Praėjo daugiau nei para nuo paskutinio snygio. Dangus giedras. Naujo sniego nėra.
Bet senasis – puikiai laikosi.
Šaligatviai padengti suspausta sniego mase ir ledu, kuris akivaizdžiai neturi jokių planų trauktis. Gyventojai kas rytą išbando pusiausvyrą tarp „pasieksiu darbą“ ir „pasieksiu traumatologą“.
Klausimas paprastas: jei jau nebesninga, kodėl niekas nevalo?
Gal laukiamas oficialus leidimas? Gal reikia, kad ledas subręstų? O gal tikimasi, kad jis pats supras, jog laikas pasitraukti?
Ironiška, bet sniegas šiemet, kaip ir kasmet, „užklupo netikėtai“. Nors kalendorius atkakliai rodo žiemą, infrastruktūra vis dar atrodo nustebusi.
Tuo metu gyventojai:
– slysta,
– balansuoja,
– planuoja maršrutus aplink pavojingiausias zonas,
– ir tyliai svarsto, ar mokesčiai apima ir čiuožyklos abonementą.
Praėjo para. Nesninga. Niekas neištirpo.
Galbūt laukiamas pavasaris – kaip oficialus starto signalas valymo darbams?
Kol kas belieka viena – žiūrėti po kojomis. Ir tikėtis, kad bent jau atsakomybė kada nors paslys į tinkamą pusę.
