„Nevėžis“ prasuko pro Subačių ir Kupiškį

Aštuntuosius metus bebaigiantis projektas „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ pagaliau sulaukė dalyvių iš Subačiaus ir ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijų.

Labai džiaugiamės. Niekaip negalėjome patikėti, kad tokio literatūrinių, meninių tradicijų krašto kūrėjams būtų neįdomu užkopti į mūsų „tribūną“. Juk tai Valdo Kukulo, gerai žinomo panevėžiečiams rašytojo, kritiko, eseisto, kraštas! Sulaukėme. Gal dar negausiai, užtat drąsiai užkopė – Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos Augustė Krisiūnaitė, Taja Jankauskaitė, Guoda Skukauskaitė, Atėnė Raskazovaitė. Visos jos bando kurti poeziją, tik Augustė atsiuntė prozos kūrinėlį. Negana to – ir iliustravo!

O štai Agnė Repečkaitė dar šių metų pavasarį buvo Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientė. Spausdiname jos kūrybą. Tad Kupiškio kraštui atstovaus ir jauniausieji, ir vyriausieji kūrėjai. Labai tikimės, kad jų daugės…

Kartu su kupiškėnais paskutiniajame šių metų atlanke dalyvauja Kotryna Vasilenkaitė , Karina Morta Lapėnaitė iš Panevėžio „ Minties“ gimnazijos ir Joana Kakanytė iš Paltaroko gimnazijos. Kai kurios jaunosios kūrėjos nebe pirmą kartą.

Šįkart į misiją „pastebėk kuriantį“ įsijungė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Nida Mikšienė, Subačiaus gimnazijos Kupiškio r. lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Lina Kilienė ir Vita Špokauskienė, Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Vida Gaušienė, ,,Minties” gimnazijos mokytoja Eglė Noreikienė.

Mėgaukimės jaunųjų kūrybiniais bandymais.

Projekto komanda sveikina su artėjančiomis metų šventėmis!

Augustė Krisiūnaitė (7 kl.)

„Domisi viskuo, kas įdomu ir net neįdomu kitiems bendraamžiams. Mėgsta keliones, skaityti knygas, šokti, dainuoti, sportuoti, juokauti, juoktis ir svajoti…“ – taip apie kūrėją kalba mokytoja Lina Kilienė.

MISIJA 19

2030 metų vasara. Kaunas. Atrodytų, įprasta diena, bet už akių užkliūna trys paaugliai, karučiu tempiantys įvairius metalo ir elektros prietaisus.

Leonardai, – sušnibždėjo raudonplaukė mergina Audronė,– gal galim eit ne per miesto centrą?
Kodėl? Čia trumpiausias kelias.
Pažiūrėk, kaip žmonės žiūri.
Na ir kas? Nepatinka, tai neik su mumis. Dabar svarbiausia pasiekti Izabelės namus, o ne žiūrėti, kas kur žiūri.
Aš pritariu Leonardui,– tarė Izabelė, – svarbiausia nueiti iki mano namų garažo ir iškraut viską.
Na, gerai jau, – su nepasitenkinimu tarė Audronė.

Pasiekusi Izabelės namus, trijulė iš karto pasuko į garažą, iš karučio ant grindų sudėjo visus prietaisus.

Taigi, dabar reikėtų aptarti, kaip ką darysime. Mes turime… Izabele, kiek laiko tavo tėvai bus išvykę?
Dvi savaites.
Mes turime dvi savaites sukonstruoti prietaisą, su kuriuo galėtume keliauti laiku. Manau, kad turime pakankamai laiko, – entuziastingai pasakė Leonardas.
Palaukit… Jūs rimtai tikitės sukonstruot kažką veikiantį per dvi savaites? Ir dar ne tik šiaip kažką, bet laiko mašiną?– suabejojo Audronė.
Audrone, nebesiskųsk. Pagalvok, bent jau smagiai praleisim laiką ir išliks linksmas prisiminimas,– spinduliuodama džiaugsmu tarė Izabelė.

Viską aptarę, užrakino Izabelės namų garažą ir išsiskirstė. Kitos dienos naktį, kaip buvo nutarę, susirinko Izabelės garaže.

Gerai. Audronės tėvai mano, kad jūs abi pas mane, o mano tėvai, kad aš pas Audronę. Puiku! Nieks nieko neįtaria.
Tai nuo ko pradedame?– visi vienu metu paklausė.

Visą valandą jie galvojo nuo ko pradėti, kol galiausiai Leonardas sušuko:

Laikalazdė!
Kas?– vienbalsiai paklausė merginos.
Gaminsime laikalazdę. Tai bus toks prietaisas, į kurį įsikabinus bus galima persikelti laiku.
Puiki mintis, bet kaip tu tai įsivaizduoji?– kiek sutrikusi paklausė Izabelė.
Manau, kad šią metalinę lazdą sujungsim su kompiuteriu, jį užprogramuosime, dar pridėsime ekranėlį, kad galėtume susisiekti ir –BUM! – mes jau praeityje. Tik tokiu atveju vienam iš mūsų reikėtų pasilikti čia ir prižiūrėti kompiuterį bei nustatyti praeities laiką.
Aš ar taip, ar taip, netikiu, kad mums kažkas pavyks, todėl, tarkim, kad aš pasiliksiu čia,– pasakė Audronė.
Patikėk, mums tikrai pavyks!– sušuko Izabelė.

Jie ėmėsi darbo. Po savaitės viskas buvo beveik paruošta.

Manau, baigta,– tarė Leonardas, – dabar reikėtų su kažkuo išbandyti.
Galbūt su plaukų gumele, nes ji nuo laikalazdės nenukris ir taip suprasime, ji keliauja laiku ar ne.
Puiki mintis, Izabele. Audrone, duok gumelę ir eik, suvesk kokią nors datą į kompiuterį.
Tuojau.
Gerai. Bandom.
Vienas, du, trys!

Sulig žodžiu „trys“ neliko laikalazdės ir aplink ją apsuktos gumelės.

O Dieve… Mums pavyko!– sušuko Izabelė.
Aš negaliu patikėti… Kaip tokia nesąmonė galėjo pavykti?– nustebo Audronė netikėdama savo akimis.
Palaukit. Dar nedžiūgaukit. Neaišku, ar gumelė grįš į šį laiką.

Tai taręs Leonardas paspaudė sugrįžimo mygtuką ir po kelių sekundžių laikalazdė nukrito ant šaltų garažo grindų.

Va, dabar mums tikrai pavyko.

Džiūgaudami visi susitarė, kad kitą dieną susirinks tame pačiame garaže. Leonardas su Izabele bus pasiruošę keltis į praeitį, o Audronė atidžiai prižiūrės aparatūrą.

Kitą dieną Leonardas su Izabele atėjo su už save didesnėmis kuprinėmis, prikrautomis visko, ko galėtų prireikti. Audronei tai kėlė juoką.

Nesijuok. Mes juk dar nenusprendėme, į kurį laiką keliausime, o atsarga gėdos nedaro, – pasipiktino Izabelė.
Tiksliai! Nesusitarėme laiko,– tarė Leonardas.
Man labiausiai galvoje yra įstrigę 2020-ieji. Na, aš buvau dar maža ir jie nepaliko labai gerų prisiminimų, bet tai yra pirma, kas šauna į galvą,– pasiūlė Izabelė.
Man tinka,– sutiko Leonardas.
Nemanot, kad tai truputį pavojinga, nes jūs nežinot, kur atsirasit?– sunerimo Audronė.
Taip, pavojinga, nebent mes užsidėtume kaukes ir pirštines. Manau, kad mano namuose jų dar turėtų būti. Einu paieškoti,– tarė Izabelė.
Tik paskubėk. Ir stenkis neatkreipti kaimynų dėmesio.

Izabelė linktelėjo ir nusėlino į namo vidų. Po kelių minučių ji grįžo nešina dvejomis kaukėmis ir pirštinėmis.

Ačiū Dievui, kad radai,– su palengvėjimu pasakė Leonardas.
Jūs jau pasiruošę?– paklausė Audronė.
Tuoj užsidėsiu kaukę ir būsiu pasiruošęs,– pasakė Leonardas maudamasis pirštines.
Aš pasiruošusi,– drąsiai tarė Izabelė.
Dabar ir aš pasiruošęs.
Smarkiai įsikibkit į laikalazdę. Vienas, du, trys!

Blykstelėjo mėlynai balta šviesa ir garaže liko tik Audronė ir kompiuteris.

Leonardas ir Izabelė riktelėjo ir nukrito į krūmus. Jie atsirado kažkokiame miške. Apsidairę jie tolumoje pamatė didelį pastatą. Iš laikalazdės pasigirdo pažįstamas balsas:

Ei, girdit mane?– paklausė Audronė.
Girdim,– atsakė Leonardas ir Izabelė.
Kur esat?
Lengva paklausti, sunku atsakyti,– susimąstęs atsakė Leonardas.

Stojo tyla. Audronė jau ruošėsi kažką sakyti, bet pro garažo vartus įėjo trys kostiumuoti vyrai. Audronė iškart pašoko nuo kėdės. Vyrai prisistatė esantys iš NASA.

Audrone, kas čia vyksta?– paklausė Izabelė.
Laba diena,– pasisveikino vienas iš kostiumuotųjų,– aš esu Ovidijus Urbonas NASA atstovas Lietuvoje. Su manimi mano pagalbininkai Kajus ir Andrius. Gavome pranešimą, kad jūs sukūrėte laiko mašiną. Aš net neįsivaizduoju, kaip jums tai pavyko per… Tiesa, per kiek laiko jūs visa tai sukonstravote?
Per vieną savaitę,– nė kiek nesutrikęs atšovė Leonardas.
Per vieną savaitę?! NASA ir kiti mokslininkai tai bandė padaryti pastaruosius trejus metus vien dėl to, kad grįžtume į 2020-uosius ir sustabdytume pandemiją ir po jos buvusią ekonominę krizę, o jūs tai padarėte per vieną savaitę. Čia tai bent!
Gal mes galime kuo nors padėti, nes mes kaip tik nukeliavome į 2020-uosius. Ir dar turiu klausimą. Kaip jūs viską išsiaiškinote?
Abejoju, kad galite mums padėti dabar, nes neaišku, kur jūs esate, o išsiaiškinome labai paprastai – pamatėme jus gabenančius įvairius prietaisus Kauno centre ir…
Aš jums sakiau, kad einam kitur, bet ne! Oi, atsiprašau,– sulemeno Audronė kiek susigėdusi, kai pertrauktas vyriškis į ją piktai dėbtelėjo.
Taigi, pamatę jus, nusprendėme jus pasekti. Po to, kai išsiskirstėte, atrakinome duris ir pakišome jums blakę. Taip viską išsiaiškinome.
Supratau…
Gerai, tai nesvarbu. Sakykite ir rodykite, ką matote.

Leonardas ėmė sukioti laikalazdę aplink, kai staiga ponas Ovidijus paprašė jo sustoti ties didžiuliu baltos spalvos pastatu.

Jūs esate toje vietoje, iš kur yra tiekiama šikšnosparnių mėsa, nuo kurios ir kilo korono virusas. Jei jūs nepavėlavote ir turite bent žiebtuvėlį, galite pakeisti ateitį!– kupinas vilties sušuko ponas Ovidijus.
Aš turiu žiebtuvėlį!– sušuko Izabelė.
Viskas būtų tobula, tik niekas nežino, kokia dabar diena.
Prie laikalazdės yra privirtintas laikrodis, kuris rodo dieną. Tuojau pasakysiu. Taip, dabar yra sausio antra diena,– pasakė Leonardas.
Kitą dieną buvo patvirtintas virusas, todėl dabar jums reikia eiti į tą pastatą ir sunaikinti tą mėsą, kurią ruošiasi išvežti. Tik paskubėkite, nes turime mažai laiko.

Leonardas su Izabele nuskubėjo prie pastato. Pastate žmonės jau skirstėsi, nes darbo diena ėjo į pabaigą. Jie prasmuko pro duris, nutipeno prie labai didelio medinio dubens su mėsa, apsidairė, ar nėra žmonių, ir tada pradėjo tartis.

Ką darom?– pašnibždom paklausė Izabelė rankose laikydama žiebtuvėlį.

Leonardas nuslinko prie stalo, pačiupo ant jo esantį rankšluostį ir tarė:

Padegsim šitą ir įmesim į dubenį.

Izabelė su baime palinksėjo ir padegė rankšluostį. Rankšluostis, įmestas į medinį dubenį, pradėjo liepsnoti. Izabelė su Leonardu, išgirdę kalbas, skuodė kaip tik galėdami. Nubėgę kuo toliau nuo pastato, pranešė ponui Ovidijui, kad jiems pavyko sunaikinti mėsą.

Ponas Ovidijus pranešė NASA apie džiugią žinią ir misiją, kurią pavadino „MISIJA 19“.

—–

Šaižiai nuskambėjo žadintuvas. Audronė atsisėdo lovoje, apsidairė. Taip, sapnas buvo toks tikroviškas! Iš jaudulio plazdėjo širdis. Kad tik greičiau į mokyklą! Su visomis smulkmenomis būtinai papasakos sapno nuotykį savo draugams, ir, kas žino, gal kada nors ji su Leonardu ir Izabele iš tikrųjų sukonstruos laikalazdę.

Taja Jankauskaitė (7 kl.)

Mokytoja Lina Kilienė: „Rami, rimta, santūri. Mėgsta piešti ir savo sukurtą pasaulį perkelti ant popieriaus lapo,nes fantazijos pasaulis platus“.

Gyvenimo spalvos

Gyvenimo prasmę

Mes turim visi.

Paklauski manęs,

Ar ji įdomi?

Dalykai įdomūs

Nutinka kasdien,

Spalvotais pieštukais

Gali juos nupiešt.

Gyventi juk verta,

Kai turi daug draugų!

Su jais visada atsiranda spalvų!

Gyvenimas mūsų yra kaip knyga,

Daug džiaugsmo ir laimės,

Stebuklų pilna!

Guoda Skukauskaitė (6 kl.)

„… moka pamatyti grožį aplink save, o savo išgyvenimus bando išsakyti eilėmis…“ – rašo mokytoja Vita Špokauskienė.

Vasara

Vasara skuba į kiekvieno namus,

Pražydo alyvos – kaip gera!

Bitės bitynuose dūzgia,

Renka jos saldų nektarą.

Padaužos berniūkščiai

Vėl maudos upelyje,

Žaidžia, nerimsta lauke

Ir žiūri į kelią…

Atėnė Raskazovaitė (6 kl.)

„Atėnė jausti ir kurti grožį mokosi iš savo mamos: abi šeimininkauja, kuria nuostabias puokštes iš augalų, rengiasi floristinio kostiumo konkursams. Paskatinta bando ir literatūrinius sugebėjimus…“ – pasakoja lietuvių kalbos mokytoja Vita Špokauskienė.

Vakaras

Laukai užmigo,

Rūkas atkeliavo,

Jau mėnulis skuba

Į padangę savo.

Saulutė pyksta, nori ji šviesti

Dar tokiu laiku,

Bet mėnulis šaltas

Tempia už kasų.

Joana Kakanytė (8 kl.)

Mokytoja Vida Gaušienė: „ Akylas žvilgsnis į pasaulį, gebėjimas išgirsti , kas aplinkos triukšme paskęsta – tai Joanos kūrybiško santykio su aplinka detalės. Autorė dar ieško savo žodžio skambesio. Bet akivaizdus tikro , nuoširdaus kalbėjimo ir kalbėjimosi poreikis“.

pilkos beržų akys

ryja dangų

debesyse įstrigusių kranklių baimė ir

klampiame vėjyje ištirpstantys jų sparnų mostai

šaltas aidas

maitinantis beržų šaknis

beribė erdvė

pašventinta glebiomis baltos saulės rankomis

atsargus jos nevientisumas

nuklotas smilkstančiais drugelių sparnais

bijau, kad įžiūriu pakraščius

***

Tylus spyris į grublėtą kamieną. Skauda mums abiems. Pamaloninu save gurkšniu drėgno oro. Šviesūs plaukų voratinkliai mezgasi ant mano veido, kutena nosį, dangsto akis. Vienas po kito vangias rudens muses primenantys vandens lašai įkliūna į blizgančias gijas. Jie muistosi ir dūsauja, kol didžiulis pirštinėtas voras nubraukia voratinklį su visais jo belaisviais. Vėl galiu aiškiai matyti.

***

Sėdžiu ant ąžuolo spalvos laiptų. Iš tiesų nematau, kaip jie atrodo, tik traukiu vaizdus iš atminties. Apglėbiu rankomis garsiai alsuojantį žmogų. Šalta siena prilaiko mano pasvirusį siluetą. Kvėpuoju. Įkvepiu orą. Iškvepiu save. Kol nebejaučiu savo plaštakų šilumos. Tampu neapčiuopiama. Lengvai tįstu erdve. Praviras langas-mano vartai.

***

Siauras dūmų siūlas vangiai vinguriuoja pajuodusių medinių lubų link. Glosto šimtametes sijas. Trenkiasi ir skyla.

Sužiba juokingo dydžio namo akys.

Pajuodę balandžiai lenda iš po mėnulio šešėlio ir baksnoja kreivai sumūrytų plytų trupinius. Tylus ritmingas burkavimas nustelbia prabilusius atidaromų durų vyrius.

Baimė

Uodegas pašiaušę batraiščiai ir drėgnas betonas. Jaučiu, kaip jo stingdantys šalti atodūsiai nuo pirštų galiukų pasklinda po visą kūną, kol manyje nelieka nei vieno neapšerkšnijusio milimetro. Gauruota šuns letena sutrikdo į balzganas balas kapsinčių medžio ašarų melodiją. Jaučiu, kaip letenos savininko žvilngsnis ropščiasi mano palto skvernais, pasiekia pečius, kaklą, lūpas, žinau, kad kėsinasi į mano akis. Nevalingai kilsteliu galvą, tikėdamasi nuo jo išsisukti. Nugara perbėgęs šiurpuliukas pirmasis įspėja, jog man nepavyko. Dabar sąstingis pasiglemžė mus abu.

Kotryna Vasilenkaitė (10 kl.)

„Kotryna jau pernai išbandė senąjį šiurpių žanrą. Jo nepaleidžia ir dabar…“ – priminė

mokytoja Eglė Noreikienė.

Statula

Vieną šeštadienio vakarą išėjęs iš savo visada besipykstančios šeimos, berniukas nusprendė nueiti į vietą, kurioje dar nebuvo. Eina berniukas takeliu pro ežerėlį, pro įvairius medžius ir gražias pievas. Jį supa gilus rūkas. Kuo tuoliau eina, berniukas vis garsiau girdi labai gražų balsą, kuris lyg jam dainuoja. Ėjo jis, kol pagaliau priėjo seną, sugriuvusią, bet labai gražioje vietoje esančią sieną.

Berniukas atsisėda, atsiremia į ją ir pradeda galvoti apie savo sunkumus. Siena staiga prabilo:

– Berniuk, jei padėsi man išgelbėti pasaulį, aš sutvarkysiu visas tavo problemas.

Berniukas išsigandęs paklausė:

– Kas tu?

Siena jam atsakė:

– Kadaise buvau nuostabaus grožio pilis, bet dabar, deja, esu tik sena sugriuvusi siena, kuri nori, kad pasaulis būtų geras. Bet be žmogaus pagalbos to negaliu.

Pakalbėjęs berniukas nusprendė padėti vargšei sienai, gerą darbą padarys ir gaus atlygį. Jis buvo perspėtas, kad gali būti ir nelaimių.

Atrodė, tai taip lengva, jam tereikėjo nunešti akmenėlį, nuskilusį nuo sienos, ir vidurnaktį jį įmesti į upę, esančią prie jo draugės namo.

Jis pasikvietė savo draugę kartu, ji nenoromis sutiko ir kartu vidurnaktį nuėjo prie upės. Upė buvo apsupta tamsių dūmų, kurie piktai su jais kalbėjo ir gazdino jį, sakydami, kad jis turi tuoj pat dingti ir nemėtyti akmenų į upę, nes gyvas neliks. Berniukas nesiklausė, tik pokšt ir įmetė akmenį į upę. Oras staiga pasikeitė, dangus prašvito, viskas pasidarė gražu, tik vietoj berniuko jau stovėjo tik jo statula, su akmeniu rankoje.

Karina Morta Lapėnaitė (9 kl.)

„Kūryba jai atidus ir atsargus žvilgsnis į pasaulį,“ – mokytoja Eglė Noreikienė.

Mano pokalbis su knyga

Žiūriu aš į ją… Ir galvoju… Koks gražus viršelis! Kokias paslaptis tu savyje slepi? Kiek daug man dar nežinomų dalykų tu atskleisi? Mano žingeidumas neduoda man ramybės, kol aš jos nesuvalgysiu ir neperkąsiu, tol nenurimsiu.

Atverčiau tave, namai pakvimpa medžiu, spaustuve, ugnim. Pradedu į tave gilintis, smegenų pusrutuliuose nugula įsivaizduojamos istorijos, vaizduotę užlieja įvairios spalvos, garsai, kvapai. Kokia tu neišsemiama! Kiek peno ir galimybių smegenims tavyje slypi. Tiek daug tavyje žinių, neišnarpliotų istorijų, nepažintų šalių, neišspręstų intrigų, tiesiog daug nepažinto pasaulio.

Verčiu paskutinį tavo lapą, istorijos baigiasi, bet gyvenimas tęsiasi. Gera buvo su tavim susipažinti, šiltos ir jaukios emocijos užliejo mano mintis, jaučiuosi gavusi didelę dozę adrenalino ir vėl noriu naujos istorijos, naujo pažinimo, naujos patirties. O, knyga! Kaip gera, kad tave turiu, glaudžiu prie savo kūno, jaučiu tavo šilumą ir man gera.

Agnė Repečkaitė (12 kl.)

„Jaunosios kūrėjos eilėraščiuose atsiskleidžia individualus, jautrus žvilgsnis į pasaulį ir save, jie žavi savita kalbėsena, netikėtais žodžių reikšmių ir sąskambių atradimais. Agnė yra visapusiškai meniška asmenybė – besimokydama gimnazijoje ji stebino muzikiniais gebėjimais ir vaidyba. Šiuo metu mergina studijuoja džiazinį dainavimą,“ – mokytoja Nida Mikšienė.

***

saulėtekis

ir šešėlis

solo duetas

plaukai ir pirštai

paišo nebuvimo paveikslą

ant saulės drobės

tylu iki negyvumo

laikina iki netikrumo

šoka juodu

be širdies

plaka vienas kitam