Nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas lietuvių kultūroje

    Po 40 metų trukusios lietuvių spaudos draudimo ( 1864-1904), atgavus lietuvių spaudą, susidarė palankios sąlygos plėtoti lietuvių kultūrą. Ji modernėjo atsižvelgdama į pasaulines  kultūros tendencijas.

1907 m. pasirodė almanachas “Gabija”, dedikuotas kunigui ir poetui Antanui Baranauskui, kuris jau buvo padėjęs kūrybos plunksną. Sąmoningai ieškoma ryšio su lietuvių literatūros tradicijomis. Kartu almanachas duoda impulsą ir naujai lietuvių literatūrai, einančiai po Maironio. Šiuo pavadinimu buvo siekiama derinti literatūros modernizmą ir nacionalinį savitumą.

Almanacho organizatoriaus Juozapas Albinas Herbačiausko publikacijos “Genijaus meilė” ir “Lietuvos griuvėsių himnas” buvo leidinio svarbiausioji dalis. Pirmoji publikacija – tai literatūrinis etiudas, parašytas metaforine kalba imituojant F. Nyčės stilių. Jis laikytinas programiniu J.A. Herbačiausko pažiūrų į meną pareiškimu – pirmuoju mėginimu išdėstyti lietuviškojo modernizmo estetinius principus. Autorius jame pirmą kartą skelbia tautos dvasios problemą – būsimą Lietuvos išganymą, kurį atneš genijus – “aukščiausių gabumų kūrėjas”.

Netrukus (1908) pasirodė esė rinkinys “Erškėčių vainikas”. Jame J.A.Herbačiauskas F. Nyčės stiliumi ragino siekti modernumo:

“Šalin atgyventą, seniai jau iš dvasios vidurių išspjautą, apipelijusių formų klasicizmą ! Pirmyn ženkim ! Tverkim vis naujas, vis turtingesnes, vis gražesnes gyvenimo formas ! Nesibijokime nei skausmo, nei persekiojimo ! Tverkim dvasia su mumis – mumyse ! Jaunos Lietuvos  dvasia privalo apsireikšti  jaunoj pavasario formoj ! Gana  jau tos ritmiškos monotonijos, gana jau to klasiško stenėjimo ! Penkis amžius miegojome, dabar gi jau laikas susijudinti audriškai ! Jaunos Lietuvos balsas tekelia iš numirusių, tešaukia galybės balsu !”.

Tokie šūkiai ir toks stilius negalėjo neveikti karštų ir svajingų jaunimo širdžių. Deja, retai kas galėjo paskaityti jo raštus. Pirmieji  jo veikalai buvo parašyti lenkiškai, jie liko neprieinami ir nežinomi jaunai lietuvių kartai. “Erškėčių vainikas” buvo išleistas Krokuvoje ir caro valdžia uždraudė įsileisti į Lietuvą.

1910 m. Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė parašė esė knygą “Lietuvoje”. Ji savo mintis dėstė aiškiau ir be pardėtos patetikos, pagrindė svarbiausius jaunosios kartos orientyrus: sekti geriausiais pasaulio pavyzdžiais, kurti savitą, į tautosakos tradicijas atsiremiantį nacionalinį meną, atsakingai žiūrėti į menininko pašaukimą, reikalauti profesionalumo iš literatūros kritikos.

Herbačiauskas ir Čiurlionienė, vėliau ir kiti menininkai

(M. K. Čiurlionis), aukštindami menininko individualybę, intuicijos laisvę, svajojo apie vakarietiško modernizmo ir tautiškumo sintezę. Ją realizuoti gali mistinių galių turintis genijus. M. K. Čiurlionio kūryba, jungianti liaudies ir pasaulinį meną, dailę ir muziką, gimtinės peizažą ir kosminę panoramą, buvo svarbiausias įkvėpimo šaltinis ir argumentas.

Jaunajai menininkų  kartai M. K. Čiurlionis buvo “dieviškas pranašas naujų neapčiuopiamų pasaulių”. Būsima dailininkė, grafikė Marcė Katiliūtė rašė: “Reikia eiti pas Čiurlionį. Gal jis  mano sielai suteiks ramybės, nes aš dažnai po tokių susijaudinimų mėgdavau nueiti į galeriją. Aš jausdavausi kaip bažnyčioje”.

Balys Sruoga komentavo M. K. Čiurlionį kaip visumos dainių <….>, paskelbdamas “kosmiškumo nuotaiką ”charakteringiausiu lietuvių nacionalinio meno bruožu”.

M. K.Čiurlionis savo žmonai rašė: “Reikia turėti šviesą su savimi. Iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu”.

M. K. Čiurlioniui šviesa reiškia ne visuotinę laisvę, laimę ir lygybę, bet grožį, kurį reikia savyje pajusti ir meninės kūrybos pavidalais parduoti kitiems. Veržtis į grožį – moralinė pareiga, nes be jo gyvenimas lieka žmogaus nevertas. Šviesos siekiama nebe išorės įtakos paskata, bet spontanišku vidiniu impulsu, kylančiu iš natūraliai pajustos vidinės būtinybės.

Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją  apie 1900 m. pradėjo kurti Vydūnas, jungęs indiškas religijas, jo įsivaizduotas lietuvių pagonybės dvasinio gyvenimo formas ir I. Kanto reikalavimą būti savo vertę sąmoningai žinančiu individu (“Kitų neatsiklausiu, kas šventa, garbinu, kas šventa man”). Iš Vydūno raštų, anot V. Mykolaičio- Putino, “trykšta pasitikėjimas savo žmogiškos prigimties jėgomis”.

Vydūno pažiūrų sistemoje žmogaus prigimtis skiriasi nuo krikščioniškosios koncepcijos. Vydūno žmogaus neveikia nei pirmapradė nuodėmė, nei Dievo malonė, teikiama per sakramentus. Vydūno žmoguje kovoja du pradai: dieviškasis ir gyvūliškasis ir žmogui toje kovoje skirta arba išnykti, arba susilieti su dievybe. Vydūnas rodo, kaip toks  tik savo valia ir savo jėgoms paliktas žmogus auga, sąmonėja, tobulėja ir galu  gale pasiekia aukščiausių, tobuliausių dvasinio gyvenimo viršūnių.

Jaunąją kartą  veikė Vydūno dramaturgija kaip naujo meno pavyzdys. Trilogijos “Probočių šešėliai”(1908) ir “Amžina ugnis”(1913) apibendrinta simbolių, alegorinių vaizdų, didingų ritualų kalba bylojo apie individo atsibudimą tautoje, jo moralinę pareigą jai, skatino individualų tobulėjimą, žadino tautinę savigarbą, vertė susimąstyti apie amžinas dvasingumo ir materialumo  principų kolizijas konkrečioje istorijoje ( lietuvių ir vokiečių santykiai Mažojoje Lietuvoje).

Tik su savo tauta sutapęs, jos moraliniame brendime dalyvaująs individas gali būti ir visos žmonijos žmoniškėjimo dalis. Vydūnas švietė asmeniniu pavyzdžiu ir paliko mums “ žmogaus sau”, sąmoningos individualybės, pavyzdį.

J. A. Herbačiausko genijus – tai žemės piemenėlio ir dangaus karžygio dvasių  “mistiškas sujungimas”. Teoriniame etiude išsakytas mintis Herbačiauskas išplėtojo savo pirmame grožiniame kūrinyje lietuvių kalba “Lietuvos griuvėsių himnas”. Tai viduramžių misterijos poetika sukurta vizija, kurioje susitinka gamtinio ir atgamtinio pasaulio jėgos, veiksmą palydi choras.

Pagoniška Lietuva ieško savo esmės, tautos genijus jau yra, bet jam pasirodyti dar anksti, todėl jis, susiliejęs su nuskendusio varpo šerdimi, lieka lūkuriuoti tinkamos valandos. Herbačiausko kūriniai didesnei skaitančiai visuomenės daliai buvo sunkiai suvokiami, iššaukė didžiulę polemiką spaudoje. Kandi A. Jakšto kritika ( “dailės iškraipymas”,  “nesveikos dvasios apsireiškimas”) vertė atsakinėti patį J. A.Herbačiauską.

Ieškoti lietuvių tautos dvasios, kovoti su viskuo, kas jai trukdo reikštis, bet kartu saugoti savo individualybę, nepriklausomybę – tokia bendrais bruožais būtų ankstyvojo J. A.Herbačiausko programa. Jį palaikė Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė, Petras Rimša, Adomas Varnas.

Tai buvo dviejų kartų polemika, kuri lydėjo lietuvių literatūros modernėjimą porą dešimtmečių: ”Mūsų literatūros babiloniadoje <…> ryškiausiais asmenimis tebėra A. Jakštas ir J. A. Herbačiauskas“,-1932 m. „Lietuvos aide“ rašė Ona Puidienė. Įpratę gludinti  savo kampus, slėpti pažiūras arba nekęsti  kitaip galvojančių, su nuostaba verta įsižiūrėti į šią tolerancijos pamoką. J. A. Herbačiauskas visur ir visada pabrėžė širdies pirmenybę prieš protą ( A. Jakštas – atvirkščiai).

Tik po Pirmojo pasaulinio karo “Bare” ir “Skaitymuose” paskelbti J.A.Herbačiausko straipsniai ir jo “Kaimyno simfonijos” galėjo būti skaitomi lietuvių visuomenės. Bet ji šių žurnalų beveik neskaitė…

Tad po karo iš Krokuvos Vinco Krėvės ir Balio Sruogos rūpesčiu grįžęs J. A. Herbačiauskas buvo mūsų visuomenei beveik nežinomas, pagarsėjo iš pačios blogiausios pusės savo okultizmu, astrologija ir kabalistika. Pradžioje, neturėjęs nei pastovaus darbo, nei pragyvenimo šaltinio, slegiamas vienatvės, izoliacijos, visuomenės indiferentizmo ir materialinio skurdo, ėmė savo paskaitose ir pasikalbėjimuose skelbti okultizmo, astrologijos ir kabalistikos “atradimus”.

Miesčioniška visuomenė juo iš karto susidomėjo ir jis pasidarė garsus, bet kaip “raganius”, turįs “slaptų ryšių su murusiais ir velniais”. Kai kurių jis buvo laikomas tiesiog “šėtonu” ir pačiu “Liuciferiumi”. Juo dabar domėjosi, apie jį kalbėjo, bet drauge iš jo juokavo, šaipėsi ir tyčiojosi (“variotas”,“ pamišelis”). Jis tai žinojo ir įsižeidinėjo, skaudžiai kentėjo, niršo, pyko, keikėsi, neapkentė visuomenės, užsipuldinėjo ir įžeidinėjo net savo nuoširdžius draugus, kurie jį suprato, jį užjautė ir norėjo jam padėti.

Tokiose aplinkybėse susiformavo jo nerami, audringa, beveik isteriška asmenybė, iš kurios visko galima buvo laukti: pagrįstų ir nepagrįstų užsipuolimų, įžeidinėjimų, ekstravagantiškų vienašališkų deklaracijų, necenzūruotų posakių, isteriškų laiškučių.

Visą gyvenimą jį lydėjo skurdas, carinės valdžios persekiojimai, prasidėję nuo pat jo vaikystės, buržuazinės visuomenės bukaprotiškumas sužalojo šį tikrai talentingą rašytoją, pastūmėjo jį vienašališkumų ir ekstravagancijų kryptimi, suardė jo fizinę ir psichinę sveikatą, neleido jam nurimti, susitelkti ir sukurti didelių ir originalių literatūrinių veikalų.  Herbačiauskas turėjo pasitenkinti tik aktualiais, vaisingais ir originaliais šūkiais, aštriais ir audringais išpuoliais, kurie atliko savo nemažą vaidmenį literatūrai ir visuomenei išjudinti, bet nevirto nemirtingais meno kūriniais.

Herbačiausko skleidžiamos idėjos tuo metu buvo lyg pranašo žodis

Jo bekompromisinė laikysena, pakili retorika, drąsa ir įžūlumas labai teigiamai veikė kylantį literatūros  modernistų sąjūdį, stiprino pasitikėjimą, ugdė kritiškas nuostatas, savarankiškumą.

Kurį laiką J. A. Herbačiauskas buvo naujai kylančio sąjūdžio lyderis. Iš kitos pusės, tai buvo suvargęs, savo gyvenimo susitvarkyti nepajėgęs žmogus (“gyvenimo artistas” ir žmogus sau – Viktorija Daujotytė). Šis XX a. pirmos pusės lietuvių kultūros žmogus gali išlikti mįslingas, bet turi būti , kiek įmanoma, pažintas. Tokios prigimties žmogui gyventi buvo labai sunku.

1928 m. straipsnyje “Naujosios lietuvių literatūros angoje” Vincas Mykolaitis- Putinas palankiai įvertino J. A. Herbačiausko vaidmenį: “ Drįstu manyti, kad Herbačiauskas, kaip tada, taip ir lig šiol, savo  keisto tono raštuose bus pagavęs kuone visus opiausius mūsų kultūrinio gyvenimo reikalus, net ir tokius, kurie nepasiekė viešosios opinijos ir visuomenės sąmonės”.

Lietuvių literatūrai žengus į meno kelią, nepaisant visuomenės nesubrendimo, J. A. Herbačiauskas ilgėjosi tautos širdies ( “ dėl manęs literatūra- tai dvasiško susipratimo kelias”), jis skatino pažinti patiems save, jis ieškojo, kur mūsų tautos dvasia (“ reikia sutvarkyti širdį ir protą- jausmus ir protavimus- istoriozofiškos pažvalgos prityrimus- <…> reikia  sutverti sintetiškai – metafizišką lietuvių tautos idėją, kuri būtų ne užsigynimu, ne išsižadėjimu  mūsų “stabmeldiškos” istoriškos praeities <….>, bet jos atpirkimu aukštesnio dvasiško, kultūriško susipratimo  tvarkoje”).

Savo puolimus prieš tas svetimas ir sušablonėjusias mūsų literatūros formas J. A. Herbačiauskas rėmė vykusiu samprotavimu: “ Ne forma mintį ir jausmą, bet mintis ir jausmas formą gimdo, tveria. Negalima dar neužgimusiai minčiai, dar neapsireiškusiam jausmui a priori duoti by kokią, nors ir tuomkart geriausia pripažintą formą. Forma gema, tveriasi vienkart su minčia, su jausmu. Kiekvienam jausmui, kiekvienai minčiai harmoniškai atsako tam tikra, anaiptol neskolinta forma, nors ir prieštaraujanti  miegalių formališkam konservatizmui”(kalba netaisyta- J. B.).

Modernios lietuvių kultūros raidą pristabdė, bet nenutraukė  prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ( 1914-1918).

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: