukų: draugų, gerbėjų, kritikų; gal- atsitiktinio žodžio įbanguoti. Kai tie lankai nustoja raibuliavę, pasimato tikroji vandens spalva.
LYG BITĖ – „BITEI“
Pokalbiui pasirenkame Dailės galeriją. O Stasė Medytė – grafikė, portretistė atverčia „Šilagalio medžio“ pirmuosius lapus. 1998 – ieji. Šie metai, kaip įžanginiame žodyje pažymi dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytenis Rimkus – tai pirmasis dailininkės gyvenimo ir kūrybos jubiliejus. Ne kažkiek dar tų skaičių – vos penkiasdešimt vasarų. Ne, visos, kaip ta, pirmoji, sutiktos Šilagalyje. Tačiau Šilagalis – vistiek svarbiausia vieta žemėje, nes čia – visa ko pradžia, čia – tėvų namai. Ir jau tik vėliau – studijos Kaune, Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, Klaipėdos konservatorijoje – Dailės fakultete, darbo ir kūrybos dešimtmečiai Panevėžyje, kuriant parodų katalogus, bukletus, reklaminius lankstukus.
Ji – ne iš tų tyliųjų, besikuklinančių net koją be reikalo iš savosios dirbtuvėlės iškelti. Atvirkščiai: jai rūpi dalyvauti kultūros renginiuose, parodose. Ji nusprendžia, kad vienminčiai, t. y. ekslibrisininkai, verti turėti savo klubą, ir sukviečia visus į „Bitę“, Nepriklausomybės priešaušryje rengia ekslibrisų konkursą, skirtą rašytojai, filantropei Gabrielei Petkevičaitei – Bitei. Sukasi tarp savųjų sumanymų kaip tikra bitutė, kartais sulaukianti talkos, kartais pasijuntanti taip, lyg vienui viena kokia pogrindine veikla užsiimtų.
OPOZICIJOJE – MOTYVUOTAI IR VISUOMET
Ekslibrisas tampa jos vizitine kortele. Ji vadinama ir viena iš ekslibriso ambasadorių Lietuvoje, ir Lietuvos ambasadorė ekslibriso pasaulyje. Apdovanojimai, įvertinimai, padėkos. Visa tai – plaukia iš užsienio. Deja, kaip toje patarlėje:“Savam krašte pranašu nebūsi“, taip ir Stasei Medytei iš Šilagalio, žiūrėk, vis stengiamasi maištininkės etiketę prilipinti. Tai gerai, nes menininkė – visuomet opozicijoje. Prieš valdžią. Motyvuotai. Kokia bebūtų, sako, bet dar nemačiusi pas mus menui ir menininkui palankios valdžios. Vieši spektakliai parodų salėse, sveikinant kūrėjus jų asmeninių jubiliejų ar veiklos sukakčių progomis – toks melas, kad sunku ištverti bežiūrint. Apie tai kalba ir dvasininkas Justas Jasėnas, kartu su dailininke sudaręs antrąją „Stasė. Kūrybinio pasaulio dvelksmas“ ( 2008 ), ir trečiąją, 2013 – aisiais išleistą knygelę „Stasė. Kelias su paukštuku“. Ši citata – kaip tik iš pastarosios: „Žaisdami jau pamiršom gyvenimą ir jo takus, takais vaikščiojusius mūsų Valstybės žmones. Stasės Medytės dėmesys kultūros žmonėms, laikui, įvykiams, mūsų žemei, baltiškajam ir krikščioniškajam paveldui išryškėja kaip ištikimybės pastangų stiprybė – gyventi ir kurti DĖL… Įprasminti, neužmiršti, sugrįžti DĖL…
Sulaukus pripažinimo Vatikane ir Kinijoje, jau nebebūtinas, nebetikslingas silpnas Panevėžio balselis. Kūryba egzistuoja ir be šio miesto – nykstančio, blunkančio ir kandžiai dygaus.“
IMA IR SUSKAMBA
Dailininkė iš Šilagalio šiandien tituluojama ekslibriso karaliene. Būtent šie mažosios grafikos kūriniai atskleidžia tikrąją kūrėjos esmę. Čia štrichai taupūs, lakoniški. Užtat – iškalbingi. Lyg žodžiai, dėl savojo taiklumo tampantys sentencijomis. Kiekvienas ženklas – simbolis. „Kažkas, kas yra esminio gyvenime ar mūsų sieloje, kalba į mus per dailininkės sukurtus ekslibrisus. Tai galbūt ir yra ta užburianti šio paprastumo magija. Tai, kas mene dažnai pasislepia po techninio įmantrumo, savotiškos amato gražbylystės skraiste, Stasės Medytės darbuose atsiskleidžia prieš mus kaip esminiai mūsų būties elementai. Šviesa ir tamsa, dangus ir žemė, širdies gėla ar minties šviesumas, juodų ir baltų elementų kaita pasirodo kaip didžiosios pasaulio harmonijos atspindys mažyčiame grafikos darbelyje.“ ( Lietuvos grafikas, kaligrafas Algis Kliševičius )
-Kartais ima ir suskamba koks sakinys, mintis, sutilpusi į aforizmo išmintį. Kaip neišraižysi? Imi, ir atrandi tai spynai raktą – kad bent jau numanytų žiūrintysis, ką norėjau tuo raižiniu pasakyti, – apie įkvėpimo, kuris nesislepia jokiose tamsiose kertėse, ir kurio nereikia specialiai ieškoti, subtilybes pasakoja ekslibrisininkė, plačiu mostu aprėždama erdvę aplink save: – sutiktas tikras žmogus yra įkvėpimas. Žodis – pasakytas, parašytas, prisimenamas. Todėl ir sudėjau į leidinus man svarbių asmenybių laiškų trupinius – norėjosi, kad nepranyktų, neišsibarstytų. Čia ir paskutinysis Vinco Kisarausko laiškas, kitų labai brangių žmonių, ne todėl, kad žinomų, todėl, kad man artimų, sveikinimų tekstai. Juk titulai – tai kas? Čia buvo, čia nėra. O žmogus – lieka. Toks, koks yra. Tikras.
PORTRETUOSE – DIDŽIOS ASMENYBĖS
Jubiliejiniai S. Medytės leidiniai talpina ne tik dailininkės kūrybos dalį, atskleidžiančią, kuo pastaraisiais metais gyva buvo kūrėja. Dar yra nuotraukų. Abiejų tėvų. Senelių namų fotografija. Trobesių nė žymės nebelikę, tik nuotraukoje. Triptiką padarė pati, dar bestudijuodama. Kiekviena fotografija – tai istorija. Nesvarbių čia nėra.
Atskirai, matyt, reikėtų kalbėti apie dar vieną dailininkės kūrybos sritį – knygų iliustravimą, kurioje ji taip pat pasiekė nemažai. Almos Karosaitės knygos vaikams „Zuikiui Puikiui šešeri“, „Šilėnų šarkos šokoladas“, ir kitų autorių kūriniai puošti jos iliustracijomis. Žaismingomis. Visai kitokios – gilios ir subtilios – suvenyriniame leidinyje „Dienoraštis. 1935 – 1935. Kun. Alfonsas Lipniūnas“.
Retokai Stasė Medytė pristatoma kaip tapytoja, bet pastele tapyti portretai neleidžia abejoti. Tai – jos unikalusis braižas. Jai rūpi tikrai ne fotografinis herojaus atspindys, bet dvasios atpažįstamumas. Portretuose – didūs žmonės: aktorius Donatas Banionis, dainininkė Birutė Zalanskaitė, muziejininkė Kazimiera Galaunienė, kunigas Kazimieras Kuzminskas, vyskupas Juozas Preikšas, poetai Elena Mezginaitė, Bronius Ribokas.
Kartais, sako, sulaukianti užsakymų – užsimano kas nors žmogui padovanoti jo portretą. Bet tai nereiškia, jog pageidavimas bus išpildytas:
-Nemoku veidmainiauti: jeigu „nepagaunu“ esminio žmogaus būdo bruožo, nepajuntu jo esybės, jo kitoniškumo – nieko nebus. Nemoku dirbti bet kaip. Ir ne bet kam – pripažįstu. Esu be galo reikli sau, ir kitiems. Žinoma, kad su manimi nelengva. Arba – lengva pasakiškai. Kaip kad prieš daugelį metų nutikusioje istorijoje: susipažinome su tokia moterimi, vardais vadinomės, susirašinėjome, pasiskambindavome retkarčiais, kalbėdavomės apie viską, bet kad jinai – garbiausia medicinos mokslų daktarė, nė neįtariau. Paskui juokėmės: štai kaip nesvarbu jokios užimamos pareigos, jokie rangai, svarbu, kas iš principo – sau nemeluodamas – esi. Tokie lengvi ir paprasti mano buvimo su žmonėmis ir su savimi kriterijai. Kaip ir kūryba: kartais tas ekslibrisas – purpt – kaip paukščiukas, ir išskrenda. Kartais du metus zulini zulini – o ne tas, ir viskas.
***
Kur buvus kur nebuvus Stasė Medytė vis grįžta prie ekslibriso. Pirmąjį, dar giliu sovietmečiu, mėgino siųsti į Italiją. Nepasisekė, grįžo iš muitinės. Vėliau įsigudrino vaikščioti kolegų jau pramintais keliais – argi laisvą dvasioje kūrėją gali sustabdyti geležinės užkardos? Ir jau daug vėliau, Šveicarijoje skaitydama pranešimą, kaip mažytis knygos ženklas gebėjo po truputį graužtis po sovietinės sistemos pamatais, ji nustebino gausią įvairiatautę auditoriją, kuriai buvo nesuvokiama, kad negalinčiam nekurti žmogui dar reikėjo išmokti tam tikrą „Ezopo kalbą“, ir, užuot mėgavusis nedrumsčiama ramybe, nuolat būdrauti.
Pernai jubiliejine paroda paminėjusi 65- ąją sukaktį, Stasė Medytė neskuba rengtis kitai – ypač solidžiai. Bet ta proga išeisianti knyga tikrai bus kupina naujienų. Ir ne mažiau gaivinančio šviesaus tauraus tikrumo.
Ingrida Paškauskaitė
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!
