ApžvalgosIstorijos puslapiaiNAUJAUSIOS ŽINIOS

Panevėžio miesto vežikai 1918-1940 metais

Panevėžio mieste pagrindinė transporto priemonė  ilgą laiką buvo vežikai su  arkliniu transportu. Buvo sunkieji ir lengvieji vežikai. Sunkieji perveždavo įvairius krovinius. Jiems buvo nustatytos ir prievolės gaisro metu. Su savo transportu jie buvo įpareigoti vežioti vandenį į gaisro vietą. Už tai jiems buvo papildomai atlyginama. Už atvežtą statinę vandens į gaisrą mokama 3 litai.

1923 metų duomenimis Panevėžyje vandens rezervuarai buvo Vytauto aikštėje ir  Ramygalos  gatvėje prie Laisvės aikštės. Vežikams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Keleivių jie turėjo laukti stovėdami prie vežimo, o ne sėdėti vežime. Buvo reikalaujama turėti švarius drabužius ir švarų vežimą.

Vežėjai turėjo ir tam tikrą uniformą. Vežėjai savivaldybei mokėjo patento mokestį. Mokestis visiems buvo vienodas. 1928 metais jau kituose miestuose buvo nustatytas mokestis už keleivių pervežimus. Panevėžyje  vežikai mokestį dar galėjo imti savo nuožiūra.

Mieste vežikai pilnai išlaikė vežimo monopolį iki 1930 metų. Vežikų ratai buvo padengti guma ir gražiai riedėdavo per akmeninį grindinį. Tokiu vežimu buvo gana patogu važiuoti. Mieste pamažu kaip susisiekimo priemonė populiarėjo dviračiai. Bet dviračiai dar buvo gana brangūs. Jų kaina siekė virš 200 litų. Mieste atsirasdavo ir pavieniai lengvieji automobiliai. Bet automobilių buvo labai mažai.

1930 metais imta intensyviai svarstyti  dėl autobusų paleidimo mieste. Vežikai tam labai priešinosi. Bet visgi miesto taryba pritarė ir Panevėžio mieste atsirado miesto autobusai. 1930 metais Panevėžio mieste suorganizuotas susisiekimas autobusais.  Iš pradžių šiuo verslu vertėsi žydų tautybės asmenys. Tai buvo broliai Kisinai.  Tą naujovę neigiamai sutiko miesto vežikai.  Vienu metu buvo daužomi Kisino autobusų langai .1932 balandžio mėnesį „Panevėžio balsas“ rašė: “Mieste kursavę Kisino autobusai parduodami iš varžytinių. Varžytinės vyks gegužės 12 dieną“. Tas verslas gal  jiems nelabai pasisekė.

Kartais miesto vežikai patekdavo į eismo įvykius. 1932 metais sausio 14 dieną, kaip rašė spauda, vežikas užvažiavo ant moters ir arklys savo kanopomis ją smarkiai sužalojo. Tą įvykį aprašė tuometinė spauda. Spauda rašė, kad Panevėžyje  1932 metais apie 40 vežikų, iš jų apie 90 procentų apsirengę prastai.

1933 metais spauda rašė, kad Panevėžio  vežikai skundžiasi, kad kai kurios miesto gatvės labai tamsios, ypač tada , kai būna lietingos ir tamsios naktys.  Miestas buvo laikomas geriausiai apšviestu Lietuvoje. Vėliau paaiškėjo, kad kalti Elektros stoties darbuotojai,nes nepakeičia perdegusų lempučių.

1933 metais spalio 1 dieną miesto vežikams įvedamos kepurės. Miesto savivaldybė vežikus apdovanojo uniforminėmis kepurėmis. Tai, kaip rašė tuometinė spauda, buvo kompensacija už autobusų pasirodymą miesto gatvėse. Kartu miesto vežikai buvo tikrinami savivaldybės, kad laikytųsi taisyklių. Už jų nesilaikymą jie galėjo netekti  darbo.

1936 metų pradžioje Amerikos lietuvių akcinės bendrovės skyriaus bendrovė  atnaujino nutrūkusį susisiekimą autobusais. Pradėjo organizuoti susisiekimą autobusais Panevėžio mieste.  Iš pradžių paleistas tik vienas bandomasis autobusas. Dėl nesutarimų su vežikais laikinai to sumanymo buvo atsisakyta. Vėliau susisiekimas atnaujintas nuo 1936 metų spalio 26 dienos. Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir  Laisvės aikštė iki mergaičių gimnazijos.Vėliau numatyta paleisti autobusą iš Panevėžio miesto iki Pajuosčio kareivinių. Su pertraukomis jie važinėjo 4 dešimtmetį. Vežikai net buvo paskelbę streiką. Bet jis mažai padėjo. Tuo metu vežikai ėmė skųstis, kad žmonės nebenori važiuoti su vežikais. Jiems pasidarė ne garbės reikalas važiuoti su arkliniu transportu. 1936  metų Panevėžio spaudos duomenimis mieste buvo apie 60 vežikų. Kaip buvo rašoma spaudoje jie veža už vieną litą.  Bet kartu buvo populiarus paprotys derėtis su vežiku dėl vežimo kainos. Nesiderėjęs dažnai pralošdavo, nes nuvežus galėjo vežikas paimti ir 2- 3 kartus daugiau. Nemažai išlaidų turėjo ir vežikai. Kaip rašė respublikinė spauda 1937 metais vežiko fajetonas kainavo 2000 litų , o rogės žiemą 250 litų. Faktiškai šiuo amatu galėjo verstis pasiturintys žmonės.

1938 metais nustatyta tarifų lentelė vežikų transportui: Laisvės aikštė – stotis 2 litai, Ramygalos gatvė nuo Sodų gatvės – stotis 2,5 lito, Senamiestis- stotis 2 litai, miestas – Berčiūnai- 4 litai., miestas – Pajuostis 2,5 lito. Už iškvietimą vežėjo į Pajuostį reikėjo mokėti 1 litą. Mieste kelionė iki 1 kilometro kainavo 1 litą. Kartais  miesto vežikais mielai naudodavosi miestiečiai, kurie grįždavo iš Panevėžio restoranų ir kitų pasilinksminimo vietų. 1939 metais spauda rašė,kad nuskendo Nevėžyje vežiko Račinsko arklys. Šeimininkas jį su vežimu buvo palikęs be priežiūros.

Vežikai išliko ir antrojo pasaulinio karo metais. Dar tarybiniais metais mieste Laisvės aikštėje, o vėliau pervadintoje Lenino aikštėje keleivių laukdavo vežikas su savo arkliu. Tai buvo paskutinis miesto vežikas. Tuo metu apie 1949 metus pradėjo važinėti tarybiniai taksi – Pobedos.   Vežikų su arkliais transportas pamažu  mieste visai išnyko.

Nuotraukos  iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Donatas Pilkauskas

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button