Panevėžio meras – išteisintas

Vilniaus apygardos teismas šiandien išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Panevėžio miesto savivaldybės meras Rytis Mykolas Račkauskas buvo kaltinamas prekyba poveikiu bei piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Taip pat kaltinimai prekyba poveikiu bei neteisėtu disponavimu šaudmenimis buvo pareikšti vieno krepšinio klubo prezidentui Alvydui Bieliauskui.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta duomenų, kad 2019 metų pavasarį, lankydamasis krepšinio klubo prezidento biure Vilniuje, Panevėžio miesto meras . galimai paprašė verslininko paslaugos – padengti jo vadovaujamo visuomeninio rinkimų komiteto skolą, likusią po rinkimų į savivaldybių tarybas ir merų postus – 3 tūkst. eurų. Įtariama, kad už tai R. M. Račkauskas pažadėjo, jog kelios Panevėžio miesto savivaldybės valdomos įmonės suteiks vilniečio vadovaujamam krepšinio klubui papildomą finansinę paramą be jau skiriamos iš miesto biudžeto.

Panevėžio miesto meras taip pat buvo kaltinamas piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, R. M. Račkauskas galimai pasinaudojo savo, kaip mero, įtaka, kad į Panevėžio miesto verslo tarybą, kurios steigėjas yra Panevėžio miesto savivaldybė, būtų įtrauktas jį palaikantis panevėžietis verslininkas. Kad tai būtų galima padaryti, buvo pakeisti minėtos tarybos nuostatai ir iš verslininkus vienijančios organizacijos į ją deleguoti ne trys, kaip iki tol, bet keturi nariai.

Bylos duomenimis, abu kaltinamieji neigia susitarę ir pažadėję vienas kitam kyšį, juo labiau neigė sutarę, jog R. M. Račkauskas būtent dėl pažadėto kyšio atliks pageidaujamus veiksmus. Vienintelis įrodymas šioje byloje, iš kurio galima spręsti apie susitarimo ir pažado realumą bei apskritai kyšio kaip nusikaltimo dalyko nustatymą, yra pokalbis tarp kaltinamųjų. Teismo vertinimu, vien pokalbio turinys nesudaro neabejotino pagrindo manyti, kad tarp kaltinamųjų įvyko korupciniai mainai, todėl dėl tokio kaltinimo teiginio teismui kilo abejonių.

Teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog R. M. Račkausko reikalavimas (prašymas duoti paramos) buvo susijęs su jo tikru ir realiu ketinimu gauti kyšį už savo veikimą ar neveikimą. Taip pat byloje nebuvo nustatytas ir A. Bieliausko realus ketinimas papirkti R. M. Račkauską. Šiame kontekste pažymėtina, kad kyšio kaip korupcinės nusikalstamos veikos požymio neteisėtumas ar nepagrįstumas, kaip ir pažadų jį duoti ar priimti realumas, prekybos poveikiu bylose yra įrodinėtinos aplinkybės, kurios negali būti nustatytos prielaidomis. Nagrinėjamoje byloje įrodymais nepagrindus R. M. Račkausko ar Komiteto rėmimo šiais pinigais laiko ir būdo (oficialaus ar neoficialaus, teisėto ar neteisėto), taip pat neužfiksavus kokių nors tokią paramą realizuojančių veiksmų ar detalizuojančių pokalbių, neįmanoma daryti patikimos išvados, kad kaltinamieji realiai susitarė dėl neteisėto ar nepagrįsto atlygio (kyšio) už poveikį savivaldybės įmonėms skiriant paramą.

Teismas sprendė, kad, viena vertus, nenustačius R. M. Račkausko ir A. Bieliausko korupcinių mainų, toliau sekę R. M. Račkausko veiksmai, susiję su iniciatyva skirti paramą krepšiniui, nėra nusikalstamos veikos pavojingumo lygio. Kita vertus, teismui kilo abejonių ne tik dėl įvykusio korupcinio susitarimo, bet ir dėl to, jog R. M. Račkauskas vėliau taip elgėsi dėl galimai sutarto kyšio, nes labai panašus jo elgesys buvo ir kitų sporto organizacijų atžvilgiu, o parama krepšiniui dėl to neišsiskyrė nuo ankstesnių metų nei dydžiu, nei rėmėjų skaičiumi.

Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad R. M. Račkauskas ir A. Bieliauskas dėl jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 226 straipsnio 1 ir 2 dalis yra išteisinami, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Taip pat teismas vertino, kad R. M. Račkauskas, būdamas valstybės tarnautoju, padarė nustatytų teisės aktų pažeidimus, tačiau jo veiksmai nenulėmė valdžios ar savivaldos įstaigoms priskirtų funkcijų neatlikimo, nepakenkė valstybės ar savivaldybės valdymo tvarkai ir realios žalos nesukėlė. R. M. Račkausko veiksmų rezultatas buvo toks, kad Verslo taryboje padidėjo vienos iš atstovaujamų verslo organizacijų narių skaičius, papildomai deleguojant iš šios organizacijos vieną konkretų asmenį, su kuo ši organizacija sutiko. Dėl tokių veiksmų Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmai Verslo taryboje buvo atstovaujami ne trijų, o keturių narių. Svarbu pažymėti, kad pretenzijų dėl tokio pasikeitimo neišreiškė nei vienas iš esamų Verslo tarybos narių: tam neprieštaravo nei Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmai, nei Panevėžio krašto pramonininkų asociacija ar Panevėžio verslininkų asociacija. Teismo vertinimu, toks pasikeitimas lėmė platesnį Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovavimą Verslo taryboje, tačiau realybėje tokios aplinkybės reikšmė buvo minimali, nes Verslo tarybos sprendimai priimami bendru sutarimu (Verslo tarybos nuostatų 23 punktas), kas reiškia, kad narių balsų skaičiavimas šioje organizacijoje nėra svarbus. Kartu pažymima, kad Verslo tarybos sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio, nesukeliantys jokių privalomų teisinių padarinių kitiems asmenims ar institucijoms. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad R. M. Račkauskas veiksmais, vien nesilaikant nustatytų procedūrų keičiant Verslo tarybos nuostatus ir įtraukiant į jos sudėtį S. T., buvo padaryta didelė reali žala valstybei, savivaldybei ar bet kuriai kitai organizacijai, būdinga piktnaudžiavimo tarnyba nusikalstamai veikai.

Teismas, įvertinęs aplinkybes, kurias patvirtina byloje esantys, įstatymu nustatyta tvarka gauti ir įvertinti įrodymai, sprendė, jog R. M. Račkausko veikimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nėra nusikalstamai pavojingas, o jo veiksmais valstybės interesams padaryta žala neatitinka BK 228 straipsnyje numatytos didelės žalos požymio, yra nepagrįsta objektyviais duomenimis, todėl neįrodyta. Pagal šį požymį atribojamas piktnaudžiavimas kaip nusikalstama veika nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, todėl jo neįrodžius, R. M. Račkausko veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje sudėties, todėl jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Vertindamas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad A. Bieliauskas šaudmenis įsigijo teisėtai, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, o jie buvo nepriduoti tiek dėl A. Bieliausko neatidumo, tiek dėl pareigūnų, priimančių ginklus, neapsižiūrėjimo. Šaudmenys buvo surasti seife su dar kitais ginklais ir šaudmenimis, kuriems A. Bieliauskas leidimą turėjo. Aplinkybės rodo, kad A. Bieliauskas galėjo teisėtai disponuoti žymiai didesnio kalibro šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, todėl jam taikyti baudžiamąją atsakomybę dėl mažiau pavojingų šovinių neteisėto laikymo būtų neproporcinga ir neteisinga.

Vertinant padarytos žalos dydį, teismas konstatavo, kad jokių pavojingų realių padarinių nekilo ir tikimybė jiems kilti buvo minimali, nes šoviniai buvo laikomi rakinamame seife. A. Bieliausko tyčioje nenustatyti ketinimai neteisėtai laikytus šaudmenis panaudoti nusikalstamiems tikslams ar apskritai naudoti šiuos, o ne teisėtai laikomus šaudmenis. Taigi pagal bylos aplinkybes nebuvo nustatytas realus pavojus žalos visuomenei atsiradimui.

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju veikos pavojingumas nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi nors A. Bieliausko veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertintina kaip nusikaltimas, todėl, teismo vertinimu, jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Teismas, įvertinęs tai, jog A. Bieliauskui taikytinas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), vadovaudamasi BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, nusprendė jam taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto (šovinių) konfiskavimą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos  apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.