Neužbaigtas moters išsilaisvinimas arba sugrįžimas

Marcės Katiliūtės mirties 80-mečiui (1937m. balandžio 5 d.)

Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje  iki maždaug 1922 metų iš dalies tęsėsi inertiškas paskutinių dešimtmečių kultūrinis gyvenimas. Iš esmės gyvenama Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų įvykių patirtimi.

Tik su “Keturių vėjų pranašu”(1922) susiformavo nauja krašto kultūros kūrimo programa. Keturių vėjų pranašas“ (1922) – kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Šis keturių lapų leidinys simboliškai išleistas 1922 m. vasario 16 d. „Keturių vėjų pranašą“ parengė žurnalo sumanytojas Kazys Binkis, pasitelkęs pagalbon Petrą Tarulį, Salį Šemerį ir Juozą Butkų.

Keturi tekstų autoriai į visas keturias puses laidė pašaipos, apmaudo, pykčio, pagiežos strėles. K. Binkis itin griežtai ir sarkastiškai įvertino 4 metų laikotarpį nuo Nepriklausomybės paskelbimo („Vasaris vėjas“), su panašiu sarkazmu rašė ir P. Tarulis („Peizažas“). Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė pats pirmasis leidinio tekstas – K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Butkus. Jiems ir kunigas ir poetas Maironis jau buvo pasenęs…

Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečių didžiausias dėmesys buvo skirtas praktiniams valstybės kūrimosi ir ūkinio tvarkymosi reikalams.

1922 m. Kazys Binkis rašė:

“Pasikinkęs jauną vėją

Vėtrą šaunią apkabinęs

Leidžiuos per padangių plynes

Su pavasariu lenktyniais”

 

Juozas Tysliava pritardamas išsakė mintį:

“Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

Užaugęs pievose ir girių duburiuos,

Kviečiu tave dabar į naują būvį,

Kur radijo lakštingalos tau amžių amžiais suoks”.

Bet greitai jaunųjų maksimalizmas išgaravo, abu nustojo poeziją rašyti, o tie, kurie pradėjo rašyti baigiantis pirmajam dešimtmečiui, jau rašė kitaip-elegiškai, ne su energijos tikroviškumo, bet su išgyvenimo trapumo jausmu ( Jonas Aistis).

Nauja, autentiška kultūros tradicija pradėjo formuotis į Nepriklausomybės pabaigą. Turiu omenyje apie “Naujosios Romuvos”

(1931-1940) žurnalą ( redaktorius Juozas Keliuotis) susibūrusių lietuvių kultūrininkų sąjūdį. Vėliau poetai save galėjo išbandyti Antrojo pasaulinio karo, sovietinės ir vokiečių okupacijų bei egzilio laikotarpiu ( B. Brazdžionis, A. Miškinis, K. Boruta,  K. Bradūnas, Alfonas Nyka- Niliūnas, M. Katiliškis, H. Radauskas, A. Škėma,  B. Pukelevičiūtė, H. Nagys ir kt.). Pagrindinė rašytojo koncepcija – žmogaus gyvenimo prasmę sudaro protestas, nerimas ir maištas.

Nepriklausomybės metais buvo pradėtas, bet neužbaigtas  moters išsilaislinimas iš  tradicijų varžtų. 1936 m. žurnale “Naujoji Romuva” buvo plačiai aptariamas lietuvės moters vaidmuo lietuvių visuomenėje(Juozas Brazauskas. Dailininkė Marcė Katiliūtė. Kaunas. 2006, p. 63). Katalikų filosofas Antanas Maceina įžvelgė moterų savarankiškos veiklos apribojimo būtinybę:

“Kultūrinė kūryba yra daugiausia vyrų privilegija. Nors moteris šioje srityje sugeba padaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas, objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės”( cituojama pagal: Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994,p. 156).

Moters kaip riboto žmogaus samprata tarp katalikų ideologų  susiejo su “vidurio kelio” populiariomis pažiūromis. Jonas Aistis dar 1935 m. rašė:

„Mickevičiaus  Gražina išvedė pulkus prieš kryžiuočius, gindama tėvynę ir kunigaikštį. Paties atsitikimo mes neneigiame, bet pažymime, kad tai nebūdinga nei lietuvei, nei moterei aplamai. Jot karan moteris gali, bet ten ji ne savame kaily. Tai ne moters sritis…Gražinos žygiui turėtų būti kitas, betne tėvynės vadavimo motyvas…Tokius dalykus geriau supranta vyrai…Moteris nori, kad vyras jai pataikautų. Už tai moteris ir kovoja”( cituojama pagal: Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius. 1994, p. 156).

Apie kūrybinį bendradarbiavimą negali būti nė kalbos: “ Daugumas gi mūsų žąsis ganiusių ponių negerbia ir nemėgsta savosios kultūros, o apsikrauna svetimais šilkais ir svetimomis įtakomis ( bloga prasme), arba jų žodžiais”kultūra”, bet ir ta kultūra toliau už marškinius, žinoma, nesiekia”(cituojama pagal:Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje.Vilnius, 1994, p. 157).

Taigi A. Maceina moteris “aukština”, J. Aistis jas “žemina”, bet abu žino, kas nėra moters sritis, abu paneigia moterims dvasinį veržlumą ir lygiateisio dalyvavimo kultūros kūryboje ( net ir politikoje) galimybę.

Gražina Tuliauskaitė rašė: “Žmogus, neturintis talento, kad ir kažin kaip stengtųsi, nepagarsės didžiu menininku. Bet kas suskaitys tas tylias tragedijas, kurias išgyvena talentingos moterys, kurios dėl melės ( vyro ar šeimos mirtinai nuslopina  žmogiškos sielos besiveržiantį šauksmą, reikalaujantį brangiausių kūrybinių teisių. Kiekviena menininkė dar ir šiais laikais būtinai susiduria su dilema: meilė ar menas. Nors ir kažin kokiais kultūringais žmonėmis mes vadinamės, vis dar  turime prisipažinti, kad į rašytojas, dailininkes ir artistes žiūrime su labai šaltu atsargumu. Mandagiai mes jas vadiname tik keistomis moterimis”( G. Tuliauskaitė.Lietuvių moterų literatūra. Naujoji Romuva. 1936. nr. 39, p. 724).

Moterys girdėjo, kad krikščioniškoje tradicijoje prigimtis yra ne tik faktas, bet ir įstatymas, vyrų ir moterų prigimtios yra ne tik nekintama, bet ir privaloma. Gyvenimas rodė, kad vyrų išsilaisvinimas iš tradicijos vyko realiame gyvenime, moters- minčių ir jausmų, emocijų, lūkesčių pasaulyje. Vyrams buvo skirta kūryba, moterims – gamta, giminės pratęsimas gimdant herojus…Moterys suprato, kad jeigu joms atimama kūrybos teisė, tai kartu atimama galimybė kūryba pagrįsti asmens laisvės reikalavimą.

Salomėja Nėris  atvėrė tik erotišką katalikybės suformuotos moters išsilaisvinimo variantą ir tradicinę bausmės už išsilaisvinimą laukimą ( 1931):

“Nejaugi meilė moteriškei

Brangesnė užu viską?-

O gėda! Nes per daug jau ryškiai

Vergystės pančiai  tviska.

Nejaugi būsi vis

Bebalsė lyg avis?

 

Ir vergiškiausia sesuo

Nuo veido šiandie plėšia gėdos šydą-

O tavo sąmonėj dar vis tamsu –

Kada gaisrais pasaulis žydi”.

Bausmės už išsilaisvinimą – sukilimą prieš tradiciją- laukė ir Kazys Boruta ir Antanas Škėma jau išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo.

S.Nėries pasmerkimas laukė už erotinį impulsą (“Be bažnyčios, be altorių, be suimainytų žiedų”), K. Borutos- už nutolimą nuo kaimo, gimtosios aplinkos, už dalyvavimą miesto civilizacijoje. Antanas Škėma 30 metų vėliau išeivijoje pasmerkimo sulauks už ieškojimą ir ištikimybę savo paties žmoniškumui.

Daugiausia dėmesio sulaukė “vidurio kelio”  tarp kairės ir katalikų moralinės vaizduotės randame V. Mykolaičio- Putino visuomenės kontrolės ir asmeninio išsilaisvinimo problematikoje ( “Altorių šešėlyje”).

Neatsitiktinai moterų reikšmė Nepriklausomos Lietuvos kūltūroje menkesnė negu XX amžiaus pradžioje. Kultūriniame gyvenime jo postus drąsiai užėmė vyrai. Moterys pasitraukė į kultūrinio gyvenimo pakraščius. Baigėsi moterų bajorių pajėgos, iš kitos pusės, pati visuomenė buvo nepribrendusi  radikalioms permainoms demokratizuojant gyvenimą.

Tarp filosofų, suvokiančių save kaip katalikiškos tradicijos atstovu ryškiausias buvo Antanas Maceina. Kūrinyje “ Buržuazijos žlugimas” (1940  jis išskyrė tris moderniųjų laikų dvasinio gyvenimo pavidalus:

krikščioniškąjį ( žmogus siekia gyventi kūrybiškai, nusilenkdamas Dievo valiai), prometėjiškąjį ( žmogus gyvena kūrybiškai savo paties laisvomis jėgomis) ir buržuazinį ( žmogus neturi savyje kūrybinio potencialo, bet naudojasi gyvenimo malonumais ir patogumais).

Nepriklausomybės metais  krikščioniškoji tradicija jau buvo praradusi viešąjį gyvenimą. Jai teko konkuruoti  su prometėjiška gyvenimo laikysena. Tokios laikysenos siekė ir dailininkė Marcė Katiliūtė. 1935 m. jos senelė sužinojo, kad Marcė Katiliūtė nelanko bažnyčios ir ji tapo senelės priešu: “Daugiau tegu neišgirsta niekas iš mano lūpų apie mano vidinius pergyvenimus ir nusistatymus”( Kultūra. 1940, nr. 6-8, p. 458).  Iš esmės nekūrybiška buržuazinė kultūra jau buvo žlunganti.

Filosofas A. Maceina  išskyrė moralistinę etiką, kurią laikė buržuazinės kultūros apraiška. Moralistinė etika vadovavosi  bausmės ( žemėje ar danguje) ir atlyginimo kalkuliacija, prisirišimo prie įstatymo ir siekė tik vengti  nuodėmės.

Maironio moralinė teologija: “ Gražiausi etikos įstatymai, puikiausiai žmonėms skelbiami, nepaverš žmogaus valios, int pikta palinkusios, jei jiems trūks tos autaritatės, tos sankcijos, kuri tik mokina ir liepia iš anksto , bet irgi nubaudžia prasikaltusius”( cituojama pagal : Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius. 1994, p. 163) filosofui turėjo atrodyti buržuazinio moralizmo išraiška.

A.Maceina visą gyvenimą galvojo tik vadovaudamasis viena tradicija, ją laikydamas vienintele teisinga ( “Visa Europa turi būti katalikiška. Arba –ji žus”). Anot A. Maceinos, buržuazinis gyvenimo būdas , nors ir giliai įsiskverbęs į daugelio krikščionių sąmonę, esąs tik dėmesio nukreipimas  nuo šios esminės kovos.

Apie buržuaziją Maceina buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį laikė prometėjiškos dvasios išraiška. Tuometinių radikalių lietuvių katalikų didžiuoju priešu buvo ne bolševizmas ( su kuriuo reikėjo taip pat kovoti), bet pačių lietuvių katalikų suburžuazėjimas. Filosofas pažymėjo, kad buržuazija nuodėmių nedaug turi, bet ji neturi nė dorybių. Likimo ironija: ne nuo buržujų Maceinai teko pasitraukti į Vakarus- Vokietiją).

Išliekančiai konservatyviai moralinės vaizduotės krypčiai atstovavo rašytojas, dramaturgas Juozas Grušas. Jo novelėse jaučiamas tikėjimas, kad ir padoriame žmoguje slypi blogio jėga. Negalime pasitikėti ir gerų žmonių prigimtimi. Juozo Grušo problema – ne išsilaisvinimas, bet sugrįžimas. Raginama sugrįžti į paprasčiausią žmoniškumą, galėjusį egzistuoti bet kada, nepriklausiomai nuo visuomeninės aplinkos ir nereikalaujantį jos keisti.

Bet jo žmogus smunka veikiamas aplinkybių, atgimsta savo paties prigimtimi. Tačiau kad sugrįžtume į savo tikrąją prigimtį, žmogui reikia sukrėtimo, kritinės situacijos žmogaus patirtyje.

Tie didieji sukrėtimai greitai pasimatė -1940 m.sovietų okupacija, gyventojų trėmimai, represijos, vokiečių okupacija, masinis žydų naikinimas. Pokario metų kančia tęsėsi, kai vėl sugrįžo sovietų valdžia.

 

Parengė Juozas Brazauskas, istorikas  


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: