Nevalia praleisti galimybę gyvenime būti kūrėju

Kai skaitysite gegužės mėnesio NEVĖŽIO atlanke spausdinamą kūrybą, tikrai pajusite, kad jauniesiems kūrėjams pandemijos laikotarpis nebuvo slegiantis, niūrus ar dar kaip nors vien tik neigiamas. Anaiptol. Atrodo, kad jis net atpalaidavo, išlaisvino fantaziją. Daugelis jaunųjų savo kūriniuose tiesiog improvizavo įvairiomis temomis – gamtos, dailės, net… visiems žinomo eiliuoto kūrinio!

Visa tai perskaitysite, tačiau norisi pridėti džiugų pastebėjimą: dažnas jaunasis kūrėjas, tik pabaigęs savo žodžių improvizaciją, pats buvo nustebintas. Savimi! Iki tol netikėjo, jog taip galintis! ,,Nemaniau, kad esu kūrėjas… Kaip savimi stebėjausi, kad pavyko taip meniškai sudėlioti tekstus ir kūrėjo žvilgsniu pažiūrėti į gamtą. Didžiuojuosi savimi, – prisipažįsta vienas iš jų. Kitas: „Net nemaniau, kad šitaip galiu. Smagu, kai savyje atrandi tai, apie ką anksčiau net nenumanei. Tikiuosi, kad neišbarstysiu to, ką radau.“

Gi mūsų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ bene svarbiausias tikslas – įtikinti kiekvieną, kad yra gimęs kūrėju, ir nevalia praleisti galimybę gyvenime juo būti.

Šiandien skaitykime Gabrielės, Kamilės ir Vikos iš „Minties“ gimnazijos, Marko, Roko, Dominykos ir Tajaus iš „Šaltinio“ bei Ivetos ir Deimantės iš „Žemynos“ progimnazijų kūrinių. 

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo mokytojos Danguolė Smalinskienė, Jolanta Švėgždienė, Liudmila Putauskienė ir Aušra Vaitkienė.

Gabrielė Liberytė (9 kl.)

Šaulys

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas ,,Šaulys ‘‘ mane pakvietė į netikėtą kelionę.

Paslaptingame Čiurlionio paveiksle ,,Šaulys ‘‘ gyvena svajonių kupina mergaitė. Ji drąsesnė už bet kurį kitą ir klauso to, ką jai sako širdis. Mergaitė, ištroškusi laisvės, pasineria į netikėtą svajonių išsipildymo kelionę. O jos svajonė – atrasti kelią, kurio niekas nerado, įkopti į kalną, į kurį niekas nebuvo įkopęs, įrodyti, jog siekdama svajonių, turi būti pasiryžusi viskam. „Kartais, kad išsipildytų svajonė, neužtenka tik apie tai svajoti, turi būti ambicingas ir nelaukti, kol tave kas nors paragins,“ – štai taip galvojo mergaitė.

     Ji matė kelią, kur kiti matė tuščią erdvę. Tvirtai stovėdama ant žemės, pilna koja keliavo ji svajonės link. Kai visi rinkosi pramintus takus, mergaitė pasirinko keliauti neatrastais keliais. Jai padėjo šviesus protas, ryžtas ir neblėstantis tikėjimas. Pavadinčiau ją mergaite su įtempta strėle, pranokstančia kasdienybės interesus.

       Ji paliko pėdsaką pasaulyje…

Čiulbantis akmuo

        Kartą mažame kaimelyje vieną šiltą vasaros dieną darbavosi žmonės. Darbų buvo tiek daug, kad į trobas jie grįždavo tik saulei nusileidus. Kaimelio viduryje stovėjo didelis akmuo. Dažniausiai nepatraukdavo jis nė vieno  akies, tad gulėjo sau nuobodžiai ir liūdnai.

       Bet aplinkui akmenį ratus sukdavo labai mažas paukščiukas, lyg norėdamas kokį ženklą parodyti. Štai atslenka dideli ir tamsūs debesys. Paukščiukas tik nutupia ant akmens ir garsiai  čiulba. Visi besidarbuojantys net neatkreipia į jį dėmesio, nespėja pažiūrėti į dangų, o dideli lašai jau krenta… Tada žmonės skuba į trobas.

    Kita diena. Vėl darbuojasi, net akių į dangų nepakelia. O paukščiukas ant akmens kad čiulba, kad čiulba, norėdamas pasakyti, kad lietus vėl ateina. Moteriškė pažiūri dangun, o ten debesys tamsiausi. Ji suprato, kad paukščiukas vakar lygiai taip pat čiulbėjo prieš lietų. Ji žiūri, žiūri į tą akmenį, o ten nesimato jokio paukščiuko, tik garsas eina. Parėjusi trobon, pasakė namiškiams, kad kaime turį čiulbantį akmenį. Kiekvieną kartą, kai lietus ateina, nutūpia mažas, mažas paukščiukas ir pradeda garsus skleisti. Štai taip atsirado Čiulbantis akmuo.

Kamilė Barakauskytė (9 kl.)

Tinklai džiūsta

       Vieną popietę aš sėdėjau sau ramiai kambaryje krėsle atsirėmusi ranka į atlošą. Staigiai pašokau, kai į duris pasibeldė paštininkas su laišku rankose. Tas laiškas buvo nepaprastas, tai buvo kvietimas iš vieno seno draugo  Lauryno. Jame jis kvietė į salą kartu atšvęsti jo naujo paveikslo „Tinklai džiūsta” pristatymą. Atsakiusi į laišką ir sutikusi aplankyti draugą, aš susikroviau lagaminą ir iškeliavau į salą.  Su Laurynu  mes praleidome gražią popietę šnekučiuodamiesi ir gerdami arbatą. Jis pasakojo, kaip nebeturi laiko nuvykti ir aplankyti savo sunkiai sergančios motinos, beveik ją užmiršęs. Dailininkui dėl to buvo labai skaudu.

        Kitą rytą atsikėlę, išvydome keistą dalyką:  aplink salą, kurią supo didžiulis ežeras, visai nebeliko vandens. Jis visas išdžiūvo. Netoliese gyvenantys kaimynai šaukė ir stebėjosi, kad nebėra vandens ir visos žuvys guli ant dugno nebegyvos. Net tinklai, kurie buvo iš vakaro užmesti žvejų, buvo išdžiūvę.

      Tas neįprastas vaizdas saloje man priminė vakarykštį pokalbį su dailininku apie jo motiną. Tie išdžiūvę tinklai – tai lyg Lauryno motina, kuri nebeturi sveikatos ir yra ant mirties slenksčio. Pamatęs tokį vaizdą Laurynas pats suprato, ką jis  padaręs blogai.                                                                                         

Beždžionių tilto atsiradimas

     Kartą seniai seniai prieš porą šimtų metų šiauriniame Lietuvos kaimelyje gyveno nepasiturinti šeima. Jie turėjo namą, o jų valdą skyrė upė  – vienoje pusėje buvo jų namai, o kitoje pusėje miškelis. Kad patektų į miškelį pasirinkti uogų ir kitų miško gėrybių, jie visuomet turėdavo persikelti per upę. Kad būtų patogiau, pastatė nedidelį medinį tiltą.

      Kartą senelis iš miško ėjo tiltu, paslydo ir pasikabino rankomis ant lynų. Ėmė šauktis pagalbos.  Močiutė išgirdo senelio šauksmus, metė visas terbas ir nulėkė prie tilto. Pamačiusi senelį, kabantį ant lynų, pradėjo juoktis: „Kaip beždžionė karai. Kas tau nutiko?“

    Ši senelio ir močiutės istorija greitai pasklido po kaimą. Bėgant laikui vietiniai prie senolių sodybos esantį tiltą ėmė vadinti Beždžionių tiltu.

Vika Gabriūnaitė (9 kl.)

Nežinomas pasaulis

         Namuose nesijaučiau saugiai, visada buvau dėl visokių menkniekių ujama, tad vieną dieną susiruošiau ieškoti nuotykių. Nežinojau, kur eisiu, ką darysiu, tik žinojau viena – namo grįžti nebenoriu. Pasiėmusi kuprinę, kurioje buvo tik keli daiktai: vanduo, riekelė duonos, pledas, žibintuvėlis. Nedvejodama išėjau pro duris.

        Praėjo kelios dienos po mano išėjimo. Jaučiausi puikiai, dar niekada nesijaučiau tokia laisva. Diena ėjo į pabaigą, tad ieškojau vietos, kurioje galėčiau permiegoti. Naktis buvo šalta ir kaip visada baugi. Nežinomi garsai sklido iš visų pusių. Pasiėmiau pledą, atsiguliau ant minkštų samanų. Negalėjau užmigti, tad pusę nakties pražiūrėjau į dangų, kuris buvo nuklotas baltomis švieselėmis – žvaigždėmis. Toli, toli pamačiau daug švieselių vienoje vietoje. Ilgai mąsčiau, kas tai galėtų būti, nes tai nebuvo panašu į žvaigždes. Atėjo vidurnaktis, akys pačios pradėjo merktis.

     Vėl rytas, vis tie patys keisti ir bauginantys garsai sklido iš tolumos. Esu smalsi, tad nusprendžiau sekti tą garsą ir pažiūrėti, kur jis mane nuves. Ėjo dienos, garsas vis aiškiau ir aiškiau skambėjo. Po ilgo ir varginančio ėjimo, pasiekiau aukštą kalną, jo viršūnės nebuvo matyti, ji buvo apgaubta pilkų debesų. Kalnas viliojo užlipti į viršūnę ir pažiūrėti, kas manęs laukia. Tikėjausi į kalną užlipti per dieną, bet jis buvo toks aukštas, kad man prireikė trijų dienų, tačiau viršūnė vis tiek buvo apgaubta debesų ir nebuvo matyti pabaigos. Nusprendžiau pailsėti. Atsikėlusi vėl pradėjau kelionę. Diena buvo labai karšta, buvo sunku lipti, laimei, buvau prisipylusi vandens iš netoliese esančio šaltinėlio, tad jis man padėjo atsigaivinti. Nenorėjau sustoti, tad nusprendžiau, jog eisiu visą naktį. Naktį užsidegė mažos švieselės, kurias mačiau ir anksčiau. Pasiekiau milžiniškai didelius vartus, be jokios baimės praėjau  ir sustojau prie šalimais esančios mažos trobelės. Nekantravau sužinoti, kas manęs laukia už tų durų. Kai atvėriau duris,  didelė šviesa man sužibo į akis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog už tų durų gali būti kitas pasaulis…

Markas Skrebys (6 kl.)

,,Galimybė kurti – man dovana. Jaučiuosi dėkingas už tai, kad matau kitaip, kad jaučiu savaip, kad galiu tai užfiksuoti ir dalintis su kitais.“

Auksaspalvis ruduo

    Vieną dieną netikėtai atėjo auksaspalvis ruduo. Atėjo, išsidrėbė po obelim ir pradėjo medžių pakraštėlius spalvotai dabinti. Taip ir maniau, kad rudens profesija – dailininkas.

    Visgi ne tik gražius darbelius tas dailininkas mums rodo. Atvaro švilpiančių vėjų būrį, kad tie medžių šakas laužytų ir lapus nudraskytų. Iš pilkų debesų paleidžia šaltą lietų. Paukštelius gąsdina. Tie vargšeliai buriasi pulkeliais ir keliasi į padanges. Paskui iš lėto skrenda pietų link. Kažin, kokia čia rudens profesija?..

    Nuvešlodamas miškais ir laukais ruduo dovanų mums palieka: riešutų, grybų, uogų. O tai kaip visa tai pavadinti? Atsiprašymas…

Baltaskarė žiema

    Žemę užkloja balti sniego patalai. Stipriai spaudžia šaltukas. Langai, medžių šakelės apšerkšnija, žaižaruoja sidabru. Grožybė kokia!

    Tačiau miško gyventojams tokią žiemą ateina sunkus metas. Šiuo metu nelengva susirasti maisto. Net vandens telkiniai užšalę.

    Būtina padėti! Daugelis imasi globoti žvėrelius. Stato ėdžias miškuos, o paukšteliams kabina lesyklėles. Ir aš su senučiuku ne vieną gražią lesyklą miške esu pakabinęs. Mes patys jas sukalam.

    Juk gera rūpintis mažaisiais gamtos draugais! O jie džiugina mūsų širdeles.

Skausmingas pavasaris

    Pavasarį žaliuoja didingi miškai. Pakraščiuose mirga marga visokiausiomis spalvomis gėlės, skleidžia įvairiausius kvapus. Griovyje nardo ir prausiasi iš svečių kraštų parskridę paukščiai.     

    Smagu tokiu metu vaikščioti pamiške.

    Bet miškas pats skundžiasi… Žūsta kertami medžiai… Žuvys miršta plastikiniuose maišeliuose…

    Kodėl? Kodėl mes kenkiame gamtai? Žudydami ją, mes žudome patys save.

    Nejaugi mes nesiliausime…

Vasaros pamoka

    Vasarą saulė lepina savo spinduliais, kedena plaukus švelnus vėjelis. Net žuvys smagiai gaudo saulės spindulius, ir jų žvynai pradeda blizgėti. Žydinčiose pievose tiek gėlių! Soduose noksta obuoliai, dūzgia bitės ir plasnoja drugiai. 

  Kai taip gražu, ir žmonės mielai leidžia laiką gamtoje. Jie didžiuliais automobiliais vyksta iškylauti. Tik ne gamtos grožį tada pastebi. Sukuria laužus, prikrauna kalnus šiukšlių. Kažin, ar nors vienas susimąstė, kokią žalą patiria gamta?

  Mes turime mokytis mėgautis vasaros malonumais nekenkdami gamtai.

Rokas Ivanauskas (8 kl.)

,,Jaučiuosi kaip koks Donelaitis. Tikrai. Net nemaniau, kad šitaip galiu. Smagu, kai savyje atrandi tai, apie ką anksčiau net nenumanei. Tikiuosi, kad neišbarstysiu to, ką radau.“

Širdies šiluma

                      Kai pastebi, kad krenta pirmosios snaigės, pajunti tą šiurkštų vėją, supranti, kad atėjo žiema. Ji egles apibarstė baltu sidabru, kiemuose pristatė žaismingų sniego senių. Visur balta, šalta…

                      Bet aš šalčio nejaučiu. Žiema tampa šilta, kai aplink tave žmonės. Jie šildo, jie myli ir verčia mylėti.

Nesvarbu, kad žemėje šalta žiema. Svarbu, kad širdyje jos nebūtų. Saugokime širdis, kad jos nevirstų į ledą.

Argi nesmagu?

                      Išeini į lauką ir jauti, kaip batai peršlampa nuo ištirpusio sniego. Bet tau dėl to visai nepikta. Juk supranti – tai pavasaris. Džiugina mažyčiai lapai ant medžių šakų, žavi jau nevienspalvis kiemas. Net kaimynas nusimetė kapišoną ir išsinėrė iš pūkinės striukės. O aš ir nežinojau, kad jis toks garbanotas…

                      Sulaukėme pavasario. Argi nesmagu?

Vasaros ilgesys

                      Vasara man patinka dėl galimybės ištisas dienas būti kieme. Kiaurą parą galiu mirkti stadione, važinėti dviračiu su draugais, voliotis miesto paplūdimyje.

Tik vasarą nuvykstu ir į tikrą paplūdimį. Važiuojam į pajūrį. Ar gali būti kas nors geriau už atostogas, praleistas prie jūros? Saulė, mėlynos bangos, smėlis.

                      Kaip aš tavęs pasiilgau, Vasara…

Rudens lietus

                      Kai karštis nusiramina ir vis dažniau girdi lietaus barbenimą, žinai, kad atkeliavo ruduo. Pilnos gatvės žmonių, kurie skuba rankose spausdami margus skėčius. Kad tik nė lašo nenukristų ant jų drabužių… Niurzga. Kažką murma.

Bet juk rudens lietus visai linksmas. Visur balos, šlapia… Mane kaip tik motyvuoja nepasiduoti slogiai nuotaikai. Nejaugi smulkūs lietaus lašai gali mane suerzinti? Reikia būti stipresniam už lietų.

                      Neleiskim, kad mus nuviltų smulkmenos. Juk tai tik rudens lietus.

Dominyka Švėgždaitė (8 kl.)

,,Gamta – stebuklingas pasaulis. Puiku, kad gyvename tokioje šalyje, kur tas pasaulis keičiasi, mainosi, mirguliuoja… Tai moko pastebėti, įkvepia kurti.“

Per trumpai…

Jaučiu, kaip šilti saulės spinduliai man veidą bučiuoja. Užuodžiu sprogstančius pirmuosius medžių pumpurus. Girdžiu, kaip grįžtantys paukščiai sparnais plasnoja. Matau ateinantį pavasarį.

Bet kodėl viskas taip trumpai? Kodėl taip trumpai? Taip trumpai…

  Paveikslas

Suspindo saulės spinduliai lange. Skaidrus dangus apgaubė pasaulį.

O kaip smagu  stebėti žydinčią žemę! Žiedai skleidžiasi įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Tykšt – raudona… Tykšt – oranžinė… Tykšt – geltona… Tykšt – žalia… Tykšt – žydra… Tykšt – mėlyna… Tykšt – violetinė…

Nuostabus paveikslas.

Basakojė vasarėlė

Numetusi pievoje basutes paupiu nubėgo vasarėlė. Lekia ji greičiau už patį vėją. Jos gėlėta suknelė plaikstosi, žali plaukai draikosi. Ir paukščiai, ir drugiai, ir bitelės norėtų ją pavyti. Bet kur tau. Lekia išdykėlė tolyn ir net nesidairo. Ji vis tolsta ir tolsta… Va ten, už horizonto, dar girdžiu jos juoką…

Nesuprantu, kodėl ji taip skuba, kodėl taip greit prabėga?

Lyjant

Kapt… kapt… Į langą beldžiasi sunkūs lietaus lašai. Dangus verkia? Ar iš džiaugsmo, ar iš liūdesio, niekas pasakyti negali. Jis tiesiog verkia.

Vis stipriau ir stipriau girdžiu, kaip lietus daužosi į langą. O už lango dreba mažas medelis. Kažkas nudraskė jo lapus, paliko jį nuogą, tad mažyliui tikrai labai šalta. Gal išbėgti? Gal sušildysiu?

Lieku stovėti šiltame kambaryje, o mano akys bėgioja šlapiame kieme…

Tajus Grigas (6 kl.)

,,Nemaniau, kad esu kūrėjas… Kaip savimi stebėjausi, kad pavyko taip meniškai sudėlioti tekstus ir kūrėjo žvilgsniu pažiūrėti į gamtą. Didžiuojuosi savimi.”

Paslaptinga istorija

                      Medžiai apdengti stora marška. Balta paklodė po jais. Kažkoks žvėrelis ten paliko savo pėdas. Būtų smagu iššifruoti jo istoriją sniege. Gal ji kažkuo panaši ir į manąją?

Įminu baltame sniege savo pėdą.

Visko pradžia

                      Saulutė šildo, o aš guliu pievoje ir svajoju. Dangus toks vaiskus, net norisi ranka prisidengti akis nuo tokio mėlynumo. Šalia šoka pradėjusios žydėti gėlės. Tai mane jos linksmina. Ir man širdy taip gera!

                      Argi nenuostabu, kai ateina pavasaris?

Rudenėja…

Vasaros pabaiga… Kažkur saulė bėga… Paukščiai palieka savo namus… Atsisveikina su mūsų ežeru ir gulbės…

Kokios gulbės gražios! Žinau, kad ir tau jos tokios…

Ilgesys

                      Aš liūdžiu, nes pasiilgau vasaros. Pasiilgau saulės spindulių, pasiilgau šilumos, galų gale – pasiilgau spalvų. Šiemet ruduo labai bjaurus. Šalta. Niūru. Vis lyja ir lyja…

Kažko verkia gamta? Ji taip pat liūdi, nes mes pamiršome, kad ji mums labai reikalinga. Mes per daug rūpinamės savimi. Bet juk mes „žmonės“…

Iveta Grakauskaitė (6 kl.)

„Man patinka viskas, kas susiję su kūryba.  Labai mėgstu piešti, lankau Panevėžio dailės mokyklą.  Neseniai tėveliai nupirko gitarą, mokausi  ja groti. Dar man įdomu tyrinėti gamtą“.

Bėgo mergaitė per mišką

(pasaka be galo)

Bėgo mergaitė per mišką. Prabėgo kalnelį, daubą, kelmą, grybą, samanas… Pribėgo namelį. Iš to namelio išlindo meška. Mergaitė išsigando ir pradėjo bėgti. Prabėgo kalnelį, daubą, kelmą, grybą, samanas… Pribėgo namelį. Iš to namelio išlindo vilkas. Mergaitė išsigando ir pradėjo bėgti. Prabėgo kalnelį, daubą, kelmą, grybą, samanas… Pribėgo namelį. Iš to namelio išlindo lapė. Mergaitė išsigando ir pradėjo bėgti. Prabėgo kalnelį, daubą, kelmą, grybą, samanas… Pribėgo namelį. Iš to namelio išlindo kiaunė. Mergaitė išsigando ir pradėjo bėgti. Prabėgo kalnelį, daubą, kelmą, grybą, samanas… Pribėgo namelį. Iš to namelio išlindo kiškis. Mergaitė išsigando ir pradėjo bėgti. Prabėgo kalnelį, daubą, kelmą, grybą, samanas…

Pasaulio medis

Po medžio šaknim

žalčiai vinguriuoja,

varlės šokuoja,

vėžiai atbuluoja.

Medžio kamiene

žmonės darbuojas,

jaučiai baubuoja,

meškos riaumoja.

O šakose

lakštutės lakštuoja,

žvaigždės mirguoja,

saulė su mėnuliu šnekučiuojas.

Žvaigždės lyg žmonės

Saulė šviečia iš aukštai,

ji lyg sesė, lyg tėvai

šildo, šviečia, spinduliuoja,

lyg motutė mus myluoja.

Kitos žvaigždės ten toli –

tai draugai dar nerasti.

Vieną naktį sužibės,

kelią tolimą nušvies.

O užgesusios žvaigždutės –

Tie, su kuriais nelemta būti.

Švietė kelią jos kitiems

protėviams mūs tolimiems.

Deimantė Zelenauskaitė (6 kl.)

 „Deimantė – sportininkė, lanko dviračių treniruotes, tačiau vis maloniai nustebina savo kūryba. Pasak merginos, ją kurti įkvepia literatūros pamokose nagrinėjami kūriniai,“ – „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Liudmila Putauskienė.

***

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir iš karantino pargriūdama vis juokės

Kaukių ir higienos pramonės sugaišti pagavo

Ir putodams žmogus į burbulą pavirto.

Tuo laiku visoj planetoj klimatas keičias

Ir vakcinas visokias gydytojai išrast mėgina.

Pasaulis su trenksmais visais išsibudino keltis,

O aplink visi žmonės nusimetė kaukes.

Vislab, kas izoliavosi nuo kitų verkdams

Vislab, kas karantine gyvendams vienišas peržiemavojo

Ar šiltuose kraštuose nuo kovido pasikavojęs

Vislab tuo pulkais išlindo, VAXZEVRIA sveikint

Pavasaris

Kiekvieną rytą vis anksčiau

Saulutė keltis kviečia.

Ir iš po sniego pagaliau

Žibuoklių galvos šviečia.

Ištirpsta širdyje ledai,

Einu linksma, aplinkui skamba dainos.

Namo sugrįžo vyturiai –

Melodijos vis keičias, mainos…

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727. Nuotraukos – iš šeimos ir dalyvių albumų.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: