O, jeigu Laisvė stiprintų imunitetą!..

Visais laikais žmonės spėliojo: „O kas būtų buvę, jeigu būtų…“

Juk smalsu sužinoti tai, kas būtų atsitikę susiklosčius vienoms aplinkybėms, o kitoms – ne. Na, jeigu jau ne sužinoti, tai bent paspėlioti. Todėl atsirado įvairiausių literatūros, kino ir scenos kūrinių, kuriuose herojai keliasi per laiką pirmyn ir atgal. Prisipažinkime, kad ir patys dažnokai taip mintimis paklajojam. Artėjančios Nepriklausomybės atkūrimo šventės proga taip pat norisi trumpam nuklysti.

***

Pavyzdžiui, o kas, jeigu Sąjūdžio lūkestis – morali politika, ypač vidaus, nuo pat kovo 11-osios būtų išlikusi morali?

Tarkime, jeigu po 1990 metų rinkimų Aukščiausioji Taryba būtų vykdžiusi vienintelį rinkėjų duotą priesaką – TIK paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę ir tvirtinti ją įvairiais teisiniais aktais? Pavyzdžiui, jeigu LR Aukščiausiojoje Taryboje, o vėliau ir Seime, nebūtų buvę pirmumo tvarka užsiimta savų nuopelnų ieškojimu ir patiems sau atsidėkojimu?

Juk nei signatarams, nei vėliau Seimo nariams niekas nesuteikė įgaliojimų atsidėkoti sau sklypais, rentomis, išperkamaisiais automobiliais, kanceliarinėmis lėšomis, keliskart pranokstančiomis dirbančių žmonių algas, ir t. t.?

Kas būtų atsitikę, jeigu nebūtų buvę pulta kompensuoti svetimos valstybės okupantės Lietuvos žmonėms padarytų nuostolių tų pačių žmonių atkurtos valstybės varganomis lėšomis? Pavyzdžiui, „solidarumo principu“ būtų buvę nutarta nieko negrąžinti (nei nekilnojamojo turto, nei žemės) iki tol, kol būtų išreikalauta kompensacija iš Rusijos, SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėjos? Gal būtų daug ko išvengta, pavyzdžiui, žmonių suerzinimo. O gal ir absurdiško nekilnojamojo turto – žemės – kilnojimo ir žemėtvarkininkų siautėjimo?

O kas būtų atsitikę, jei Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio frakcijoje nebūtų susireikšminusių asmenybių, save iškėlusių aukščiau Tėvynės intereso, be galo norėjusių vadovauti ir turėti vien sau paklusnų atskirą būrelį?

Gal tuomet dėl tautos daugumos pasitikėjimą turėjusios Sąjūdžio frakcijos susiskaldymo 1992 metais nebūtų prinokusi neįgalumo situacija ir nebūtų buvę paskelbti priešlaikiniai rinkimai?

O jeigu tauta tų pačių metų rinkimuose nebūtų taip stačia galva puolusi atgal į persivadinusių komunistų glėbį? Puolė tarsi į prarastąjį rojų. Net pateikto rinkimams persivadinusiųjų komunistų sąrašo neužteko…

O kas būtų atsitikę, jeigu ta pati „žiaurios kainos“ už laisvę (vos dvejus metus!) nepakėlusi tauta po metų, 1993-iaisiais, nebūtų pasirinkusi Prezidento iš „buvusiųjų“?

Gal tada bent iki dabar būtų išnykęs mūsų valstybėje reiškinys „vsio zakonno“? Juk kaip tik tuomet įžūliai beveik veltui už talonus buvo nupirkta sostinės centre populiari „Literatų“ kavinė? Sandoris-simbolis, kuris tarsi žymėjo, kad sugrįžusiajai valdžiai vėl pagaliau viskas leidžiama.

Jeigu nebūtų anų nelemtų rinkimų…

O ar būtų Tautinės mokyklos projektas įkištas taip giliai į stalčius? Švietimo ir mokslo ministrai dabar tik įvairiomis progomis mėgsta pasišildyti jo pagrindinės autorės šviesaus atminimo Meilės Lukšienės spinduliuose.

O kas prisimena, kad (net!) trejus metus iki „buvusiųjų“ grįžimo buvo taip gerbiama lietuvių, t. y. Motinos kalba, kad gimtosios kalbos buvo mokoma klasėse grupėmis? Taip, taip – lygiai kaip užsienio!

O ar būtų buvusi nutraukta paramos jaunoms šeimoms programa, kai auginančioms vaiką mamoms buvo mokama pašalpa trejus metus? Gal dabar nedejuotume, kad nuo 1992 metų mažėja gimstamumas?

O jeigu einantieji vadovauti jau prieš 25 metus būtų suvokę, kad valstybė, kurioje žmogaus dvasinė ir fizinė sveikata bei saugumas, t. y. švietimas, kultūra, medicina ir teisėsauga, nėra prioritetai, išgyvena lėtą nykimą? Jis akivaizdus savižudybių, „protų nutekėjimu“ svetur, smurtinių nusikaltimų gausa ir „kokybe“.

O jeigu aukščiausieji valdžios atstovai nebūtų įsisukę į abejotinus privatizavimo karštligės sandorius, tarsi skatindami: „o jūs, žmonės, taip darykit, kaip seimūnai daro“?

O jeigu Lietuvai aukščiausiojo lygio politikoje būtų atstovaujama garbingai? Pavyzdžiui, tik pasirašius sutartį su NATO, būtų pradėta be išlygų ir „gudravimų“ ją vykdyti? Bent tam, kad piliečiams nereiktų rausti iš gėdos dairantis pagalbos, kai prispiria bėda? Estai elgėsi taip, kaip privalu garbingoje draugijoje. Ir neraudo. Ne dėl to, kad gyvena šiauriau ir yra ramesni.

O jeigu kažkieno paleistas kliedalas „mokykla turi būti depolitizuota“ nebūtų sovietmečio išugdytų arba idėjose nebesusigaudančių švietimo teoretikų, pedagogų džiugiai sutikta? Gal turėtume aukštesnio pilietinio brandumo visuomenę?

O gal tada būtume nepraradę ir ideologinio imuniteto? Gal tuomet žinomas politikas nedrįstų puikuotis savo seneliu, nusigręžusiu nuo tautinių vertybių ir 1948 metais (pačiu stribų siautėjimo metu!) tapusiu okupacinės valdžios atstovu?

Gal tada dabar rinkėjai iškart atmestų kandidatą, kurio galima paklausti: kaip atsitiko, kad 1988 metais įstojote į Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) gretas (po didžiųjų persekiojimų Vasario 16-osios 70-mečio proga, o vasarą – jau visai Lietuvai atgimstant!)?

Gal tada ir buvę partiniai ,,bonzos“ nepristatinėtų savo (?) parašytų  knygų, kuriose leidžia suprasti, kad iš esmės Nepriklausomybę iškovojo ne Lietuva su Sąjūdžiu, o Lietuvos Komunistų partija, kuri, pasirodo, net užmigt ir valgyt negalėjo, vis apie laisvę tegalvojo. Įsiklausykit, kaip natūraliai skamba – mūsų Sąjūdis. O kaip skamba – mūsų Komunistų partija? Čia jau ir Egipto sfinksai, anot Vytautės Žilinskaitės, nusišypsos…

Jeigu tautos politinė intuicija būtų stipri, tai gal buvę KGB agentai nedrįstų, tarsi išbandydami mūsų atsparumą, atsirasti viename ar kitame rinkimų sąraše? Lyg šaipydamiesi iš mūsų medūzos formos „liustracijos“?

O, tarkime, pačios didžiausios Panevėžyje neformalaus vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigos direktorius, pilietiškai atsisakytų dalyvauti Rusijos (ne tarptautinio!) folkloro festivalio vertinimo komisijoje? Bent jau gerbdamas mūsų pačių valstybės poziciją smurto prieš Ukrainą atžvilgiu, kaip lojalus valstybės tarnautojas?

O jeigu valdžios vidinė kultūra būtų tokia aukšta, kad suprastų, jog ją atspindi ne biudžeto skirstymas? Pirktų į renginius, parodas, spektaklius, varžybas bilietus, nelauktų kvietimų dykai už ne savo lėšų paskirstymą, suvokdami, kad tokiu būdu prisideda prie kultūros ir sporto rėmimo? Va, tada tai…

***

1990 metų kovo 12-ąją Panevėžio poetas, buvęs tremtinys Česys Cemnolonskis rašė: „Mes ėjome į šitą dieną / per kraują, ašaras, kančias, / per dygią rudenio ražieną, / sodybas tremtinių tuščias…“ Pasakyta paprastai. Taupiai. Apie milžinišką kainą už Laisvę. Dėl kurios nesiderama. Jos siekiama.

Todėl, prisimenant kelią į ją, gali rastis tūkstančiai ,,jeigu“ ir milijonai versijų, kas būtų buvę, jeigu būtų… Aišku, laiko negrąžinsi. Vienok tokie pasvarstymai prasmingi. Vien jau tam, kad dėl dabarties ir bent artimiausios ateities nereiktų graužtis.

Tautinis imunitetas savaime neatsiranda, taip pat ir nesilpnėja. Viena aišku – Laisvė yra pagrindinė jo buvimo sąlyga. Laisvė – ir siekiama, ir atgauta. Su daugybe „o jeigu“…

Pagalvok tik! Ketvirtis amžiaus mūsų atkurtajai Nepriklausomybei… Greit bėga laikas. O jeigu taip galėtum pažvelgti, kaip ją minės mūsų vaikai po dar 25-erių!..

Arnas Simėnas

Nuotraukos autorius – Virginijus Benašas.