Panevėžio miesto širdyje įsikūrusios gatvės istorija (1)

Panevėžio Vasario 16-osios gatvė yra labai sena, praeityje ne kartą keitusi savo pavadinimą. Priklausomai nuo istorinių aplinkybių, ji vadinta Šeduvos, Gegužės 9-osios, Rapolo Čarno ir kt. vardais.

Gatvės istorijos pradžia

Jau XVI a. Panevėžio turgaus aikštės link driekėsi kelias nuo Šeduvos pusės. Tai – būsimoji šiandieninė Vasario 16-osios gatvė. Ja į turgų dardėjo arkliais kinkyti vežimai su javais, miltais ir kitomis miestiečiams bei aplinkinių gyvenviečių gyventojams reikalingomis prekėmis.

Panašūs keliai nuo Panevėžio turgaus aikštės ėjo ir Ramygalos bei Raguvos kryptimis, o pati turgaus aikštė buvo apsupta sodybomis ir daržais.

Nors Panevėžyje vyko prekyba, buvo amatais besiverčiančių žmonių, tačiau ilgą laiką dauguma miestiečių buvo užsiėmę žemės ūkio ir gyvulininkystės darbais. Šalia Šeduvos gatvės buvo didelis daržas, užsėtas vasarojumi (pavasarį sėjamais ir tais pačiais metais duodančiais derlių vasariniais javais).

Ilgainiui miesto gyventojų daugėjo, buvo statomi namai, plėtėsi gatvių tinklas.

Gatvė cariniais laikais

Medžiagos apie Panevėžio miesto vidaus gyvenimą bei gatvių tvarkymo reikalus XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje galima rasti Panevėžio miesto dūmos protokolų knygose. (Miesto dūma – miesto valdymo institucija, tvarkiusi komunalinį ūkį, kai kuriuos sveikatos apsaugos, švietimo, pramonės ir prekybos reikalus, išlaikiusi ugniagesius, policiją, kalėjimus ir kareivines.) Šiuos Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje saugomus dokumentus nuodugnai ištyrinėjusi istorikė Ona Maksimaitėnė (1902–1999) rado įdomios, Panevėžio miesto istorijai svarbios medžiagos. Ši medžiaga pateikiama knygoje „Panevėžio miesto istorija“, išleistoje 2003 m.

1843 m. Panevėžio mieste gyveno 5989 gyventojai. Čia jau buvo pastatyti 323 namai, 15 iš jų buvo mūriniai. Pagal socialinę kilmę gyventojų sudėtis buvo tokia: 162 kilmingieji, 16 garbės piliečių, 5031 vietinis miestietis, 23 užsieniečiai, 48 valstiečiai, 10 pirklių, 591 karių ir 108 kitų. Buvo 15 gatvių, iš jų 10 grįstos akmenimis. Miesto gyvetojai turėjo 143 daržus. 1848 m. Panevėžio miestiečiai turėjo 173 arklius, 340 galvijų, 120 avių, 350 kiaulių, 180 ožkų.

Šeduvos gatvėje buvo atidaromos parduotuvės, kūrėsi turtingesnieji gyventojai. Prekiauti imta ne tik turguje, bet ir parduotuvėse.

Didelis išbandymas Panevėžiui buvo carinės kariuomenės laikymas mieste, reikėjo ją aprūpinti ne tik kareivinėmis, bet ir butuose apgyvendinti karininkus. Miestas kariuomenei patalpų neturėjo, todėl nuomuodavo jas iš privačių asmenų įvairiose miesto vietose, tikėtina ir Šeduvos gatvėje. Kariuomenės buvimas mieste suteikė jam gyvumo, padidino apyvartą.

Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, gamybai ir prekybai Panevėžyje plėstis sąlygos susidarė tik XIX a. antrojoje pusėje, panaikinus baudžiavą.

1896 m. dūmos posėdyje buvo nuspręsta nustatyti miesto sklypų ribas ir sudaryti jų sąrašą. Miesto valdyba rūpinosi gatvėmis, šaligatviais, augmenija, apšvietimu, priešgaisrine apsauga ir kt.

Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, daugiausia Panevėžio gyventojų kalbėjo žydų kalba – 6545, lenkų kalba – 2539, rusų, ukrainiečių, baltarusių kalbomis – 1782, lietuvių – 1573, vokiečių – 216, totorių – 129, latvių – 44, kitomis kalbomis – 140.

Miesto gatvėmis važinėjo lengvieji ir sunkieji (didesniems kroviniams gabenti) vežimai. Negrįstomis gatvėmis būdavo sunku pravažiuoti arba praeiti, todėl buvo prašoma jas išgrįsti. Išgrįsti vieną ar kitą gatvę dažniausiai siūlydavo patys miesto gyventojai. 1902 m. miesto dūma svarstė lėšų klausimą Šeduvos ir kt. gatvių grindimui. Šeduvos gatvei grįsti lėšų buvo skirta, o kitoms – ne.

1904 m. Panevėžio miesto dūma nutarė, kad per dvejus metus visi sklypų sąvininkai šalia savo namų privalo įrengti šaligatvius. Jie turėjo būti įrengti kiek pakiliau nei gatvės grindinys. Priklausomai nuo gatvės pločio, šaligatvis turėjo būti įrengtas iš cemento, tašytų akmenų arba lentų. Kad nekliudytų praėjimui, ant šaligatvių uždrausta statyti įvairius prekybai reikalingus įrengimus bei kitus didelius krovinius. Kad nesusiteptų praeivių darbužiai, buvo draudžiama šaligatviais nešti nešvarius, žibaluotus, degutuotus bei dažais išteptus daiktus. Miesto gyventojams buvo leista šalia gatvių savo nuožiūra sodinti medžius ir juos prižiūrėti.

1904 m. miesto dūmos posėdyje deputatai pareiškė, kad Panevėžio mieste gatvės valomos netinkamu laiku, kai jomis vaikšto daug žmonių. o sukeliamos dulkės kenkia jų sveikatai. Buvo pasiūlyta, kad gatvės būtų valomos rytais, kai jomis vaikšto mažiau žmonių. Nuspręsta, kad gatvės turi buti išvalytos iki 8 val. ryto. Taip pat buvo pasiūlyta, kad vasarą per karščius gatvės miesto centre būtų laistomos.

1881 m. gegužės mėn mieste kilo gaisras. Jo metu išdegė ketvirtadalis miesto. Ypač nukentėjo centre veikusios medinės parduotuvės. Po gaisro miesto dūma, atstatydama miestą, nusprendė praplatinti gatves. Praplatinta buvo ir Šeduvos gatvė, joje pradėtas statyti dviejų aukštų mūrinis pastatas prekybai. 1895 m. dūmos posėdyje buvo nutarta samdyti šešis kaminkrėčius miesto pastatų kaminams valyti. 1901 m. Panevėžio mieste vėl kilo gaisras. Gaisro metu Šeduvos gatvėje sudegė keli namai. Skubiai sušauktame miesto dūmos posėdyje buvo nutarta padėti gaisrinei įsigyti daugiau geresnės kokybės įrankių ir pagerinti gaisrininkų darbą.

Kada imta Panevėžio gatves apšviesti – neaišku. Gyventojai savo namuose naudojo žibalines lempas, o prie namų kabindavo žibalinius žibintus. Pagrindinės gatvės buvo apšviečiamos paprastais žibintais. 1906 m. dūma savo posėdyje nusprendė, kad gatvių apšvietimas paprastais žibintais nebeatitinka gyventojų poreikių ir nutarta gatvėse įrengti žibalines kaitrines lempas. Dūma svarstė Panevėžio miesto gyventojo Berelio Geimano pasiūlymą savo lėšomis įrengti žibalinių kaitrinių žibintų tinklą pagrindinėse miesto gatvėse. Tokiu būdu buvo siūloma apšviesti ir Šeduvos gatvę iki policijos valdybos. Buvo išrinkta komisija, kuri turėjo susipažinti su B. Geimano pasiūlymais, tačiau šis projektas greičiausiai nebuvo įgyvendintas. 1914 m. miesto dūma numatė nuo rudens gatves apšviesti elektra.

1908 m. miesto dūma svarstė telefono tinklo Panevėžyje įvedimo klausimą. Tuo tikslu buvo leista centrinėse miesto gatvėse pastatyti medinius stulpus telefono laidams nutiesti. Šeduvos gatvėje buvo pastatyti 4 tokie stulpai.

Pirmojo pasaulinio karo metu druska buvo pardavinėjama normuotai – po 20 gramų per dieną vienam gyventojui. Panevėžyje druska prekiauti turėjo teisę Sofijos Jakūbauskienės parduotuvė, įsikūrusi  Šeduvos g.

Nuotrauka iš interneto: https://www.jewishpanevezys.lt/lt/panevezio-krasto-zydu-istorija

Parengė Emilija Juškienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: