Panevėžys 4 dešimtmetyje buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Gyventojų skaičius jame gana sparčiai augo ir 4 dešimtmečio pradžioje mieste gyveno apie 26 tūkst. miestiečių. Gyventojų skaičiaus augimą kiek stabdė emigracija. Mieste daugiausia gyveno lietuviai, apie trečdalį gyventojų sudarė žydai. Panevėžio ribos išsiplėtė prie jo prijungus tuo metu labai apleistą Skaistakalnio parką, kurio tvarkymui reikėjo išleisti nemažai lėšų.
Miestas užėmė 3 tūkst. ha plotą. 2 tūkst. ha buvo apgyvendinta, o 1000 ha sudarė ūkininkų žemės. Mieste buvo 122 gatvės, iš kurių tik 45 grįstos. Negrįstų gatvių padaugėjo, prie miesto prijungus naujus rajonus. Miesto centre buvo cementiniai šaligatviai, o negrįstose gatvėse mediniai. Panevėžys buvo vienas geriausiai apšviestų miestų Lietuvoje, jame veikė elektros stotis, tik elektros energija buvo labai brangi. Už vieną kilovatą reikėjo mokėti 1,15 centų. Vėliau mokestis sumažėjo. Mažiau mokėdavo savivaldybės ir elektrinės darbuotojai. Miesto elektrinė atnešdavo daugiausia pajamų į miesto biudžetą. Mažiau pajamų miestas gaudavo iš miesto skerdyklos. Cariniais laikais daugiausia pajamų davęs malūnas jau buvo perduotas į privačias rankas. Mieste atsirado modernių privačių malūnų.
Panevėžyje buvo 6 aikštės, 3 iš jų grįstos. Veikė dvi privačios sporto aikštės: pavasarininkų stadionas Skaistakalnyje ir ,,Makabi“ sporto aikštė. Buvo ir kelios privačios teniso aikštelės. Centre buvo miesto sodas, kurį organizacijos galėjo nuomotis už tam tikrą mokestį. Pirmieji sodą dar nemokamai išsinuomojo miesto ugniagesiai. Panevėžyje taip pat buvo keli mažesni skverai. Mieste buvo 13 artezinių šulinių. Žemiau esančioms gatvėms sausinti paklota kanalizacinių betoninių vamzdžių, bet kanalizacijos ir vandentiekio 4 dešimtmečio pradžioje mieste dar nebuvo.
Tuo metu Panevėžyje nebuvo miesto ligoninės, tik Smėlynės gatvėje veikė apskrities ligoninė. Gydymas miesto gyventojams kainavo daugiau nei apskrities gyventojams. Miesto savivaldybės žinioje buvo tik ambulatorija. Panevėžyje veikė tik viena gana prastos būklės žydų valdoma pirtis. Geresnės pirties įrengimo klausimo miestas taip ir neišsprendė per visą nepriklausomybės laikotarpį. Visos prieglaudos mieste priklausė labdaringoms organizacijoms. Mieste buvo 3 turgavietės. Tik vienoje iš jų buvo įrengtas viešasis tualetas. Miesto savivaldybės žinioje buvo 9 pradžios mokyklos, kuriose mokėsi apie 1600 vaikų. Miestas turėjo rūpintis nepasiturinčių tėvų vaikais, buvo skiriama lėšų, kad jie galėtų lankyti mokyklą. Nuo 1928 m. pradinis mokslas buvo privalomas. Dalis mokyklų buvo gana prastose patalpose. Dar 1923 m. Marijos gatvėje buvo atidaryta nauja pirma pradinė mokykla. Vėliau naujų mokyklų statybos klausimas buvo gana sudėtingai sprendžiamas. Reikalai pajudėjo tik 4 dešimtmečio pabaigoje. Mieste buvo įrengta autostotis, priklausiusi Amerikos lietuvių bendrovei. Už koncesiją jie miestui per metus mokėjo 1200 Lt. Mieste rūpintasi priešgaisrine apsauga, ugniagesiams nupirktos kelios mašinos gaisrų gesinimui, buvo išlaikoma profesionalių 10 ugniagesių komanda. Ugniagesiai gaudavo 250 Lt atlygį už mėnesį (Kaune ugniagesiams mokėdavo 210 Lt). Nuo 1927 m. uždrausta mieste namus dengti šiaudiniais stogais, kad sumažėtų gaisrų pavojus.
Mieste labai aktualus buvo maudymosi vietų klausimas. Nevėžio upę teršė pramonės įmonės, ypač akcinės bendrovės ,,Maistas“ Panevėžio fabrikas.
XX a. 3 dešimtmetyje mūriniame miesto rajone uždrausta laikyti karves, kiaules ir arklius. Vėliau arklius leista laikyti tik vežikams. Karves ir kiaules leista auginti ūkininkams, jeigu tvartas buvo daugiau kaip 30 m. nuo gatvės. Tuo reikalu rūpinosi miesto gydytojas, ypač aktyviai veikė Juozas Vileišis.
Poilsiauti panevėžiečiai vykdavo į netoli buvusį Berčiūnų kurortą, į jį buvo geras susisiekimas traukiniais, autobusais. Gabendavo ten ir privatūs vežėjai su savo arkliais. Kelionė kainavo kelis litus.
Mieste galiojo šunų laikymo taisyklės. Už kambarinius ir medžioklinius šunis reikėjo mokėti 10 Lt per metus, už kiemsargius – 5 Lt.
Panevėžyje buvo gana daug bedarbių, kurie dirbdavo įvairius viešuosius darbus: grindė gatves, žiemą atlikdavo įvairius miško darbus.
Miestiečius vežiodavo vežėjai su savo arkliais. Už leidimą mieste vežioti keleivius reikėjo mokėti 36 Lt per metus, už krovinių vežimą – 60 Lt. 1930 m. mieste pradėtas organizuoti susisiekimas autobusais. Tai kėlė vežėjų nepasitenkinimą, net bandyta organizuoti streikus. Panevėžio mieste daug pasikeitimų vyko jau 4 dešimtmečio pabaigoje.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas
