Panevėžio r. Velžio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia Vizbarienė

  1. Kodėl mokykloje privalomai reikia skaityti poeziją?
  2. Ar dalyvaujantys projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ moksleiviai išsiskiria iš kitų bendraamžių? Kuo? 
  3. Negali būti, kad nekūrėte jaunystėje eilėraščių, gal kuriate ir dabar. Ar galėtumėte pasidalinti vienu eilėraščiu, ar bent – posmeliu?

Panevėžio r. Velžio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia Vizbarienė:

  1. Poezija, kaip ir bet kokia kita literatūra pirmiausia kalba apie žmogų, didelį ir mažą, laimingą ar paklydėlį, jo išgyvenimus, patirtis, džiaugsmą ar liūdesį. Ji kaip malda, kiekvienam kalba jo kalba ir jam. Kai žmogus meldžiasi savo kalba, yra artimesnis kitam, gal net geresnis už save patį, nes tada nors akimirką pamiršta save ir gali išgirsti kitą, kuris taip pat jaučia, myli ir kenčia, džiaugiasi ar išgyvena nuopuolį. Tačiau žodis „privalomai“ kažkaip iškreipia poezijos esmę. Privalomai ar per prievartą neįmanoma nieko pamilti, poezijos taip pat.
  2. Keistas klausimas. Visi žmonės yra skirtingi. Nebūtinai tie, kurie rašo eiles. Norėčiau tikėti, kad rašantieji yra jautresni, atidesni ne tik sau, bet ir kitiems. Visais kitais atvejais išskirtinumas nebūtinai yra dorybė. Kita vertus, rašantieji moksleiviai turi nepaprastą dovaną: žodį. Žodis galingas ginklas, jis gali ne tik kurti, bet ir griauti, todėl svarbu, kam žodis bus vartojamas. Kažkada seniai apie kuriančiuosius rašiau: „Eina mažas žmogus ir nešasi didelę širdį“. Manau, svarbiausia, kad kūrėjų didybė ar išskirtinumas neperaugtų jų širdies.
  3. Kažkada seniai rašiau eilėraščius ir kūriau dainas. Štai keli posmeliai iš dainos, sukurtos paskutiniam skambučiui, kai dar mokiausi mokykloje…

Mokyklai

Kai pirmąkart mamytės lydima,

Išvydau aš tave žinių princese,

Verkiau ir taip nedrąsiai mokytojos vedama

Bandžiau priprast prie naujo mane supančio pasaulio.

Pried.:

O, mokykla, o, mokykla!

O, mano auklėtojau mielas,

Jūs turbūt neprisiminsite manęs,

Nes tokių kaip aš Jums buvo daug,

O Jūs man buvote tik vienas.

 

Ir dabar tu eini…

Tavo rankose gėlės.

Galbūt ir ašara skruostu nuriedės.

Ir tik dabar suprasi, kad pasaka baigės

Ir viskas, kas buvo pirma,

Paliks čia amžinai.

 

Pried.:

O, mokykla, o, mokykla!

….

Praeis daug metų,

Vėl sapnuosis vaikystė

Seni draugai, klasės šurmulys.

Ir vėl, ir vėl į klasę aš ateisiu,

Tik mano vietoj bus kitas mokinys.

Pried.:

O, mokykla, o, mokykla!


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: