NEVĖŽIS tarptautiniame meninio stiklo simpoziume GLASS JAZZ

(fotoreportažas iš dalyvių nuotraukų)

Aistė Družaitė (6 kl.)

Vėjo malūnėliai

Stikle gyvena,

Ir margi drugeliai

Sparnelius kedena.

Spindi ten žvaigždynai

Barsto rytas rasą.

Bundantys alksnynai

Pina saulei kasą.

Stiklas prisikėlė,

Spalvomis žibėjo

Ir ugnies krosnelei

Padėkot suspėjo.

Haiku

Oro lašeliai

Stiklo ašaroj miega.

Šildau delnuose.

***

Ką šlama stikliniai lapeliai?

Ką išgirdo ugnies krosnelėj.

Kur plaka stiklinė širdutė?

Ją slepia stiklinė gegutė.

Kur plaukia stiklinis laivelis?

Kur niekas surast jo negali.

Kam šviečia stiklinė saulutė

Kad gėlę atrastų bitutė.

Kas stato stiklinį namelį?

Kas vėją sugauti gali.

Kam griežia stiklinis žiogelis?

Stiklo šalies vaikeliui.

Austėja Dūdaitė (6 kl.)

Stiklas beveik kaip žmogus,

Kiek visko tenka jam pajusti.

Tik gaila, kad nežino, koks yra gražus.

Kartais ir mes nuvertinam save…

Tiek daug visko sutelpa stikle.

Kas ugnyje pabus, niekad nežinai.

Paukštis? O gal angelo sparnai?

Visur įžvelgsi grožį.

Stiklas – visai kaip rožė.

Tik niekad nenuvysta ir nemiršta.

Stiklinis sniegas  – jis netirpsta.

***

Spalvų skaidrumas,

Svajonių švelnumas,

Ugnies kaitrumas,

Smėlio baltumas.

Oro įpūsta gyvybė

Ir liepsnos galybė.

Jei kantrybė neištirpsta,

Stiklas kūriniu virsta.

Haiku

Stiklo ašara

Krosnelėje sužibo.

Skaidrus liūdesys.

Simonas Voroblievas (8 kl.)

***

Stiklo krosnelė.

Liepsnoje bunda lava.

Sučiulbo paukštis.

***

Prakaitas kapsi.

Krosnelės kaitroj rankos

Sūpuoja stiklą.

***

Liepsna ir vanduo

Grūdina stiklą. Oras

Kelia gyvybę.

Eglė Pilkauskaitė (12 kl.)

Cut me open and
Put an apple slice
Inside of me
I will shatter like glass
I will turn into caramel
And slip through your fingers
Sticking to your hands
And clothes like glue
Then dripping down at your feet
I will leave you feeling sick
Yet wanting more
Because there’s no such thing
As loneliness and
There’s no such thing
As truly being alone*

*Prakirpk mane ir
Vidun įdėk
Obuolio skiltelę
Aš dušiu kaip stiklas
Karamele pavirtus
Slysiu pro pirštus
Prilipdama prie rankų
Rūbų kaip klijai
Ir lašėsiu prie tavo kojų
Po manęs tau bus bloga
Bet norėsi dar
Nes nėra tokio dalyko
Kaip vienišumas
Ir vienatvės
Niekad nebus
The eyes have spoken
In a tongue I’d never known
In the flame I’d never tasted
And the gaze I’d never seen
My roots are locked away
And I –
I remain.
I remain as those
Who had been silenced
And sorted into boxes
Blue, yellow, and green
Our words are broken
And our minds
Will soon go extinct
I long for the time *I* was freedom
And weep for the time
You lived among trees*

*Akys prakalbo
Kalba kurios nepažinojau
Liepsna kurios niekada neragavau
Ir žvilgsniu kuris man nematytas
Mano šaknys užrakintos
O aš –
Aš pasilieku.
Lieku kaip tie nutildyti
Surūšiuoti į dėžes
Mėlynas žalias ir geltonas
Mūsų žodžiai sulūžę
O mintys tuoj tuoj išmirs
Ilgu man laikų kai
Aš buvau laisvė
Ir verkiu tų dienų
Kai gyvenom
Su medžiais

Karina Kaminskaitė (9kl.)

Stiklas gali dūžti kaip svajonės.

Stiklas gali būti tvirtas kaip viltis.

Ašaros, sudužę stiklo šukėm

Leidžia išsilaisvinti mintis.

Aš matau mėnulio apskritimą,

Naktyje mus skiria stiklo atspindys.

Nyksta pilnatis, išaušta rytas,

Koks gyvenimas trapus…

***

Surinktos stiklo dulkės,

tarsi vilties trupinėliai.

Viena, antra, trečioji –

štai ir verkti nesinori.

Stiklas turi ir jausmus,

jis- lyg artimas žmogus.

Kai žvelgi  į  jį lange,

Pamatyt kitaip gali save.

Rusnė Tauraitė (9kl.)

Stiklinės paslaptys man nerūpi.

Man rūpi, ką slepia stiklas ir už ko jis slepiasi?

Paprasti žmonės man nerūpi.

Tie, kurie prakalbina stiklą – man įdomūs.

Bet dar niekas negirdėjo stiklo kalbant…

Man rūpi, ar jis tylės per amžius?

***

Kas gi slepiasi stikle?

Gal žiemos kristalai?

Gal lietus paklydęs, o gal ne,

gal žvaigždžių miražai?

Kas istoriją suras,

Kokios stiklo akys?

Kas prakalbins ir paguos,

Tik kūrėjo rankos?

Kas ten slepiasi stikle?

Liūdesys ar džiaugsmas?

Žino tik kiekvienas sau

Koks atsakymas geriausias.

Lukas Varanauskas (12kl.)

Jie – Stiklo gladiatoriai

Įkaitę, stikliniais žiedais

Iš karščio gelbsti ir į jį atiduoda

Viską, ką tik gali tobulybės pirštai.

Stiklo kaukolė, užsėdusi ant stiklinio motociklo

Iškelia stiklinį ginklą.

Čia veikia tik stiklas.

Kūrėjas su juo buvo susitikęs prieš tai.

Sudaryta sąjunga

Leidžia veikti

Stiklinei kovai .

***

Stiklas kalba, kaip ir žodis

Vienas krosny,  kitas – širdyje.

Žodžiai gali traukti ar atstumti,

Stiklas – deginti, atspėt save.

Stiklui reikia meilės kaip ir žmogui.

Reikia jį pajusti ir prisijaukint.

Ar gali, pasauli, man parodyt,

Kokio grožio dar savy turi?

Klaudija Mackevičiūtė (11 kl.)

Stiklas gyvena amžinai.

Jam sudūžti – nebūtinai mirti.

Stiklinė pudra leidžia vėl pakilti,

Apglėbia tarsi angelo sparnai.

Stiklo širdyje alsuoja tyla.

Niekas nežino, kiek ji gyveno

Ar dar gyvens?

Tik ugnis gali prakalbinti stiklą.

***

Žmogus kuria meną.

Ugnis ir vanduo per jį kuria stiklinį pasaulį.

Dalinkimės jų peršviečiama nežinomybe.

Išgirskime stiklo tekėjimą,

Pajuskime jo šaltį ir karštį.

Ką mums sako stiklinis gyvenimas?

Tai žino tik menininko rankos.

***

Stiklas – namai orui.

Visa gausybė burbuliukų ten turi savo vietą.

Namuose jauku ir tylu.

Permatomos  sienos leidžia pažvelgti ir į

jo gyventojų sielas.

Niekas nekalba,

bet visi vienas kitą supranta.

Stikliniai gyventojai jau sukurti,

o mes save kuriame gyvendami.

Stiklas dūžta ir prisikelia,

apie mus kalbės – tik mūsų darbai.

Solveiga Ska

Remigijaus Kriuko stiklo kūriniui „Marso akmuo“

Ar tu dažnai meldiesi?

Jei nori stebuklo – turi jo nesitikėti.

Turi tapti Dievo įrankiu.

Jis pasirinko tave…

Deimantinis meno švytėjimas akina kosminę tamsą

brandos dėsningumu.

Išgryninta stiklo kantrybė kruopščiai suka amžinybės ratą

gimimo ir mirties briaunomis.

Pasaulio akis apsiblaususi savo egoizmo ir neapykantos rūke,

o tavoji – meilės ir grožio misionierė –

švyti mistine jėga, degančia tarp begalybės ir šviesmečių,

Tarp ląstelės ir gyvenimo, tarp jautrumo ir nejautros…

Spalvota galaktikos adata duria tiesiai į širdį.

Išlieka stipriausieji.

Dievas buvo čia…