Panevėžiečių klubas Čikagoje įkurtas 1955 m. Tų metų pradžioje buvusio Panevėžio notaro Algirdo Moigio iniciatyva susirinkę Bronius Ivanauskas, Kazys Gineitis, Juozas Betkauskas ir Marijonas Ostrauskas nusprendė užmegzti ryšius su senaisiais panevėžiečiais emigrantais ir įkurti panevėžiečių klubą. Tų metų lapkričio 22 d. laikraštyje „Draugas“ rašyta: „Š. m. birželio mėn. pas prof. Rukuižą susirinkę iniciatoriai nutarė suburti visus Chicagoje gyvenančius panevėžiečius, įtraukiant kupiškėnus bei rokiškėnus į vieną ratelį“.
Susiliejo pirmoji ir trečioji emigrantų bangos
Su pirmąja lietuvių emigrantų banga 1869–1915 m. pasitraukė daugiausia neturtingi kaimo žmonės. Amerikoje jie dažniausiai įsidarbindavo anglies kasyklose Pensilvanijoje, siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone) arba Čikagos skerdyklose. Dauguma ekonominių migrantų nelaikė savęs emigrantais. Jie buvo atvykę į JAV užsidirbti pinigų ir netrukus ketino grįžti atgal į Lietuvą, nusipirkti žemės, pasistatyti trobesius.
Antroji lietuvių emigracijos banga – XX a. 3 deš. prasidėjęs lietuvių persikėlimas į kitas šalis. Jis ypač suaktyvėjo pasaulinės ekonominės krizės metais. 1920–1940 m. iš Lietuvos emigravo apie 100 tūkst. gyventojų – daugiausia negavę žemės arba nesugebėję įsikurti buvę dvarų darbininkai, miesto bedarbiai. Jie vyko į Kanadą, Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją), nes po Pirmojo pasaulinio karo JAV kongresas buvo nustatęs labai mažą metinį lietuvių imigrantų kontingentą.
Todėl naujai susikūrusio Panevėžiečių klubo veikloje bendrą kalbą rado ir ankstyvieji imigrantai, ir vėlesnieji ateiviai, trečios bangos imigrantai, vadinamieji „dipukai“ – daugiausia visuomenės elitas, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nujautęs galimą susidorojimą ir pasitraukę į Vakarus. Jiems buvo suteiktas perkeltųjų asmenų statusas (angl. displaced persons). „Dipukų“ daugumą sudarė kultūrinės inteligentijos atstovai: rašytojai, žurnalistai, teisininkai, mokytojai, karininkai, politikos ir visuomenės veikėjai.
Svarbus tapatumo išsaugojimas
Pirmiesiems lietuviams emigrantams buvo labai svarbi katalikybė ir religinio tapatumo išlaikymas. Savų bažnyčių statymas, parapijų kūrimas buvo svarbiausi tapatybės išsaugojimo elementai. Amerikoje lietuviams bažnyčia atliko daug platesnę socialinę funkciją nei Lietuvoje. Parapijos, be tiesioginės savo veiklos, telkė lietuvių bendruomenę.
Panevėžietis M. Ostrauskas rašė: „Susitvarkius naujojoje aplinkumoje ir susiradus šiokius tokius darbus, pradėta dairytis pažįstamų, ir tokiu būdu užsimezgė kontaktas ne tik tarp naujųjų ateivių, bet ir su čia jau nuo seniau gyvenančiais lietuviais panevėžiečiais. Čia ir gimė mintis suburti Čikagoje gyvenančius panevėžiečius.“ (Draugas, 2010 m. lapkričio 20 d.).
Pirmasis susirinkimas
Pirmasis Panevėžiečių klubo susirinkimas įvyko 1955 m. lapkričio 13 d. Ši data ir laikoma klubo įkūrimo data. Susirinkime dalyvavo apie 40 žmonių. B. Ivanauskas susirinkimo pradžioje paminėjo, jog svarbu ne vien palaikyti draugiškus ryšius, bet rinkti ir išsaugoti kultūros vertybes, susijusias su Panevėžio miestu ir jo apylinkėmis. Svarbu aprašyti gimtojo krašto istoriją, geografiją, gamtą, poeziją ir kt. Vieningai pritarta kuo platesnei naujai susikūrusio klubo veiklai. Užsibrėžtas tikslas gyvuoti iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, o grįžtant į gimtąjį Panevėžį nuvežti visas čia surinktas ir išsaugotas vertybes.
Kitų susirinkimų metu spręsti įvairiausi klausimai, skaitytos vertingo turinio paskaitos: „Panevėžio ir Nevėžio vardų kilmė“, „Rezistencinė veikla Panevėžyje ir jo apylinkėse“, „Lietuvių bendruomenė ir jos tikslai“, „Lenkų ultimatumas Lietuvai“ ir kt.
Panevėžiečių klubo įstatai
Klubas kurtas kaip savitarpio šalpos, draugiškumo, kultūrinė ir pelno nesiekianti organizacija. Jo emblema tapo Panevėžio miesto herbas. Klubo tikslas – jungti buvusius Panevėžio miesto ir apskrities lietuvius išeivius „draugiškiems bei kultūriniams“ susirinkimams, pobūviams ir renginiams. Norintieji įstoti į klubą turėjo užpildyti pareiškimą ir įteikti klubo valdybai. Nariai privalėjo laiku sumokėti mokestį, lankytis klubo susirinkimuose, renginiuose ir pobūviuose. Visuotiniai narių susirinkimai šaukti ne rečiau kaip du kartus per metus. Garbės nariais tapdavo nusipelnę Lietuvai, lietuvybės išlaikymui išeivijoje arba Panevėžiečių klubui jo nariai. Visuotiniame susirinkime būdavo nustatomas nario mokesčio dydis, dvejiems metams rinkta klubo valdyba, kurią sudarė 5 nariai ir 2 kandidatai. Klubas skirdavo vienkartinę paramą sergančiam arba bėdoje atsidūrusiam klubo nariui.
Panevėžio monografija
Reikšmingiausias Panevėžiečių klubo darbas – monografijos „Panevėžys“ parengimas ir išleidimas 1963 m. Ją redagavo Juozas Masilionis ir redakcinės komisijos nariai – Antanas Rukuiža, Antanas Vadopalas ir Povilas Žilys. 72 monografijos pagrindinius straipsnius parašė 24 autoriai.
Redaktorius ir redakcinė komisija daugybėje bendrų posėdžių ir pasitarimų svarstė įvairiausius monografijos turinio ir apimties klausimus. Su dideliais sunkumais susidurta ieškant bendradarbių: kai kurioms temoms buvo sunku jų rasti. Straipsnį pirmiausia perskaitydavo Redakcinės komisijos nariai. Jie savo pastabas surašydavo atskiruose lapuose. Redaktorius straipsnį redaguodavo atsižvelgdamas į Redakcinės komisijos pastabas.
Sąjūdžio vėjai Lietuvoje
1989 m. lapkričio mėn. Panevėžiečių klubo nariai iš Čikagos atsiuntė laišką ir siuntinį naujai įsikūrusiai Panevėžio tremtinių organizacijai. Laiške rašė: „Ne savo noru Jūs buvote išplėšti iš Panevėžio miesto ir apskrities, iš bet kurio Lietuvos kampo ir nutremti į tolimiausius rytus, į šalčiausią šiaurę. Ne savo noru ir mes pasitraukėme į kitą pusę, į Vakarus, irgi į nežinomą rytojų, kad išvengtume Jūsų likimo, liudytume pasauliui apie Lietuvos kančias…“ (Laisvas žodis, 1990 m. gegužės 31 d.).
Čikagoje gyvenantys panevėžiečiai džiaugėsi, kai pas juos „Kunigaikščių užeigoje“ koncertavo iš Panevėžio atvykęs dainininkas Kastytis Kerbedis. Jo atliekamų dainų klausėsi apie porą šimtų žmonių, daugiausia – buvę panevėžiečiai. Ta proga buvo dalijamasi mintimis apie tolesnę panevėžiečių organizacinę veiklą. Buvo manančių, jog klubą reikėtų „perkrikštyti“ ir pavadinti Aukštaičių klubu. Taip pat siūlyta klubo narių sąrašą pasipildyti naujai į JAV gyventi atvykusiais lietuviais.
Per visus veiklos metus Panevėžiečių klubas Čikagoje ne tik palaikė savo narių tautinę dvasią, bet ir išvystė plačią kultūrinę veiklą. Šios organizacijos veiklos archyvą saugo Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (Čikaga, JAV) – 1981 m. įkurtas didžiausias lituanistikos akademinis archyvas ir knygų leidėjas už Lietuvos ribų.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė
