Panevėžio Skaistakalnio parkas XX a. 6 -7 deš.

Panevėžio miesto teritorija apima trijų kadaise gyvavusių dvarų žemes: Senamiesčio, Skaistakalnio (Jasnagurkos) ir Navadolio.

Ėjo amžiai, keitėsi valdžios. Keitėsi dvarų ir jų žemių paskirtis, savininkai, nyko bei buvo nugriauti pastatai, tačiau Skaistakalnio dvaro parkas išliko iki šių dienų.

Parkams šalia dvarų įkurti į Lietuvą jau nuo XVII a. buvo kviečiami šio amato meistrai iš užsienio, įvežami iki tol mūsų krašte neregėti augalai. Dvarininkai tarpusavyje varžėsi siekdami parkams suteikti kuo daugiau ištaigingumo.

Skaistakalnio parkas, seniausias parkas Panevėžyje, šalia dvaro buvo įkurtas XIX a. pab. Jis  yra labai gražioje vietoje miesto centre, Nevėžio upės vingyje. Tarpukariu Skaistakalnio dvaro parkas buvo panevėžiečių  poilsio ir kultūrinių renginių vieta. Čia vykdavo dainų šventės, gegužinės ir kiti renginiai. Nusipirkęs dalį Skaistakalnio dvaro žemės, poetas J. Čerkesas – Besparnis 1926 m. pasistatė modernų raudonų plytų namą, kuriame rinkdavosi miesto inteligentija.

Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu (nuo 1944 m. ) dvaro žemė buvo paskirta tarybiniam ūkiui. Dar kurį laiką Skaistakalnio parkas išliko panevėžiečių lankomiausia poilsio, žaidimų ir tradicinių švenčių vieta.  Pokario jaunimui čia buvo ir stadionas, ir plaukimo baseinas, ir sunkumų kilnojimo arena, ir tinklinio bei ledo rutulio aikštelės. Čia treniruodamasis išaugo ne vienas gabus futbolininkas, ne vienas kitos sporto šakos entuziastas. Čia treniravosi V. Šilinskas, E. Dūda, A. Savinčius, broliai Purauskai.

Ilgainiui buvo nuspręsta, kad sportininkų keliamas triukšmas nedera su ramybės trokštančių parko lankytojų poreikiais. Dalį parko lankytojų patraukė naujai įrengtas ir 1955 m. žymiai praplėstas „Žalgirio“ Lietuvos Sporto draugijos stadionas, kuriame vis dažniau ėmė vykti įvairios sporto rungtynės, dainų šventės, masiniai saviveikos pasirodymai.

1953 m. pavasarį tuometinė miesto valdžia Skaistakalnio kultūros ir poilsio parko direktoriumi paskyrė J. Kubilinską. Ši vieta turėjo tapti priemone sovietinei ideologijai diegti. Buvo teigiama, jog parke turi būti įrengta skaitykla, biblioteka. Kultūros ir poilsio parko vadovai sulaukė kritikos, kad parko centre esančių patalpų nepritaikė skaityklai ir bibliotekai ir kad čia nepropaguojama tarybinė literatūra, vaizduojanti „paprastus tarybinius žmones, kurie komunistų partijos vadovaujami kuria komunistinę visuomenę“.

Miesto valdžia piktinosi parko direktoriaus ir miesto kultūros namų vadovų nusistatymu, kad meninės saviveiklos koncertų ruošimas, mokslinių, politinių žinių skleidimas niekuo nesusijęs su parko darbu.

Kritikoje buvo teigiama: „Vasaros teatro scenoje iki šiol nieko rimtesnio, įdomaus ir originalaus nebuvo pastatyta, nors mieste yra tokie pajėgūs meninės saviveiklos kolektyvai kaip Cukraus fabriko, Mėsos kombinato, medicinos darbuotojų, geležinkelininkų, kurie pilnai gali suruošti parko lankytojams turiningus koncertus. Tačiau parko vadovai nepalaikė bendradarbiavimo ryšių su šiais meninės saviveiklos kolektyvais. Visumoje kultūros ir poilsio parko veikla apsiriboja po „masinių vaikštynių“ priedanga vien tik šokių rengimu. Būtina nedelsiant organizuoti paskaitų skaitymą apie mūsų šalies laimėjimus , apie mūsų didžiąsias komunizmo statybas, aiškinti tarybinės santvarkos pranašumus. Reikia įvesti tarybinių meninių kino filmų demonstravimą gryname ore, organizuoti tematinius vakarus. Paramą kultūros ir poilsio parko darbuotojams turi suteikti miesto partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyrius.“

1955 m. Skaistakalnio kultūros ir poilsio parkas praplėstas iki 12 ha. Čia pasodinta keli šimtai medžių. Iš pietryčių kaip senojo parko tęsinys užveistas naujas parkas – skveras. Buvo pasodinti kaštonai, uosiai, klevai, topoliai.

1958 m. Gamtos apsaugos komitetas inventorizavo parkus Lietuvoje ir 194-is jų paskelbė valstybės saugomais. Tarp jų ir Skaistakalnio parkas.

Kauno Mičiurino vardo sodininkystės techinikumo diplomantas V. Adomaitis 1962 m. rengęs projektą tema „Panevėžio Skaistakalnio parko rekonstrukcija ir praplėtimas“ pateikia miestui kritiką bei pasiūlymus parko tvarkymo klausimu. Pirmiausia pabrėžia, kad ne kiekvienas respublikos miestas gali pasigirti tokiu gražiu gamtos kampeliu, kokiame yra įsikūręs Panevėžio Skaistakalnio parkas. Todėl šią galimybę panevėžiečiai privalo tinkamai panaudoti. Kritikuoja naujai pasodintų medžių alėją ir joje įrengtus per plačius takus, kuriuos bus sunku prižiūrėti. Nepritaria per parką tekančio Žagienės upelio vamzdžiais atvedimui iki Nevėžio upės; siūlo įrengti parke vandens telkinį. Mini pagrindinį įėjimą į parką nuo Muilo fabriko pusės. Siūlo parke pasodinti dekoratyvinių krūmų, nes jų trūkstant parkas tampa kiaurai vėjo perpučiamu. Parko centre esančius senus pastatus siūlo nugriauti, o vietoj jų pastatyti modernius, kilnojamus pavilionus ledams, vaisvandeniams, knygoms, laikraščiams. Taip pat siūlo čia įrengti kavinę-restoraną. Savo projekte diplomantas siūlo tikslingai panaudoti pavasariais užliejamą slėnį Nevėžio alkūnėje, kuris potvynių metu būna apsemtas vandens. Netoli tilto pageidautų matyti irklavimo bazę – vietą valtims, baidarėms ir kanojoms.

1972 m. Skaistakalnio parkas buvo rekonstruotas. Iš parko teritorijos iškeltas paplūdimys, prekyvietės, estrada, išlyginti namų griuvėsiai. Vis dėlto buvo pastebima, kad vienintelis miesto parkas vis labiau skursta.

Parko veidą ypač subjaurojo 1947 m. gražiausioje jo dalyje įkurtos sovietinės kariuomenės karinių lėktuvų variklių remonto dirbtuvės. Šalia buvo pastatytos kareivinės, garažai, sandėliai. Iš variklių remonto dirbtuvių ne tik sklido didelis triukšmas išbandant variklius, bet ir buvo teršiama aplinka.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė