Panevėžio miesto centrinės dalies rekonstrukcija sovietmečiu

1961 m. parengtame Panevėžio miesto generaliniame plane buvo numatyta rekonstruoti miesto centrinę dalį. Laikantis detaliojo plano projekto, neatpažįstamai keistas Panevėžio miesto centras. Sudarkytas dar XIX–XX a. sandūroje susiformavęs architektūrinis-urbanistinis miesto veidas – imti griauti čia stovėję dar neblogos būklės seni savitos architektūros namai, o jų vietoje kilo socialistinio modernizmo pastatai.

Buvo numatyta rekonstruoti ir miesto centrinę dalį, ribojamą Respublikos, R. Čarno (dab. Vasario 16-osios), A. Domaševičiaus (dab. A. Smetonos) ir Klaipėdos gatvių.

Siekiant išspręsti transporto problemą miesto centre, planuota pakeisti Respublikos gatvės trasą. Naujoji gatvė turėjo driektis tiesiai nuo Balčikonio vidurinės mokyklos bei kitoje gatvės pusėje buvusio Lietuvos komunistų partijos Panevėžio miesto komiteto iki pat Klaipėdos gatvės ties dabartine Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia. Kaip tuomet pastebėjo architektas V. Praškevičius, dirbęs prie miesto centro rekonstrukcijos plano, – naujoji gatvė buvo suprojektuota taip, kad jos ašyje, išėjus iš Komunistų partijos miesto komiteto, nuo pat durų matytųsi Katedros bokštas (Laisvas žodis, 1989 12 1–15, Nr. 24, p. 3).

Šalia naujosios Respublikos gatvės trasos turėjo iškilti naujai suprojektuotas vadinamasis Inžinierių namų pastatas.

Numatyta griauti

XX a. 9 deš. antrojoje pusėje miesto centre toliau vyko naujos gatvės tiesimo paruošiamieji darbai: griauti namai Respublikos, Birutės gatvėse, kirsti medžiai. 1988 m. gatvės tiesimo darbams įpusėjus ir pasiekus tuometinę R. Čarno gatvę, iškilo grėsmė garsios lietuvių bajorų Moigių giminės originalios architektūros dar XIX a. pab. statytų raudonų plytų pastatų kompleksui. Į vieną iš šių pastatų neseniai buvo persikėlęs Panevėžio kraštotyros muziejus. Ketinta nugriauti pastatą, kuriame veikė Panevėžio rajono liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyrius.

Be minėtų pastatų, tiesti naują gatvę taip pat trukdė žymių Panevėžio krašto žmonių – pedagogo, kompozitoriaus Mykolo Karkos (1892–1984) bei jo sūnaus, aktoriaus Gedimino Karkos (1922–1991) gyvenamasis namas. Toks pat likimas grėsė ir Panevėžio 1-ajai pradinei mokyklai, 1923 m. pastatytai šalia Klaipėdos gatvės.

Sąjūdis stabdo architektūrinį-urbanistinį miesto veido darkymą

Tuo metu visoje Lietuvoje kilusio tautinio atgimimo sąjūdžio bangos išjudinti bei padrąsinti miesto gyventojai susitelkė, kad išsaugotų istorinę miesto dalį nuo tolesnio niokojimo. Kreipimasis į tuometinę miesto valdžią – Vykdomojo komiteto pirmininką bei Komunistų partijos vadovą buvo priimtas miesto kultūros ir meno darbuotojų susirinkime, įvykusiame 1989 m. gegužės 17 d. Dramos teatre. Kreipimąsi pasirašė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio miesto tarybos Kultūros komisija.

Miesto kūrybinės inteligentijos atstovai reikalavo atlikti kvalifikuotus istorinius-urbanistinius tyrimus bei suformuluoti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kokie urbanistiniai elementai laikytini vertybėmis, o kokie beverčiais arba menkaverčiais. Piktintasi, kad miesto valdžia atkakliai mėgina„reanimuoti“ pasenusias idėjas ir sprendimus, neturėdama aiškios miesto vystymo koncepcijos. Priminta, kad visame pasaulyje miestų centrai yra paverčiami pėsčiųjų zonomis, iškeliant iš jų automobilių transporto magistrales. Miesto valdžiai siūlyta nutraukti gatvės tiesimo darbus, o planuojamą griauti Moigių namų pastatų komplekso dalį perduoti muziejui.

Kultūros aktyvistai siūlė miesto centre sukurti kultūrinę erdvę. Šis sumanymas atsispindėjo 1992 m. rugsėjo 11 d. Panevėžio miesto tarybos sprendime „Dėl dailiųjų amatų kvartalo“. Panevėžio miesto taryba nusprendė, „kad suprojektuotame Dailiųjų amatų kvartale, ribojamame Klaipėdos, A. Smetonos, Vasario 16-osios ir Respublikos gatvių, sklypų, neužstatytų grąžinamais sąvininkams pastatais, žemė turi būti išperkama savivaldybės […]“ (Panevėžio miesto tarybos sprendimai 1992 m. kovas – 1993 m. kovas. Panevėžys, p. 23).

Mokslininkų išvados

Siekiant apsaugoti kvartalų grupės tarp Vasario 16-osios, Domaševičiaus, Klaipėdos ir Respublikos gatvių planinę struktūrą, pasitelkti ir mokslininkai. Imta kalbėti, kad vykdomi pertvarkymai transporto problemos mieste neišspręs, o centrą dar labiau suardys. Teigta, kad pėsčiųjų zona bus išplėsta labai nežymiai, nes nuo transporto išlaisvinama pernelyg trumpa Respublikos gatvės atkarpa.

Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto urbanistikos sektoriaus vedėjas A. Miškinis teigė, kad realizuojant miesto generalinį planą bei centro detalaus plano projektą buvo sujaukta Panevėžio centrinė dalis, ji tapo nelogiška ir sudėtinga. Atsivėrė tradiciniam centro vaizdui nebūdingos erdvės, suardytas būdingas perimetrinis užstatymo pobūdis, neapgalvotai nugriauti savitos architektūros mūriniai ir mediniai pastatai (Laisvas žodis,1989 01 27, Nr.3, p. 3).

Mokslininkų parengtame architektūriniame-urbanistiniame įvertinime (dėl kvartalų grupės tarp Vasario 16-osios, Domaševičiaus, Klaipėdos ir Respublikos gatvių) konstatuota, kad jei toliau bus vadovaujamasi sovietmečiu parengtomis miesto tvarkymo direktyvomis, ši miesto centro dalis bus pasmerkta žūti. Pavieniai kvartalų grupės mūriniai namai, statyti XIX a. pabaigoje, o sovietmečiu rekonstruoti, faktiškai sunaikinti ir paversti neaiškiais architektūriniais hibridais. Beveik visi pokario metais kvartalų grupėje naujai iškilę pastatai yra urbanistinės architektūros klaidos.

Nurodyta, kad minėta kvartalų grupė iš esmės susiformavo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, užstatant miestą pagal 1871–1872 m. projektinį planą. Sovietmečiu miesto centrą radikaliai rekonstruojant, ši kvartalų grupė mažiausiai nukentėjo, gatvių tinklas nebuvo pakeistas, teritorijoje vis dar dominuoja XIX a. pabaigos–XX a. pradžios užstatymas ir tūrinė erdvinė kompozicija. Šiuo metu tai pati būdingiausia Panevėžio centro dalis, atspindinti atitinkamą tuometinio nedidelio provincijos miesto raidos etapą, organiškai įsiliejanti į miesto centro kompoziciją. Nurodyti minėtoje kvartalų grupėje esantys XIX a. pabaigos – XX a. pradžios neblogos būklės pastatai su originaliais plytų mūro fasadais, yra nemažai medinių namų, būdingų XX a. pradžios Lietuvos mažiems miestams ir miesteliams. Šiuose statiniuose yra lietuvių liaudies architektūrai būdingų formų bei detalių (Laisvas žodis,1989 10 16–31, Nr. 21, p. 7).

Parašų rinkimas

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio miesto tarybos Kultūros komisija paskelbė parašų rinkimo akciją, kuria siekta nutraukti miesto centro urbanistinės struktūros ardymą. Lapus su parašais siūlyta nešti į Sąjūdžio miesto būstinę (Laisvas žodis, 1989 sausio 5, Nr. 2, p. 4).

Yra išlikę lapai su keliais šimtais gyventojų parašų dėl Respublikos gatvės rekonstrukcijos darbų nutraukimo. Juose nurodomos pasirašiusiųjų pavardės ir vardai, darbovietė, užimamos pareigos ir adresas. Tekstai, po kuriais pasirašinėta, šiek tiek skyrėsi, tačiau visuose reikalauta stabdyti miesto centro urbanistinės struktūros ardymą.

Vienuose parašų rinkimo lapuose konstatuota: „[…] iš miesto vadovų ir vyr. architekto reikalaujame baigti miesto centro urbanistinės struktūros ardymą, sukurti šiuolaikinius kultūrinius ir dvasinius poreikius užtikrinančią miesto vystymo koncepciją bei aiškius atrankos ir vertinimo kriterijus. […] siūlome: sustabdyti tolesnį naujos Respublikos gatvės atkarpos tiesimą; nepradėti Inžinierių namų statybos šiuo metu numatytoje vietoje pagal dabar esamą projektą […]“.

Kitame tekste su parašais skelbta: „Mes, žemiau pasirašę, reikalaujame nutraukti Respublikos gatvės rekonstrukcijos darbus, naikinant namus ir medžius. Pakankamai jų nugriauta ir iškirsta! Reikalaujame sustabdyti tolimesnį gatvės tiesimą ir išsaugoti pastatą, kuriame yra rajono VRS. Šį pastatą siūlome perduoti Kraštotyros muziejui, sujungiant abu namus.“

Daugiausia parašų surinkta po šiuo miesto Inžinierių iniciatyvinės grupės kreipimusi į miesto vadovus, architektus, inžinierius: „Mes protestuojame prieš manipuliavimą miesto inžinierių vardu griaunant senamiestį, naikinant bei darkant miesto kultūros istorijai svarbius pastatus (Moigio namai, M. Karkos namas, pirmoji Panevėžio pradžios mokykla ir kt.), toliau tiesiant per centrą naują gatvę, kurią neišvengiamai sąlygoja ir pradedami statyti Inžinierių namai.

Mes siūlome ieškoti galimybių dabartinį jų projektą pritaikyti kitoje vietoje arba užsakyti alternatyvinį projektą, tinkamą senamiesčiui. Pagaliau galimi ir kiti variantai: kurti inžinierių bei kitų specialistų namus būsimosios aukštosios mokyklos bazėje, atiduoti ir pritaikyti jiems dabartinius karininkų namus. O statybininkus, statybines medžiagas bei techniką galima nukreipti kitiems miestui gyvybiškai reikalingiems objektams statyti.“

Nauja gatvės dalis pavadinta Juozo Urbšio gatve

1989 m. gruodžio 19 d. Panevėžio miesto vykdomajame komitete įvyko išplėstinis posėdis dėl Inžinierių namų projekto bei Respublikos gatvės tiesimo iki Klaipėdos gatvės. Posėdyje dalyvavo 51 suinteresuotas asmuo, kalbėjo 26. Nutarta atsižvelgti į Lietuvos TSR kultūros ministerijos, Kultūros paveldo globos tarybos Kauno skyriaus, LSAMTI specialistų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio tarybos bei Panevėžio jaunųjų architektų pareiškimus dėl Panevėžio miesto istorinės dalies urbanistinės struktūros, užstatymo charakterio, istorinę-kultūrinę vertę turinčių pastatų išsaugojimo, šios miesto dalies regeneravimo (Laisvas žodis, 1990 vasario 7‒13, Nr. 30, p. 3).

Gatvės tiesimas buvo nutrauktas, Moigių namų pastatas 1993 m. perduotas muziejui. Panevėžio miesto tarybos sprendimu „Dėl gatvės pavadinimo“ 1996 m. kovo 1 d. naujai nutiesta gatvės dalis pavadinta tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio vardu.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: