Onai Maksimaitienei atminti

Prieš 20 metų mirė – pedagogė, mokslininkė, Panevėžio istorijos autorė.

Ona Girčytė- Maksimaitienė buvo gyva Panevėžio miesto švietimo istorija. Ji gimė 1902 m. vasario 5 d. Peterburge. 1927 m. baigė Kauno universitetą. Ona Girčytė – viena pirmųjų universiteto studenčių. Ketino studijuoti matematiką, tačiau gyvenimo tikrovė nulėmė kitaip. Sunki materialinė padėtis vertė derinti studijas su raštininkės darbu Švietimo ministerijoje. Teko rinktis paskaitas, kurios buvo po pietų ar vakarai. O po pietų vykdavo humanitarinių mokslų paskaitos. Ona Girčytė nusprendė studijuoti istoriją.

 Iki 1928 metų Kauno universitete Humanitarinių mokslų fakultetą baigė tik 10 studentų, tarp jų O. Girčytė, V. Daugirdaitė – Sruogienė – būsimos žymios mokslininkės. Nepaisant patirto vargo ir sunkumų, studijos O. Girčytės gyvenime buvo laimingos jaunystės, gerų norų bei gražių vilčių laikotarpis. Dienoraštyje ji taip apibūdino tuos metus: „Beliko darbu pateisinti mano dėtas viltis į jį, kaip kelrodį į gyvenimą, parodyti, ką reikia nuveikti Lietuvos istorijos darbo arimuose: mokyti jaunimą, skiepyti jam pagarbą ir meilę savo tėvynei bei jos praeičiai, tyrinėti Lietuvos istoriją ir parašyti darbą.“ Šie žodžiai – jos gyvenimo ir kūrybos gairės.

Gyvendama turiningą gyvenimą Kėdainiuose – mokykla, visuomeninė veikla, šeima, kuriai atidavė daug širdies, pedagogė ėmėsi didelio darbo – sudaryti sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį mokykloms. Iki tol mokyklos neturėjo Lietuvos istorijos žemėlapio. Mokytojos dienoraštyje skaitome: „Pasitariau su vyru, nes matydavau jį braižant įvairias artilerijos schemas, ir paprašiau jo nubraižyti didelį žemėlapį. Medžiagos rinkti važinėjau į Kauną. Vaclovas Biržižka, universiteto bibliotekos vedėjas, leido man pasirinkti reikalingų knygų ir žemėlapių,  kuriuos parsiveždavau į Kėdainius. Dirbdama tardavausi su žinomais to meto Lietuvos istorijos autoritetais- profesoriumi Ignu Jonynu bei Jonu Lappo.“

 Jau dirbdama Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1937 m. pradžioje išvydo Kauno „Spindulio“ spaustuvėje išspausdintą žemėlapį. Jo reikšmę įvertino ir Švietimo ministerija. 1937 m. vasario 16 d. pedagogė O. Maksimaitienė buvo apdovanota Gedimino ordinu. Tai puikus pavyzdys, kaip buvo vertinamas mokytojo darbas Nepriklausomoje Lietuvoje.

Baigusi rengti žemėlapį, O.Maksimaitienė pradėjo rašyti istorijos mokymo metodiką. Tai buvo 1931-1939 m. mokytojai dirbant Kėdainiuose ir Panevėžyje. Mokytojaudama iki 1957 metų vadovavosi šia metodika

Nuo 1957 m. O. Maksimaitienė dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos institute. Viena pagrindinių jos darbo krypčių – istorijos kartografija. Ji parengė Istorijos instituto leidiniams žemėlapius („Lietuvos istorija“, t.2. t. 3, „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1957m.“). Rengiant Lietuvos TSR atlasą, jai buvo pavesta vadovauti istorijos skyriui. Ji pati parengė Lietuvos istorijos žemėlapių. Iki 1983 m. išspausdinta 19 jos sudarytų  XIII- XX a. Lietuvos ir LDK žemėlapių. Kartografijos darbai pateikti knygoje „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (I d.-1991 m., II d. 1995 m.).

 Sukauptos medžiagos pagrindu O. Maksimaitienė parengė Lietuvos TSR istorijos vadovėlių žemėlapius. Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m., jos parengti žemėlapiai pateko į naujausius Juozo Brazausko  parengtus Lietuvos istorijos vadovėlius vidurinėms mokykloms.

 Antroji mokslininkės darbo kryptis – 1863m. sukilimo Lietuvoje tyrinėjimas. Sudarė 1863m. sukilimo žemėlapį, parašė ir 1966 m. apgynė disertaciją tema „Sukilėlių karinė organizacija ir koviniai veiksmai 1863-1864 m.“ .Respublikos laikraščiuose ir žurnaluose paskelbė daug straipsnių apie 1863 m. sukilimo eigą, aktyvius sukilėlius. 1969 m. išleista knyga „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-1864 m“.

 Trečioji O. Maksimaitienės darbo kryptis – Panevėžio miesto istorijos tyrinėjimai. Mokslų Akademijos darbuose paskelbė 4 straipsnius, parengė spaudai monografijos „Panevėžio miesto istorija“ 865 puslapių rankraštį. Deja, iki nepriklausomybės atkūrimo pasirodė tik 108 puslapių knyga „Iš Panevėžio istorijos“. Jau po autorės mirties, 2003 m. išleista 364 puslapių „Panevėžio miesto istorija“. O. Maksimaitienės rankraštį redagavo Istorijos instituto mokslinė darbuotoja dr. Raimonda Ragauskienė. Artimųjų vieninga valia pajamos, gautos platinant šią knygą, skiriamos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus reikmėms.

 1970 m. O. Maksimaitienė išėjo į pensiją, bet ir toliau aktyviai dalyvavo Istorijos instituto moksliniame darbe. Ji tęsė istorinės kartografijos  darbus, bendradarbiavo leidžiant Lietuvišką tarybinę enciklopediją. 1982 m. sudaryta jos bibliografinė rodyklė (sud. R. Strazdūnaitė).

 Sukaupusi didelę gyvenimo patirtį O. Maksimaitienė parengė atsiminimus (I d. – „Tarp gyvenimo audrų“, II d.- „Mokslininkų šventovėje“. III d.- „Atsiminimai (Iš mokytojos dienoraščio)“. Paskutinė atsiminimų knyga parengta autorės pedagoginio darbo metų dienoraščio pagrindu, išleista pažymint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų.

Būdama moksleivė, ji rašė: „Svarbu žmogui taip gyventi, kad kuo daugiau padarytum gera. Reikia daug ir gerai dirbti bei sukurti tokias vertybes, kurios vainikuotų nueito gyvenimo kelią. Gyvenimas – tai darbas, tai laikai, kada visi žmogaus veiksmai nukreipti į kūrybą, į geresnę žmonijos ateitį. Tik daug dirbęs ir kažką nuveikęs žmogus gali tikėtis laimingos bei garbingos mirties“. Šios mintys patvirtintos prasmingais darbais. Todėl pedagogės ir mokslininkės gyvenimas buvo laimingas. O. Maksimaitienė mirė 1999 m. gruodžio 10 d. Vilniuje. Mane informavo sūnus, prof. Mindaugas Maksimaitis Palaidota Panevėžyje, šalia vyro, Antano Maksimaičio, Kristaus Karaliaus kapinėse.

Laidojant garbią mokslininkę miesto savivaldybėje neatsirado atsakingo tarnautojo, kuris miestiečių vardu tartų atsisveikinimo žodį… Teko man, mokytojui, tarti paskutinį žodį.

 Juozas Brazauskas, istorikas, mokytojas ekspertas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: