Olimpietė, bėgikė Vaida Žūsinaitė: „Bėgime, kaip ir gyvenime, nieko neverta daryti drastiškai“

Apie bėgimą, gyvenimą ir asmeninius pasirinkimus kalbamės su olimpiete, bėgike, daugkartine Lietuvos čempione Vaida Žūsinaite-Nekrošiene. Sportininkė jau penktąjį kartą treniruoja ir veda į priekį programos „Erasmus+“ bėgimo komandą, kuri subūrusi šimtus dalyvių, RIMI Vilniaus maratone bėgs 5 km distanciją. Šia iniciatyva siekiama priminti pasauliui apie „Erasmus+“ programos mastą, visuomenei kuriamą naudą. Taip pat tai priminimas kiekvienam nepraleisti savo tobulėjimo šanso.

Šiemet prie „Bėk su Erasmus+“ iniciatyvos prisijungė arti 500 dalyvių iš 36 Pasaulio šalių. Neskaičiuojant lietuvių, daugiausiai bėgikų užsiregistravo iš Prancūzijos, Turkijos, Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Ukrainos, Belgijos. Taip pat bus galima sutikti svečių iš itin tolimų kraštų: Argentinos, Uzbekistano, Nigerijos, Malaizijos, Japonijos, Jordanijos, Indijos, Azerbaidžano ir kitų. Kartu bėgs atstovai iš 51 „Erasmus+“ projektus Lietuvoje įgyvendinančios institucijos.

Kasdien, kiekviename žingsnyje, derindama darbus, sportą, motinystę, lyg bėgate asmeninius maratonus – krūvis, tempas didelis, bet jūs nepasiduodate nepaisydama nieko, net ir didžiulio nuovargio. Ar šią savybę padėjo užauginti karjera sporte?

Aišku, sportas prie to prisidėjo – tikrai ir užgrūdino, ir išmokė daug: nepasiduoti, kovoti. Sportas reikalauja ir disciplinos, ir planavimo. Tačiau jei šeima nebūtų paklojusi pagrindo, išmokiusi, kad reikia siekti užsibrėžto tikslo, nepasiduoti, ką pradėjai, tą ir pabaigti, ir sporte galbūt taip nesisektų. Mano tėvai nebuvo profesionalūs sportininkai. Tėtis dėl savęs tiesiog jaunystėje sportavo. Mama – stipri moteris, nepasiduoda. Jai nėra nieko neįmanoma. Gal ji net ir šiek tiek savęs negaili. Mano mama – buvusi tremtinė. Tai irgi, ko gero, jai įkvėpė stiprybės. Aš manau, kad taip pat perėmiau šias savybes. Atsakingumo irgi iš tėvų išmokau. Išties, šias savybes lėmė ir charakteris, ir temperamentas, ir aplinka. Ko gero, tai ir padėjo tapti sėkminga sportininke.

Kartais susidaro įspūdis, kad savo tikslą pasiekiate galbūt šiek tiek nepaisydama savęs, savo vidinio vaiko. Ar tai tiesa?

Tiesos yra. Bet dabar jau pastebiu, kaip ir kur save skriaudžiu, kada darau per negaliu. Jei užsibrėžiau ką nors, man norisi greičiau, tuoj pat, imti ir padaryti. Tačiau dabar jau suprantu, kad tikrai nebūtina visko atlikti nedelsiant. Tiesą pasakius, gimus dukrai Gabijai, tie prioritetai persidėliojo ir aš kitaip ėmiau mąstyti. Nesu tokia fanatiška kaip anksčiau, kai rūpėjo vien sportas, rezultatai. Atsivėrė akys, kad gyvenime kiti dalykai svarbesni. Gal pradėjau siekti to, ko aš iš tikrųjų noriu, o ne aklai bėgti, kaip žiurkėnas tame rate įsisukęs. Prieš sukurdama šeimą, aš lankiau psichoterapiją. Tai pakeitė mano mąstymą.

O ko iš tikrųjų norite?

Bandau vis ieškoti, ko išties noriu gyvenime. Pavyzdžiui, mane visą laiką karyba traukė, tačiau neleidau sau prisijungti prie savanorių. Nenorėjau pykdyti trenerio, visą laiką skyriau vien sportui. Bet po olimpiados, kai tas didysis tikslas buvo pasiektas, daug kas pasikeitė. Labiau ėmiau labiau paisyti savo norų ir asmeninių tikslų. Tada įstojau į savanorius. Be to, jau seniai puoselėjau svajonę tapyti, tad pagaliau ėmiau lankyti tapybos pamokėles. Dabar šiai sričiai skiriu mažiau dėmesio, bet namuose šiuo metu jau ruošiu vietą, kur galėčiau tapyti. Be to, nuo mažų dienų patinka fotografuoti, o dabar ėmiau ir susiradau fotografavimo kursus.

Anksčiau atrodė, kad tas sportas daug ką duoda, daug ką ir atima. Bet dabar aš leidžiu sau daugiau daryti to, ko iš tikrųjų noriu. Bet man bėgimas irgi iš tikrųjų patinka.

Kaip profesionali sportininkė dažnai dalyvaujate varžybose, treniruotėse užsienyje atstovavote Lietuvai olimpinėse žaidynėse. Kaip tokia tarptautinė patirtis pakeitė jūsų karjerą, mąstymą, kuo praturtino?

Išties, šios patirtys – lyg „Erasmus+“ stažuotės, tik sporto srityje. Pirmos rimtesnės varžybos užsienyje buvo Europos jaunimo iki 20 metų čempionate. Man, atvažiavusiai iš Alytaus, kultūriniai skirtumai buvo labai ryškūs. Pavyzdžiui, ateina ispanai sveikintis ir puola glėbesčiuotis, bučiuotis. Tai nepriimta pas mus Lietuvoje, todėl atrodė keista. Bet paskui atėjo supratimas, kad – čia tokia kultūra, kitaip čia pas žmones. Paskui suvokiau, kad tai manęs nebegąsdina. Tad tokia pirmoji patirtis buvo.

Vėliau susidūriau su daugeliu skirtingų kultūrų, sutikau skirtingų žmonių, galėjau pasisemti kitokios treniruočių patirties. Pavyzdžiui, labai įsiminė pirma stovykla JAV. Ten praleidau tris mėnesius – ir treniravausi, ir startavau varžybose. Ši patirtis paliko didelį įspūdį. Treniruočių kultūra tokia, rezultatų siekiama raginant, kad tu gali, tu šaunuolis, tu gražiai atrodai, pakentėk. Visiškai kitaip, nei buvau įpratusi. Lietuvoje daugiau spaudimo, treniruotėse tenka išgirsti „per lėtai“, „kodėl taip bėgi“.

Be to, keliaujant dažnai mezgasi šiltos pažintys. Pavyzdžiui, su sportininkais iš Estijos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos tapome gerais pažįstamais. Susitinkame, pabendraujame, tiek, kiek sugebame, pabūname vienas kitam vertėjais. Tai taip visai įdomu.

Jau penktąjį kartą padedate „Erasmus+“ bėgimo komandai pasiruošti bėgimui, sutinkate žmonių, kurie organizuoja „Erasmus+“ studijų mainus, stažuotes arba jose dalyvauja. Kas paprastai jungia „Erasmus+“ komandos narius?

Dirbant su „Erasmus+“ komanda, visada sklando tokia gera nuotaika. Kitos grupės paprastai labiau susikaupusios, siekia rezultatų. O „Erasmus+“ komandos žmonės ateina gerai praleisti laiko, sustiprėti. Paprastai jie entuziastingi, labai gera aura sklando ore. Ypač jaučiasi bendrumo jausmas. Treniruotėse susitinka pagal programą „Erasmus+“ į Lietuvą atvykstantys studentai, universitetų darbuotojai. Jiems – tai puiki proga užmegzti naujų pažinčių, kurios dažnai tęsiasi ir už bėgimo aikštelės ribų.

Koks jausmas patekti į olimpiadą? Ar galite pasidalinti patirtimi?

Kiekvienas sportininkas turi tokią kaip svajonę – pakliūti į olimpiadą. Kai patenki, labai geras jausmas aplanko. Aš, kol negavau aprangos ir neskridau lėktuvu, dar negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Tais metais Lietuvoje buvo didelė konkurencija tarp sportininkių, bet man pavyko. Tada supratau, kad Europos ar pasaulio čempionatas niekada neprilygs olimpiadai, nes būti stipriausios Lietuvos komandos dalimi, tarp tų savo galbūt „dievukų“ varžytis, matyti, kaip jie startuoja, yra labai geras jausmas.

Olimpiadoje vienu momentu man buvo labai sunku bėgti. Tada žiūriu – mane lenkia nemaža grupelė sportininkių. Matau, kad tarp jų bėga pažįstama ukrainietė. Ji mane paragino, kad bėgčiau kartu. Tada pagalvojau – dabar arba niekada. Ir taip su šiomis bėgikėmis kartu gan ilgą atstumą bėgau. Specialiuose punktuose stabtelėdavome, dalindavomės vandeniu. Tada toks tikrai smagus jausmas aplankė – bėgome ir nejautėme, kad šalia priešininkas. Jautėmės kaip kariai viename kare.

Ir varžybose situacijų yra buvę, kad žmogus kažkur šalia bėga ir tavęs truputėlį laukia, kad tau nebūtų taip sunku. Pavyzdžiui, Kinijoje buvo tokia situacija. Aš įbėgau į tualetą ir galvoju viskas, liksiu viena, nes bėgome dviese. Išbėgau ir žiūriu, kad vaikinukas, su kuriuos bėgome, manęs laukia, atlieka tempimo pratimus. Tikrai smagu.

O kuo jus praturtina bėgimas? Gal galite pasidalinti su kitais, galbūt būsimais bėgikais? Sakykite, kodėl verta bėgioti?

Vienas kineziterapeutas kartą gerai pasakė ir aš su juo visiškai sutinku, kad bėgimas suteikia tokį laisvės jausmą – išbėgi ir būni laisvas su savimi, su savo mintimis. Nėra lengva treniruotis, tačiau paleisti bėgimo tikrai nesinori.

Bėgimas dėl savęs yra visai kas kita nei profesionalus sportas. Jis stiprina organizmą, mintis irgi išvalo. Po ilgos darbo dienos, streso biure, nubėgti kelis kilometrus tikrai yra geras jausmas. Atsipalaiduoji, pabūni su savimi, stiprini kūną, širdį –vieni pliusai. Be to, kai bėgdamas įrodai sau, kad aš galiu, aš stiprus, ir gyvenime būna lengviau siekti savo tikslų.

Ką patartum norintiems pradėti bėgioti, sportuoti?

Patariu išsikelti tikslą – realų, pasiekiamą. O tada susikurti sau tokias priemones, kurios padės pasiekti šį tikslą. Galbūt kažkokią kompaniją susirasti, kuri sportuoja, galbūt trenerį ar kitą specialistą, kuris prižiūrėtų pradžią. Svarbiausia viską daryti mažais žingsneliais ir savęs per daug nespausti.

Gal galite pasidalinti asmenine patirtimi, patarimais, kaip nepalūžti, kai bėgant pasidaro sunku, o finišas dar toli?

Lengva yra kalbėti, bet kai pats bėgi ir kai būna sunku, tai tikrai kartais palūžti ir tai yra normalu. Tačiau daug lemia mintys, psichologija. Aš stengiuosi galvoti, kad nedaug liko, viskas gerai, esu šaunuolė. Bėgant labai svarbu atsipalaiduoti. Seniau viską darydavau per negaliu, dabar stengiuosi per daug savęs nespausti ir pabandyti pagauti tokį tempą, kuris man yra patogus. Kai jį pagaunu – manau, kad panašiai turėtų būti ir kitiems – tada lengviau ir pagreitį įgauti. Jeigu tik per daug įsitempiu, per daug spaudžiu save, per negaliu stengiuosi palaikyti greitesnį tempą, daug greičiau palūžtu. Paprastai tariant, aš stengiuosi įvažiuoti į tokį sau malonų tempą, nieko nedaryti drastiškai. Bėgime kaip ir gyvenime – nieko neverta daryti drastiškai. Verčiau judėti palengva. Ir kiekvienas turėtų surasti asmeninių būdų, kaip motyvuoti save, galbūt – kaip šiek tiek apgauti save.

Bėgant taip pat verta pasivyti panašiu tempu bėgančius žmones ir prisijungti, nes kartu bėgti lengviau.

Kokių savybių reikia sėkmingam žmogui, sėkmingam bėgikui, tarptautinių mainų dalyviui ar bet kokio karjeros kelio atstovui?

Svarbu atsakingumas, tikslo siekimas, mokėjimas susidėlioti prioritetus. Ir valia, ir užsispyrimas – jie taip pat svarbūs. Daug panašių savybių galėčiau vardinti. Bet aš manau, kad daugiausiai duoda atsakingumas. Nes jeigu esi atsakingas, tai apgalvosi ir kaip tikslą pasiekti, ir stengsiesi nepalūžti, ir žinosi, kad jei ką pradėjai, tą reikia ir pabaigti.

Koks buvo sunkiausias bėgimas tavo karjeroje? Girdėjau, kad buvo ašarų?

Toks pats sunkiausias bėgimas man buvo, sakyčiau, 2018 metais Europos čempionate Berlyne. Likus trims savaitėms iki starto patyriau traumą. Bet, kadangi esu kantri, išsigydžiau tą traumą. Skausmą galiu kentėti, bet psichologiniai dalykai man taip sužaidė, kad jau starte stovint graudu darėsi. Išbėgusi daug kartų stojau ir verkiau. Rėkiu sau, kad nebegaliu. Tiesiog saugikliai išlėkė. Jaučiau, kad nenoriu bėgti, bet verčiu save. Priverčiau, nubėgau, finišavau, tačiau nėra malonu prisiminti.

Vos po trijų mėnesių turėjau progą įsitikinti, kad ne fiziškai, bet psichologiškai man tąkart buvo sunku. Dalyvavau kitose varžybose, bėgau už kariuomenę. Išbėgau ramiai. Dar sau sakiau: nieko nespausk, ramiai, po truputėlį. Net neplanavau dėl prizinių vietų kovoti. Likus keliems kilometrams supratau, kad bėgu ketvirta. Trečią bėgiką aplenkiau likus gal 100 metrų iki finišo. Nors sau sakiau, kad nebūtina vytis, viskas gerai, nesivyk. Bet per tą tokį savęs nuraminimą, kad viskas gerai, bėk, įgavau pagreitį, pavijau ir finišavau trečia. Ir tada tikrai sau daug ką įrodžiau.

Ar savo dukrai linkėtumėte sportininkės karjeros?

Norėčiau, kad dukra darytų tai, kas jai teikia džiaugsmą. Ir jeigu susidurs su sunkumais, kad visada galėčiau pagelbėti – net nesvarbu, ar sporte, ar kitur. Nenoriu net linkėti nieko konkretaus, manau, kad ji tikrai atras savo kelią. Svarbiausias tėvų tikslas – būti šalia ir visą laiką padėti, o sunkumų pasitaiko visur: ir sporte, ir mene, ir moksle.

Programą „Erasmus+“ Lietuvoje administruoja ŠVIETIMO MAINŲ PARAMOS FONDAS ir Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: