Panevėžio miesto darbininkai 20 a. 3-4 dešimtmetyje

Panevėžys buvo ketvirtas pagal  dydį Lietuvos miestas. Panevėžio pramonė prasidėjo nuo spirito varyklų panašiai kaip ir kitose Lietuvos vietose.

1891 metais įkurtas Stasio Montvilo spirito fabrikas. Vėliau Panevėžys tapo malūnų miestu. Panevėžio malūnai buvo garsiausi Lietuvoje. Jie greitai tapo automatizuoti. Darbininkus nukonkuravo mašinos. Panevėžyje malūnuose dirbo apie šimtą darbininkų.

Pagal pramonės gamybos apimtį Panevėžys   beveik tris kartus atsiliko nuo Šiaulių. Gyventojų Šiauliuose  buvo kažkiek daugiau, bet aišku ne tris kartus.

Ketvirtame  dešimtmetyje didžiausia Panevėžio įmone tapo akcinės bendrovės „Lietuvos maistas“ Panevėžio   fabrikas. Jame dirbo apie 300 darbininkų.  Tam tikru  laiku jų skaičius būdavo ir didesnis. Jis turėjo puikų stadioną. Šioje įmonėje buvo mokama ir palyginti nebloga alga.

Nemažai darbininkų dirbo akcinės bendrovės „L.B. Chzenas ir sūnūs“ Panevėžio fabrike, akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ Panevėžio fabrike, kuris pradėjo veikti 1933 metais. Moterų nemažai dirbo Panevėžio degtinės pilstytuve.  Garsi buvo ir Panevėžio ,,Kalnapilio“  gamykla.

Taip pat dalis darbininkų dirbo įvairiose dirbtuvėse. Negaudami darbo dalis darbininkų tapo amatininkais.  Kūrėsi nedidelės siuvyklos, metalo apdirbimo įmonės, kepyklos ir kitos nedidelės dirbtuvės. Labiau sekėsi darbininkams, kurie pirmieji sugebėjo sukurti tokias dirbtuves. Nemažai vėliau susikūrusių dirbtuvių bankrutavo.

Ketvirtojo  dešimtmečio viduryje Panevėžio įmonėse dirbo apie 1500 darbininkų. Mieste buvo apie 5000 amatininkų.  Panevėžio miesto savivaldybė bandė spręsti bedarbių klausimą. Dalis bedarbių buvo nukreipiama į viešuosius darbus. Jie pagrinde buvo naudojami gatvių grindimui.

1937 metais mieste pradėjus vesti vandentekį dalis bedarbių buvo nukreipiami  į šiuos darbus. Savivaldybė tarpininkavo bedarbiams vykstant į įvairius miškų ūkio darbus. Miesto darbininkams rimtą konkurenciją sudarė kaimo bedarbiai.

Pasibaigus vasaros darbams jie atvykdavo į miestą ir sutikdavo dirbti už pusę kainos. Didelį postūmį darbo rinkoje padarė 1937 metais pradėtas tiesti Panevėžio – Joniškėlio geležinkelis. Prie jo dirbo apie 1000 darbininkų. Jie uždirbdavo po 6-9 litus per dieną. Didelė problema buvo jų apgyvendinimas ir maitinimas. Jie gyvendavo klojimuose pas ūkininkus. Už savaitės nakvynę  jiems reikėjo mokėti vieną litą, bet ūkininkai labai sukėlė kainą už maistą. Darbininkai turėjo pirkti maistą mieste.

Didelis postūmis darbinininkų gyvenime buvo 1939 metais pradėta Panevėžio cukraus fabriko statyba. Prie jo darbų dirbo apie 1500 darbininkų. Buvo statoma apie 40 pastatų. Fabriko statyboje dirbo kelios pamainos. Buvo dirbama net šventadieniais. Žemei vežti keliasdešimt vežėjų atvyko net iš Utenos. Prie statybų padieniai darbininkai vyrai gaudavo 65 centus už valandą, o moterys 45 centus už valandą. Dalis ūkininkų  dirbo ir vežė žemę su savo arkliais. Pasisekė ir tos vietovės ūkininkams. Jie galėjo brangiai parduoti žemę, ant kurios vėliau buvo statomas cukraus fabrikas. Fabriko statyba buvo užbaigta tik sovietiniais metais.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Panevėžio mieste svarbiausią vaidmenį vaidino žemės ūkio apdirbimo pramonė. Dauguma darbininkų ir dirbo tose įmonėse.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: