„Nors susitinkam į metus tik kartą – amžinybę tavyje randu“…

„Nors susitinkam į metus tik kartą – amžinybę tavyje randu“ – Gabijos Kairytės eilėraščiu „Metai“ užbaigiame paskutinį šiemet jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnos „Nevėžis“ mėnesį. Gabija, kaip ir Rugilė Gailiūnaitė, Erikas Aleksiūnas ir Austėja Dūdaitė, mokosi  Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Jų kūrybą pastebėjo ir pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Melda Jačauskienė, Beata Viederienė ir Egidijus Miknevičius. O jaunosios Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos literatės Miglė Žemaitytė ir Liepa Čiutaitė dar ir šį mėnesį džiugina savo tekstais, iš kurių viename Liepos eilėraščių taip pat pakvipo metų pabaiga: „Ant kalendoriaus seno pabiro ramunėlių puokštė“. Abiejų merginų mokytoja Reda Zarankienė.

Jaukaus skaitymo, gražių ir kūrybingų 2025-ųjų!

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija

Austėja Dūdaitė (12 kl.)

Konteineriai

Kas naktį rūšiuoju

savo svajones

į proto konteinerius

 

Jie dideli, spalvoti –

panašūs į monstrus

vaikiškuose filmukuose

 

Tvirtai užrišusi

užmaršties maišus

juose slapčia išnešu

 

tai, kas man per daug,

tai, kam aš per mažai,

tai, kas net mintyse

neturėjo būti pradėta

 

Paskui viską išveža juodas

susitaikymo sunkvežimis

 

Neapsimokančių darinių kūrimas

Kas begali būti baisiau

už poezijos rašymą?

 

Juk galėtum, atrodo,

naudingo ką nors…

 

Galėtum išmokti arabų kalbą,

pasižiūrėti „Ameliją iš Monmartro“,

nuskristi į Marsą (nes į Mėnulį, aišku,

tau pernelyg banalu), susirasti penkis

darbus, dešimt draugų…

 

Bet ne, vis tveri keistus

ir neapsimokančius darinius

tarsi iš principo

 

Pri(si)pažinimas

Niekados nebuvau

geras berniukas –

 

iki dabar

kalbuosi su nepažįstamaisiais,

pavyzdžiui, savimi

 

Niekados nebuvau

geras moksleivis –

 

vis priterlioju

savo gyvenimo paraštes

ar bandau išbraukyti praeitį

 

Niekados nebuvau

ir geras poetas –

 

nesuprantu savų, svetimų minčių

Kartais sudeginu rankraščius,

o juk sakė, kad nedega

 

Kaip gyvenate

Gyvenu visa gerkle, visa siela,

visa kvailybe ir visomis jėgomis

 

Pala, turbūt ne apie tai klausiate

Įžambiai gyvenu, labai įžambiai

 

Ir tarpai, taip, daug tarpų

mano buvimo punktyruose

 

Bandau vis juos užkamšyt

viltimis ar kitu šlamšteliu

 

O gal vėjeliu, dūmeliu,

nes, žinot, greitai pranyksta

 

Ir vėl lieku kiauras, nesusipratęs,

pats savyje susipainiojęs

 

Lyg ir esu, bet norėčiau

dar labiau būti

 

Pianinas ir pianistas

Nežinia,

kokia jėga

vidurvasarį

 

vertė seną pianiną

imti groti dar senesnio

pianisto pirštais

 

Klavišai atpažino jo šiurkščias rankas,

o rankos tik vėliau pažino klavišus

 

Ir tada jie jau grojo abu –

pianinas ir pianistas –

grojo taip, lyg norėtų

iš naujo sukurti pasaulį

 

Grojo, tarsi norėtų išmelsti

dar nors truputį laiko,

kurį išnaudojo beveik iki niekio

 

Televizija parke

Upės ekranas rodo reklamą –

žibintų švieselės lyg apelsinai

plastikinėse, blizgiose pakuotėse

 

Nuobodu, bet dar nieko blogo –

baisiausia, kai pamatai save

sutrikusį, visą banguojantį

 

Neaišku, už ką ten tave

taip kankinamai giria,

kodėl laikai puokštę dumblių

 

Galėtum žiūrėti kitą kanalą,

bet parke teka vienui

vienintelė upė

 

***

Kas rytą vis reikia išvesti

save pasivaikščioti

 

Skaityti tam gyviui laikraščius,

nuolat juo rūpintis

 

Jau geriau prižiūrėčiau

japonišką sodą

 

ar virčiau ulongo arbatą

savo katėms

 

Jos spalvotos, būna,

kad susilanksto į origamį

 

Ir šiaip katėms nesunku

paneigti pasaulio dėsnius

 

Ko gero, jos, o ne aš

turėtų rašyti eilėraščius

 

Erikas Aleksiūnas (12 kl.)

Rudens ciklas

Dangus sudrebėjo skardiniu garsu,

Žemę glosto lašai – kaip perlus barsto,

Stiprus lietus dainuoja be gailesčio,

Medžių šakos linguoja, šokdamos su juo.

 

Upės vanduo pakyla, veržiasi per kraštus,

Žemė alsuoja, geria drėgmę gilumoj,

O lietus krinta, lyg tai būtų jo likimas —

Atnešti ramybę su kiekvienu lašu.

 

***

Karštas ruduo –  lyg vasara vėl,

Saulė žaidžia ant lapų gelsvų,

Vėjas pakyla, šiluma skleidžias,

Rudens spalvos kaip žvakės šviesa.

 

Medžiai dar sapnuoja vasaros sapną,

Bet lietus jau pakvimpa dargana,

Šypsosi dangus dar švelniai – ramu,

Kol šiluma atsisveikins su mumis lėtai.

 

***

Rudens lapai sukasi ore,

Vėjas šoka jų spalvotame švytėjime.

Geltoni, raudoni, auksiniai krenta

Lyg žvaigždės lėtai iš dangaus.

 

Tyli daina medžių šakose,

Jų atodūsis likimo tėkmėje.

O lapai, nors trapūs, taip drąsiai spindi,

Jie tarsi priminimas – viskas keičiasi.

 

***

Dvyliktos klasės paskutinės dienos,

Mokyklos suole liks brangios svajonės.

Draugų juokai, vargai ir skambučiai

Jau greit atmintyje taps tik prisiminimais.

 

Dar keli žingsniai, ir durys atsidaro,

Kur laukia gyvenimas – plačiai, be vargo.

Bet širdyje išliks tie metai gražiausi,

Kai būsim toli vieni nuo kitų.

 

***

Kas rytą skamba žadintuvas garsus,

Vėl sunku keltis, akys dar mieguistos.

Pamokos šaukia, laikas bėga per greitai,

Lenta pilna – užduotys vėl suktos.

 

Pertrauka trumpa – juokas ir žodis,

Į klasę grįžti – laukia mokytoja griežta.

Nors rutina kartais vargina dieną,

Draugystė ir šypsenos viską keičia staiga.

 

Rugilė Gailiūnaitė (11kl.)

Miniatiūros

***

Giedra diena. Žydras žydras dangus. Pakeli akis į viršų ir nematai nieko daugiau, o tik mėlyną spalvą. Atrodo, ta spalva beribė tarsi žydra dykuma, už kurios nieko nėra. Iš tikrųjų ji slepia tiek daug įdomybių, apie kurias galima sužinoti tik pradėjus domėtis žvaigždžių ir planetų pasauliu. Taip pat ir su žmogumi. Negalima spręsti apie jį nepasidomėjus, kas slypi po išoriniu grožiu.

***

Svirplių muzika. Tokia nostalgiška. Atrodo niekuo neypatinga. Bet sustoji sekundei pasiklausyti. Ir grįžta praėjusių vasarų prisiminimai. Basos kojos ir rasa pasidabinę laukai. Naktį atrodo tylu. Bet iš tikrųjų gyvenimas niekada nesustoja viręs. Ir taip gera pasidaro širdy supratus, kad iš tikrųjų žmogus niekada nėra vienas. Jį supa gyvenimas.

***

Lyja. Sako – dangus verkia. Kartais smarkesnė audra užklumpa vidury saulėtos dienos, kartais tik smulki dulksna atgaivina žemę debesuotą dieną. Ir niekur nepabėgsim nuo to pražūtingo lietaus, nes taip gamtos sutverta. Todėl žmogui ašarų irgi nereikia bijoti, nes jos akis atgaivina ir sielai skaudžių emocijų naštą palengvina.

***

Miesto gatvė. Asfaltas ir veja. Gamta? Gamta… mūsų motina? Be žmogaus ji išgyventų. O žmogus be jos niekaip. Visada reikia ją jausti. Girdėti kiekvieną paukštelio giesmę. Mėgautis kiekvienu vėjo prisilietimu. Įsiklausyti į medžių ošimą. Pamatyti grožį bet kokiame kraštovaizdyje. Gamta primena žmogui jo penkis pojūčius. Tai gyvybės pojūtis. Asfaltas ir veja. Miesto gatvė…

 

Gabija Kairytė (10 kl.)

Metai

Nuleidę žvilgsnį

Ir susitikę į metus

Tik kartą

Mes vėlei juoksimės

Iš debesų

Tu sakysi:

„Man tavęs užtenka“

O aš ir vėl išplauksiu

Į kito delnus

Ir susitikę į metus

Tik kartą

Mes apkalbėsim

Dainą, tą, kurią kartu

Niūniavome ne kartą

Nors susitinkam į

Metus tik kartą

Amžinybę tavyje randu

 

Gėlės

Tu tą rytą ramiai atsikėlei,

Pažiūrėjai į laiką.

Pas mane tau skubėti

Jau nebereikia.

 

Atsigėrei arbatos,

Nes kavos juk apkęst negali.

Žvaigždžių dar nesimato,

Kažkas bėga ten pakely.

Ir prisiminei vakar,

Kaip ašaros mano riedėjo,

Kaip laikei savo rankose

Paties sutryptą gėlę.

 

Bet rytoj tu pamirši,

Pamirši mane.

O aš vis gailėsiuosi,

Kad išnykom gėlių glėbyje.

 

Tu

Tavo plaukai

Man prilygsta šventovei.

Tai šventovei,

Kurią pats pastačiau.

 

Tą šventovę

Ir pats aš sugrioviau,

Išėjau nepranešęs

Ir neatsiprašiau.

 

Tą šventovę galvojau,

Kad rasiu

Panorėjęs sugrįžt

Bet kada.

 

Bet, deja, ta

Šventovė užgeso

Ir pasikeitė

Tavo plaukų spalva.

 

Pasilik

pasilik su manim

per pavasario naktį

ir žvaigždėtam danguj

tu paskęst nebijok

kai užmerktos akys

atmins mano veidą

nesijaudink, nebėra

daugiau kuo abejot

pasilik su manim

per vasario naktį

ir užmiršęs visus

tu bent kart pagalvok

kas gi būtų jei visas pasaulis

vien tik suktųsi mums visados

 

Nerašyk

Nerašyk nuvalkiotom temom!

Apie meilę kūrėjai

Kalbės visados.

O rašydama apie nakties gilumą

Nekartoki Maironio kalbos.

 

Nerašyk nuvalkiotom temom!

Juk mėlynė akių

Tau jau nebanguos.

O mąstydama mirt ar užmigt

Nekartoki Šekspyro kalbos.

 

Nerašyk nuvalkiotom temom!

Gal geriau išvis nerašyk?

Tavo eilės nuvalkiotose

Paklodėse miegojo.

Greičiau, bent klaidas ištaisyk!

 

Utenos Adolfo Šapokos gimnazija  Miglė Žemaitytė (12 kl.)

Dismorfija

 

Kūnas sielos „kūniauja“ –

Nepakelia kūno ankšto,

Spaudimas tirštas it deganti plazma

Pleškina eritrocitus guvius.

Akys imasi upių niuansus skalpuoti,

Tačiau dega juk kūno vidus.

Juk varva veidrodžių miražai

Pro upių vingius.

Mano oda ne fosfolipidų mozaika –

Neprasiskverbs taip greitai vanduo,

Neužgesins prakeiktų gaisro gaisų.

Desperatiškai pirštų nagai

Bando kūno langus atverti,

Išgelbėt besiformuojančius,

Kiek apdegusius drugio sparnus.

Kokonas kūno nurims liepsnoti,

Kai kūnas sielai

Nustos „kūniauti“.

 

Draugas

Mokykloje man sako,

Jog neverta aš savo pasiekimų.

Restorane man liepia

Valgyti salotas.

Kai rašau,

Jam bloga tai skaityt.

Grojant

Jis man primena, kad nesuprantu natų.

Ką nutapau ar nupiešiu,

Jis beveik visad suglamžo

Ir meta į šiukšlių dėžę.

Nuolat kritikuoja

Mano veidą, kūną, drabužius.

Jis baisiai dvilypus –

Sėdi man ant kairio peties,

Bet laiko rimbą rankoj.

Jis – tai priežastis,

Kodėl taip stengiuos.

Noriu, kad nustotų mane mušęs

Kaskart, kai suklystu, kai nepasiekiu tikslo.

Su laiku

Aš priprasiu prie skausmo.

Išmoksiu ignoruot šį draugą,

Išmoksiu atsikirsti jam,

Atimsiu iš jo tą rimbą,

Užauginusį man odą kietą.

 

Kaskart

Atėjus į kavinę,

Užsisakau Americano.

Vos nepriduriu:

„Ir dar vieną arbatos su dviem šaukšteliais cukraus“.

Einant gatve

Matau dvi kates – oranžinę ir juodą –

Besišildančias saulės spinduliuos.

Mažoj sendaikčių krautuvėlėj

Atrandu du porceliano puodelius –

Vieną su nasturtom, kitą su erškėčiais.

Vitrinoj – du vinilai,

Vienas melsvas, kitas žalsvas.

Mano kambary vonios

Trys dantų šepetėliai –

Vienas mamos, kitas mano.

Trečiasis jos.

Laikrodžiui išmušus lygiai vienuoliktą valandą vienuoliktą minutę,

Leidžiu boružei skrist kuo aukščiau,

Blakstieną nupučiu nuo pirštų,

Suspaudžiu ranką tris kartus

Ir sugalvoju norą –

Vis tą patį.

Vis tą patį – visados.

 

Liepa Čiutaitė (11 kl.)

Gegužis

Aš tavo vergė – išlaisvink iš kančių,

Pavargau nuo anglimis aptekusių naktų.

Aš mirštu žemdirbių name,

O tu šaipais su vynu pilyje.

Sulūžęs kastuvas ir šluota apdulkėjus,

Mano veidas suodžiais tekinais nuėjęs.

Brendu per pelkę, apsuptą mėšlyno,

Siela skęsta gelmėse vandenyno.

Vienas du – skambučiai į duris,

Užvėrei jas prieš mano mėlynas akis.

Trys, gal keturi –

Kaime liko tik keli gyvi.

Paskutiniai skaičiai – varpo dūžis,

Ar mylėsi, kai ateis gegužis?
Mirsim, kai ateis gegužis?

 

Palikai

Vieškely stotelė, apaugusi žolėm,

Stoviu prie jos krašto, sudraskyta dilgėlėm.

Sauja ramunėlių ir dar kokių gėlių,

Aplinkui mėtos tuzinas obuolių žalių.

 

Basos kojos mindo žemę,

Kur pažvelgsi – ten tylu.

Širdį uraganas gelia,

Bet mintyse neapsakomai ramu…

 

Saulė deimantukais žėri, kelią kloja spinduliai,

Tu mane čia vieną amžių amžiams palikai.

 

Gyvenimo laiškai

Tavo žirklės karpo mano meilę,

Negi pasiduosim kaip vaikai maži?

Tavo skalpelis išpjovė skylę,

Susisiūsiu tik pati.

Mūsų venom tas pats kraujas teka,

Vakar daug jo netekau…

Aš bandau išplėšt tave iš sielos,

Bet ir ją jau praradau…

 

Pragaras, dangus, nususus žemė,

Ko norėjom? Nežinau.

Tavo akys horizonte žiba,

Tik jau myli jos mažiau.

 

Pylėm nuodus į stiklinę,

Gėrėm, kol išpuvo viduriai,

O dabar tik žvelgiam viens į kitą… klausiam:

„Ką tu su manim darei?“

 

Žvaigždės naktį skrodžia,

Jaunatis pakibus virš tavų namų.

Ar pakils dar mūsų saulė?

Sužinosim iš gyvenimo laiškų.

 

Materialumas

Gyvenimas – materialus žaidimas,

Knygų krūvose pradingo mano supratimas.

Tu it pakalikas didžiosios neteisybės.

Paskaityk poeziją – dėl šventos ramybės.

 

Sielos gelmės it sudriskęs celofanas,

Gal manei, draugai – menkesnis uraganas?

Juk rašiau šešiolika pastraipų,

Ties trečia tu jau chore balalaikų…

 

Ne. Ant kelių dar nepuoliau išmaldos prašyti,

Bet pas okulistą nepakenks apsilankyti…

Mano vizijoj – sukarpytas nuovokumas…

Vis dėlto geriau valdys materialumas.

 

Hedonistas

Tavo mažiausi kapiliarai pripilti nuodų,

Nemoralizuok niekingų paistalų.

Vertybių skrynias grandinės juosia,

Sielą nusidėjėlio randas puošia…

 

Kasa nebegamina insulino.

Kraujyje trys dozės dopamino.

Diagnozė varsto baltą lapą

Ir depresija jau atėmė man kvapą.

 

Šautuvo gaidukas atsipalaidavęs,

Vienas paspaudimas – mirsi kaip dviejų dienų drugelis.

Čiš. Nevertas tu to – patylėk.

Nori hedonistu būti – nemylėk.

 

Sąskaita faktūra

Bičių suneštas korys,

Karčiu medum aptekęs avilys.

Vabalai sukando odą,

Ji nuo tavo rankų aštuonis mėnesius jau sužalota.

Vilties vazos pasipylė šipuliais,

Aš bandau kabintis į gyvenimą nagais…

Tik jie vis krauju pasrūva,

Neišsimokėtum, jei išrašyčiau sąskaitą faktūrą…

Tu it be veido, be jausmų,

Nors prisiekei eit kartu iki kapų…

Ar egzistuoja gražiosios svajonės?

Ne. Iš jų liko tik mirtinos dejonės.

 

Muzika

Abejingumo smuikas nuaidi per salę,

Žiūrovų minios šaukia vis garsiau,

Aš, susigūžus užkulisio kampely,

Tavosios pjesės ištrauką skaitau…

Joj skausmo natos ir kančios akordai,

Bandau kartot žodžius, bet pamiršau…

Kalu į galvą buką tekstą… ne, nebesakysiu jo daugiau.

Pavargau nuo to absurdiško siužeto,

Galutinė kulminacija liepsnoja pragare,

Eilutės – citatos baisiausių priešų,

Verčiau jau mirsiu traukinio vagone tuščiame.

Jie jau kviečia žengt į sceną,

Ant manęs pabirę auskarų perlai,

Negaliu jų užsisegti – ne.

Aš ne cinikė, bet tu tokiu virtai.

Skaitai man Doriano sūkurius minčių,

To hedonisto, neregėjusio meilės kančių.

O tu kitoks jau? Epikūrininku išvadinau –

Nusipelnei, už argumentus aš atsakau.

Bandžiau sofistę pavaizduoti kaip dauguma,

Bet vienas mažas sukrėtimas, ir kaltė jau tik mana.

„Ach“ – dūsauju ant ąžuolu kaltų grindų,

Vis skamba telefonas, numestas už kapinių.

Tavo lavonas man kasnakt vaidenas,

Vis dar po mėnesių kelių…

Tave šlapiom akim sapnuoju,

O sau padėt taip negaliu…

Keliuosi, kad pagriebčiau plieno durklą,

Minėjai, „pati sau ir susivarei“.

Bet ar tikrai tu čia teisus, mielasis,

Jei nagais savo man žaizdą išdraskei?

 

Vyšnios kaulai

Ant kalendoriaus seno pabiro ramunėlių puokštė,

Aš tau nešiau ją, bet kelią anglini degėsiai juosė.

Bandžiau, bandžiau apginti nekaltumo avį,

Tik nustūmė besiraitanti angis mane į šalį.

Ak, atleisk, jog šitaip žiauriai nusidėjau,

Bet meilės kaip Romeo Šekspyro pjesėje norėjau…

Naktim, kai pagalvė skęsta sūrume Juodosios jūros,

Rašau tau dainą ant suskilusios klaviatūros…

Mane šešėliai šaukia pasislėpt už dramaturgijos,

Bet aš tik noriu nebegirdėt aukos liturgijos…

Kanjone žuvo trys kupranugarių karavanai,

Manosios šeimos namą degina vulkanai.

Siunčiu tau laiškus neveikiančiu paštu,

Praradai tu deimantą, susižavėjęs akmeniu buku.

 

Kardamonas

Kasnakt vaidenas makabriškos būtybės,

Gydausi meilės kančias būrely priklausomybės.

Trys alkoholikai, du narkomanai,

Mano pasąmonėj kartojas iškreipti romanai.

Įkvepiu deguonį, bet viduje tiršti nuodai.

Aš tavo žaislas, ar tu jau pamiršai?

Kaip sesuo sako: „Jei vaidinti, tik gerai“.

Bet ach, šventasis Pauliau,

Ar nieko nereiškia pažadai?

Dvylika apaštalų mano sielai padėt nesugebėjo,

Nė vienas kandęs širdį už tai nesumokėjo…

Aristokratai gal ir iškeltų gailesčio taures,

Bet tavo šunsnukių kompanija tik baltą dieną naktį laks.

Tampaisi kaip nevykęs striptizo šokėjėlis,

Tavo nuodėmių kalinys sapnuose neregėjęs.

Man rašei nesirimuojančias poemas,

Bet Dievas matė – iš skausmo sutrankiau visas namų faneras.

Kardamono vieno nieks nevalgo.

Mano supuvęs kaktusas greičiau nei tu užaugo.