Nykstantys kaimai: ar Ukmergėje blogiau nei kitur

Baigiantis 2015-iesiems, kurie buvo paskelbti Etnografinių regionų metais, grupė geografijos, demografijos, kalbos, istorijos, žemėtvarkos sričių mokslininkų pasirašė Seimui ir Ministrų kabinetui adresuotą kreipimąsi dėl Lietuvos kaimų ir viensėdžių istorinių vardų išsaugojimo. Jame, be kita ko, pabrėžta, jog „2014 metais Vyriausybė Ukmergės rajono savivaldybės prašymu panaikino 40 kaimų ir viensėdžių“. Tai kreipimosi autoriai vadina ne tik vietovardžių apsaugą užtikrinančių įstatymų ignoravimu, bet ir skaudžiausiu praradimu.

Viena iš minėto kreipimosi iniciatorių dr. Filomena Kavoliutė „Gimtajai žemei“ teigė, kad „ukmergiškiai, savo pačių rankomis naikindami kaimus, žiebė taip, jog tai matant net amą atėmė… Vis svarsčiau – įdomu, iš kur kilęs Ukmergės rajono meras, jei priimami tokie trumparegiški sprendimai…“

Šių metų pavasarį savivaldybės meru išrinktas Rolandas Janickas atremia, jog priimant visus sprendimus laikomasi šalyje galiojančių įstatymų.

„Kad ir labai norėtų, savivalda negali elgtis taip, kaip jai patinka… Manau, kad susiklosčiusi situacija tik atspindi realius pokyčius – mažėjant gyventojų, natūraliai nyksta ir kaimo vietovės. Taip yra visoje Lietuvoje, ne išimtis ir Ukmergė. Kita kalba – apie atminties išsaugojimą. Ji turi likti gyva, tuo turime rūpintis, į šį procesą vertėtų įtraukti ir bendruomenes. 2016-iais, kurie paskelbti Bendruomenių metais, tai turėtų ypač suaktyvėti“, – pridūrė politikas.

„Darom tą patį, kas buvo sovietiniais laikais“

Minėtajame kreipimesi rašoma, kad sovietmečiu Lietuvoje iš gyvenamųjų vietovių sąrašo išbraukta 5,6 tūkst. (22 proc.) istorinių kaimų ir viensėdžių pavadinimų. Nuo 1989 metų iki 2015-ųjų šalyje be gyventojų liko dar 4 200 kaimų ir viensėdžių. „Laikantis esamos vietovių panaikinimo praktikos, atsiranda prielaidos prarasti ir juos (dar 16 proc.). Tai būtų pernelyg didelis kultūrinis praradimas. Etnografinių regionų ir būsimieji Bendruomenių metai ragina imtis neatidėliotinų priemonių išsaugoti vietovardžius ir gyvąją jų vartojimo tradiciją“, – pažymi kreipimosi autoriai.

Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc., dr. F. Kavoliutė apgailestavo, kad valdininkai, priimdami svarbius sprendimus dėl vietovardžių naikinimo, elgiasi taip, kaip tai buvo daroma sovietmečiu: „Tuomet išliko tiek vardų, kiek buvo brigadų – kiti buvo nušluoti. Dabar priimami tokie sprendimai, kad laukas kažkodėl negali vadintis prigimtiniu vardu, jį reikia prijungti prie šalia esančio ir pervardinti… Tai trumparegiškas požiūris. Gėdijamės savo istorijos, neturim išdidumo ir šienaujam…“

Mokslininkė mano, kad kaimui didelę neigiamą įtaką padarė žemės privatizacija. Įsigiję nuosavybę naujieji savininkai sklypuose tvarkosi kaip jiems patogiau – tokiu būdu naikinami senieji administracinių ir geografinių vietų vardai, kurie yra lyg senųjų bendruomenių kodai, juose glūdi valstybės ir lietuvių tautos istorija, daugelis kalbinių, etnologinių, paleogeografinių žinių. Pasak dr. F. Kavoliutės, dvasiniame nuosmukyje esantį kaimą būtina gelbėti ir kol dar ne vėlu atstatyti tai, kas sunaikinta.

Tikra situacija paaiškėjo rengiant specialųjį planą

2010 metais rajono savivaldybė pradėjo įgyvendinti iš Europos Sąjungos lėšų finansuojamą projektą „Ukmergės rajono savivaldybėje esančių seniūnijų ir kaimų gyvenamųjų vietovių ribų nustatymo specialaus plano parengimas“. Per kelerius metus buvo parengtas rajone esančių seniūnijų ir kaimų gyvenamųjų vietovių ribų nustatymo specialusis planas. Šiame teritorijų planavimo dokumente, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai.

Rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyr. specialistė Aldona Tijūnelienė pastebėjo, jog būtent ėmus rengti minėtąjį planą paaiškėjo ir buvo nustatytos tikrosios gyvenamųjų vietovių ribos.

„Tikrai negalima teigti, jog vienu mostu ėmė kažkas ir staiga iš Gyvenamųjų vietovių registro išbraukė 40 kaimų. Nė vienas kaimas ar viensėdis nebuvo panaikintas, jei jo ribose buvo bent kokia nors sodyba. Neliko tik tų vietovių, kurių teritorija buvo prijungta prie šalia esančios, o jos ne vienerius metus „kabėjo“ vien kaip pavadinimas“, – aiškino savivaldybės specialistė.

Pasak A. Tijūnelienės, kiekvienu atveju, kuomet keitėsi sklypų ribos ir jų adresai, buvo vykstama į vietą susipažinti su situacija, daug bendrauta su gyventojais, įsiklausyta į jų nuomonę. Susitikimų su žmonėmis metu specialistai atidžiai nagrinėjo kiekvieną konkretų atvejį, kartu svarstė, koks sprendimas būtų priimtiniausias.

Savivaldybės specialistė pripažino, jog per pastaruosius du dešimtmečius didžiausią įtaką vietovių riboms padarė žemių grąžinimas savininkams. Kai gyventojai nusprendė atsiimti buvusį savo turtą, daugelis puikiai žinojo visas ribas. Tačiau tarkime praėjusio šimtmečio viduryje buvusios sklypų ribos labai retai galėjo sutapti ir sutapo su dabartinėmis. Galime prisiminti, kad sovietiniais laikais buvusi privati nuosavybė neegzistavo, gyvenvietės plėtėsi, infra-struktūros objektai iškilo buvusių savininkų žemių sąskaita. Painiavos pridėjo ir tai, kad buvusiems kolūkiečiams Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo išdalinta po tris hektarus žemės.

„Kol nebuvo naujo, tikslaus seniūnijų ir kaimų gyvenamųjų vietovių ribų nustatymo specialaus plano, tikra situacija nebuvo žinoma. Dokumentai rodė viena, tikrovėje buvo kitaip. Dabar, kai viskas atsistojo į savo vietas, paaiškėjo, jog realiai gyvenamųjų vietovių yra mažiau. Šis faktas neliko nepastebėtas. Sutikime, kad iš konteksto ištraukta frazė „Ukmergės rajone panaikinta 40 kaimų“ skamba kraupiai. Tačiau tai paminėjus būtina pridurti, jog vietovių neliko per kelis dešimt-mečius, kai dar vyko melioracija ir gyventojai masiškai buvo keliami į gyvenvietes. Be to, turėtume pastebėti, kad ir žmonių kaime per tą laikotarpį ženkliai yra sumažėję…“ – mintimis dalijosi A. Tijūnelienė.

Atstatė Algirdų kaimą

Rajono savivaldybės specialistė mano, kad seniūnijų ir kaimų gyvenamųjų vietovių ribų nustatymo specialaus plano rengėjų geranorišką įsiklausymą į gyventojų nuomonę, o kartu ir siekį atstatyti istorinę tiesą liudija tai, jog pavyko atkurti sovietiniais laikais iš Administracinių teritorinių vienetų sąrašo išbrauktą Deltuvos seniūnijoje esantį Algirdų kaimą.

Šio kaimo teritorijoje praėjusio šimtmečio septintame dešimt-metyje pradėta statyti tuometinio Leonpolio paukštininkystės ūkio centrinė gyvenvietė. Dainavos vardu pavadinta eksperimentinė gyvenvietė pripažinta pavyzdine, o ją projektavę architektai pelnė SSRS valstybinę premiją. 1979 metais prie Dainavos prijungti du kaimai – Algirdų, kuriame buvo per 600 gyventojų, ir dvi dešimtis gyventojų turintis Dimšiškių.

Praėjus daugiau nei trims dešimtims metų, Algirdų kaimas sugrąžintas į žemėlapį.

Anot A. Tijūnelienės, nustatant seniūnijų ir kaimų gyvenamųjų vietovių teritorijų ribas didelį darbą atliko seniūnai: „Žemaitkiemio, Lyduokių, Deltuvos, Želvos, Vep-rių, taip pat ir kitų seniūnijų seniūnai daug dirbo su savo gyventojais ir stengėsi jiems padėti.“

Didesnių pokyčių nesitiki

Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyr. specialistė neneigė, jog nustatant teritorijų ribas kai kurie gyventojai liko nepatenkinti. Tarp tokių A. Tijūnelienė paminėjo gyvenančius Šlapių Priemiestyje.

„Manau, kad daugumai dėl padarytų pakeitimų padėtis nebuvo pabloginta“, – sakė pašnekovė.

Savivaldybės atstovė abejojo, kad netolimoje ateityje rajone galėtų išnykti kuris nors kaimas arba keistis jų ribos: „Jeigu sodybų ir neliktų, kaimas ar viensėdis nebus naikinamas, nes jiems priskirta teritorija niekur nedings.“

Kaimą „perkėlė“ į kitą seniūniją

Žemaitkiemio seniūnė Rita Mikutienė sakė, kad pastaraisiais metais seniūnijoje buvo koreguotos kelių gyvenamųjų vietovių ribos, tačiau nepanaikintas nė vienas kaimas: „Kiek anksčiau buvo panaikinti keli viensėdžiai. Dabar, ruošiant vietovių ribų nustatymo specialų planą, buvo kilę abejonių dėl dviejų kaimų. Kreipėmės į gyventojus, kuriuos būtų lietę pakeitimai, ir atsiklausėme jų nuomonės. Žmonės pasisakė prieš kaimų naikinimą, jų noras buvo patenkintas ir kaimai išliko.“

R. Mikutienė paminėjo, jog atsižvelgus į gyventojo pageidavimą Siesarties kaimas „perkeltas“ į gretimą Lyduokių seniūniją.

Išeities teko ieškoti, kai Siesarties kaimo teritorija atsidūrė dviejose seniūnijose – Žemaitkiemio ir Lyduokių. Kadangi kaimas tuo pačiu pavadinimu gali būti tik vienoje seniūnijoje, reikėjo keisti kaimo ribas. Sprendimą nulėmė Siesarties kaimo gyventojo pareikštas noras gyventi būtent šiuo vardu pavadintame kaime. Tokiu būdu Siesarties kaimas priskirtas Lyduokių seniūnijai.

Pasak seniūnės, problema išspręsta labai lengvai, nes nebuvo prieštaraujančių.

Išnykusius kaimus vertėtų pažymėti

„Mūsų seniūnijoje nepanaikintas nė vienas kaimas – tik keitėsi kai kurių ribos. Vienas kaimas buvo atkurtas“, – sakė Deltuvos seniūnas Salvijus Stimburys. Pasak jo, atstatyti istorinį Algirdų kaimo pavadinimą paskatino vieno buvusio gyventojo sūnus.

Deltuvos seniūnijoje yra dvi vietovės, kurių gyventojai, buvę savanoriai ir kovoję už Lietuvos laisvę, pavadino kariuomenės pulkų – Algirdo ir Žalgirio – vardais.

„Tai – gražūs istoriniai pavadinimai. Šių kaimų žemės po 1918-1920 metų laisvės kovų išdalintos jose dalyvavusiems savanoriams. Būtent vieno tokio savanorio sūnus ir pareiškė norą atkurti senąjį Algirdų kaimo pavadinimą“, – pastebėjo S. Stimburys.

Deltuvos seniūno manymu, išsaugoti senuosius kaimų pavadinimus – ne tik mūsų pareiga, bet ir didelė prasmė. Vyresnieji gyventojai puikiai žino, ką reiškia kaimų vardai, jie žmonėms brangūs ir nesutiktų jų keisti. Taip pat būtina šviesti jaunąją kartą ir juos supažindinti, ką reiškia vienas ar kitas vietovardis.

„Istoriniai vietovardžiai dar aktualesni tampa dabar, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Pažymint šį jubiliejų reikėtų paminėti ir tuos mūsų krašto žmones, kurie su ginklu rankoje iškovojo nepriklausomybę“, – mintimis dalijosi S. Stimburys.

Deltuvos seniūnas taip pat mano, kad ateityje turėtų būti įamžinti kadaise buvusių senųjų kaimų pavadinimai. Viena iš tokių galimybių – pakelėse pastatyti atminimo ženklus.

Pavadinimai išliks literatūroje

Daugiausia rajone kaimų turinčioje Želvos seniūnijoje iš Administracinių teritorinių vienetų sąrašo buvo išbrauktos trys vietovės – Deferencijos ir Parėksnės viensėdžiai bei Pašilninkų kaimas.

Seniūnas Kęstutis Mikalajūnas paaiškino, kad koreguojant šalia esančių sklypų ribas minėtųjų viensėdžių teritorijos buvo likę vos lauko dydžio. Be to, panaikintose vietovėse nebuvo nei gyventojų, nei namų.

„Dabar seniūnijos teritorijoje yra 77 kaimai bei viensėdžiai ir Želvos miestelis. Iš senų dokumentų žinome, kad praėjusiame šimtmetyje Želvos apylinkėse yra buvę per šimtą kaimų. Tiesa, apylinkės ribos ne visiškai sutampa su dabar seniūnijai priklausančia teritorija, tačiau aišku, jog nemažai kaimų per dešimtmečius išnyko. Sumažėjus gyventojų seniūnijoje yra vietovių, kuriose likę vos viena ar dvi sodybos. Yra kaimų, kuriuose nuolat jau niekas negyvena“, – situaciją apibūdino Želvos seniūnas.

Pasak K. Mikalajūno, per kelis pastaruosius dešimtmečius didžiausiuose kaimuose – Laumėnuose, Tolučiuose, Bajoruose, Paželviuose, Kazliškiuose, Bastūnuose, Žvinėnuose, Karališkiuose – gyventojų skaičius sumažėjo kelis kartus. Seniūnas mano, kad kaimų nykimas yra natūralus procesas, jį įtakoti būtų sudėtinga.

„Visi išnykę vietovardžiai yra įamžinti Želvos gimnazijos muziejaus išleistuose leidiniuose. Tokiu būdu jie jau nebus pamiršti ir išliks ateinančioms kartoms“, – patikino pašnekovas. Seniūnas šiek tiek skeptiškai vertina siūlymus išnykusius kaimų pavadinimus įamžinti statant kažkokius atminties ženklus: „Mano galva, svarbiau yra pažymėti visas dabartines gyvenamąsias vietoves, jų pradžioje ir pabaigoje prie kelių pastatyti lenteles su pavadinimu. Tik tuomet, kai tam bus rasta lėšų ir bus sutvarkytas visų esamų kaimų žymėjimas, galėtume galvoti apie išnykusių vietovardžių atminties išsaugojimą.“

Loreta EŽERSKYTĖ