Ore pakibę sprendimai: dronų sienos reikia ne tik ES Rytų flangui

Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys.

Kyjive besilankanti ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas pasakė, kad rusija su savo dronų ir naikintuvų skrydžiais Baltijos jūros regione bei pačioje Vakarų Europoje lošia iš karo. Ji, be abejo, teisi, bet teisybės dėlei reikia pridurti, kad ES, vis dar atidėliodama kontrveiksmus į terorizmo aktus oro erdvėje, irgi lošia iš to paties.

Veiksmo nebuvimas, pripažinkime, yra taip pat veikimas, šiuo atveju provokuojantis dar platesnę agresiją. Dar prieš porą savaičių, pasitinkant ES vadovų susitikimą Kopenhagoje, savo skepsį dėl bendros europinės dronų sienos išsakė ne tik Prancūzijos prezidentas E. Macronas, bet ir Vokietijos gynybos ministras B. Pistoriusas. Išdėstyti argumentai, kodėl dronų sienos nereikia – esą gynybos klausimas yra kompleksiškas, yra kitų prioritetų, įskaitant pavojaus perspėjimo sistemų diegimą ir t.t. Italijos premjerė G. Meloni nesidangstė diplomatiniais išvedžiojimais ir leido aiškiai suprasti, neva dronų siena – tiktai ES Rytinio flango valstybių klausimas. Bet ar tikrai?

Saviapgaulė ir būtinų sprendimų atidėliojimo praktika šiomis dienomis mane gąsdina labiausiai. Tiesą sakant, kur kas labiau, nei naujausi A. Merkel nusišnekėjimai – jos žodžiai ir darbai kalba patys už save.

Europos Komisijos vadovei U. von der Leyen konkrečiai pasiūlius stiprinti visos Europos gynybą, kartu užtikrinant ir bendrą europinę dronų sieną, tuo klausimu nuolatos dirba ir eurokomisaras A. Kubilius. Visgi nuotaikų įvairovės amplitudę puikiai iliustruoja prieš kelias Strasbūre, Europos Parlamente, vykęs balsavimas dėl vieningo Europos atsako į rusijos atliktus ES valstybių narių oro erdvės ir infrastruktūros pažeidimus.

Priimant rezoliuciją teko išklausyti bemaž poros valandų skirtingų europarlamentarų diskusiją, ar tikrai tuos neatpažintus dronus ES šalims reikia numušti. Retoriškai galėčiau tik paklausti, kokių įspėjimo ženklų dar trūksta? Ar skraidantiems objektams savaitei užblokavus Frankfurtą ar Paryžių jau būtų pagrindas atsakui, o gal Prancūzija ir Vokietija net šiomis aplinkybėmis rinktųsi sprendimus po vieną, individualiai?

Galiausiai EP Strasbūre priimtoje rezoliucijoje rusijos oro atakos priskirtos prie valstybinio terorizmo aktų, pripažinta europinio gynybos sektoriaus partnerystės su Ukraina būtinybė. Gerai, kad EP vis dėlto priėmė sprendimą, kad ne mūsų dronas turėtų būti numuštas, pašalintas iš oro erdvės.

Hibridinio karo sąlygomis kariaujama ne teisės aktais. Ne moderniausios perspėjimo sistemos užtikrins prancūzų, vokiečių, italų ir lietuvių saugumą, o bendras ryžtas veikti. Veikti nedelsiant. Kaip Ukrainai prieš ketvirtąjį karo žiemos sezoną reikia raketų „Tomahawk“, taip visai Europai, ne tik jos Rytiniam flangui, reikia dronų sienos, dar stipresnės karinės ir finansinės paramos Ukrainai.

Ukrainiečiai, neabejoju, pateiks Europai ne vien savo viziją, bet ir išsamų patirtimi paremtą patarimų bei veiksmų planą, kiek ir kokių ginklų ore, o taip pat – ant žemės, reikia rimtai gynybai. Nuleiskime agresorių ant žemės, nukabinkim ore blaškomus sprendimus dabar, kai reikia tikro atsako ir tikrų ginklų.