Pasigedo dėmesio gyviesiems

Abiturientų tradiciją – Paskutinio mokyklinio skambučio dieną dalyvauti šventose Mišiose – apkartino bažnyčioje patirtas nedėmesingumas.

Melstasi tik už mirusius

Šį pavasarį Biržų „Atžalyno“ mokykloje paskutinis skambutis nuaidėjo paskutinei abiturientų laidai. Todėl jis, kaip ir „Aušros“ mokyklai, buvo ypatingas, tai yra istorinis. Abi minėtos mokyklos tampa pagrindinėmis. „Gal ir simboliška, kad tokią dieną mums teko išklausyti gedulingas Mišias“, – su liūdnu sarkazmu kalbėjo „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius.

Direktorius „Šiaurės rytams“ pasakojo, kad klausimą dėl „Atžalyno“ dvyliktokų dalyvavimo šventose Mišiose su Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia derino tikybos mokytoja Nijolė Vasiljeva. Buvo sutarta, kad penktadienį, Paskutinio skambučio dieną, atžalyniečiai dalyvaus 8 valandą aukojamose rytinėse Mišiose. Kartu melstis žadėjo ir keli „Aušros“ mokiniai. „Saulės“ gimnazija buvo susitarusi dėl atskirų Mišių, aukojamų 13 valandą.

Pasak direktoriaus V. Butkevičiaus, į bažnyčią atėjo visa „Atžalyno“ abiturientų klasė, išskyrus vieną mergaitę. Šventose Mišiose dalyvavo klasės auklėtoja, mokyklos direktorius ir dvi direktoriaus pavaduotojos, tikybos mokytoja. Atėjo kai kurių abiturientų tėveliai ir seneliai.

Moksleiviai ir pedagogai šventovėje patyrė akibrokštą, nes buvo meldžiamasi tik už mirusius. Bažnyčioje buvo daug gedinčių žmonių, kunigo pamokslas buvo skirtas būtent gedulingoms Mišioms.

Šventinėmis suknelėmis pasipuošusios merginos ir pasitempę vaikinai nesulaukė nė mažiausio dėmesio. Nebuvo net užuominos, kad bažnyčioje sėdi jauni žmonės, atėję melstis Paskutinio mokyklinio skambučio proga.

„Laukėme ir vylėmės, kad gal po gedulingų Mišių kunigas paprašys pasilikti ir nors palaimins, tačiau veltui“, – nuoskauda dalijosi mokyklos vadovas V. Butkevičius. Po Mišių prie kunigo Ernesto Želvio su direktoriumi priėję pedagogai išgirdo, kad kunigas esą nežinojęs apie abiturientų dalyvavimą. Pasakęs kažką panašaus į tai, kad laidojančius artimus žmones ištiko nelaimės ir melstis tuo pačiu už moksleivius ir juos sveikinti esą nederėjo.

„Kiek supratau, buvo meldžiamasi ir už nusižudžiusį septyniolikmetį. Todėl manau, kad tuos dalykus pamoksle ar bent užuomina kažkaip buvo galima susieti. Pritrūko dėmesio gyviesiems, todėl aš abiturientams ir sakiau, kad dabar jie galėjo aiškiai pajusti, jog dėmesio reikia, kai esame gyvi. O jeigu jau nerandame žodžių žmogui esant gyvam, tai gal ir mirusiam jų ieškoti nebereikia“, – kalbėjo įskaudintas mokyklos vadovas. Širdį jam labiausiai skauda dėl moksleivių ir dėl jų auklėtojos, kuri apie įvykį kalbėjo raudodama.

Negalėjo net priimti komunijos

„Atžalyno“ abiturientų auklėtoja Sandra Brobliauskienė sakė labai skaudžiai išgyvenanti dėl savo auklėtinių. Jie, pasak pedagogės, visi labai noriai ėjo į bažnyčią ir tai, kas įvyko, labai nuliūdino. Pedagogė sako dėl patirto šoko ir nuoskaudos net negalėjusi priimti Švenčiausiojo Sakramento. „Buvo per daug širdyje sunku. Kunigas negalėjo nematyti pirmosiose eilėse sėdinčių puošnių jaunų žmonių. Ir į gedulingas Mišias jie nebūtų atėję nešini spalvingais balionais… Pasijautėme žiauriai, galėjome atsistoti ir išeiti, tačiau to nepadarėme – tikėjome, kad gal nors po gedulingų Mišių kunigas prie mūsų prieis, tačiau jis elgėsi taip, tarsi mūsų bažnyčioje ir nebūtų“, – jaudindamasi pasakojo dvyliktokų auklėtoja.

Pasak S. Brobliauskienės, bažnyčioje jai teko pajusti visai kitą dvasią, pamatyti kitą šventovės pusę, negu ką tik vykusioje itin iškilmingoje Pirmosios Komunijos šventėje.

„Auklėtiniams sakiau – sveiki atvykę į gyvenimą, kuriame mirtis yra šalia. O ką aš galėjau jiems pasakyti? Dabar galvoju, kad galbūt mes turėjome susimokėti – gal viskas būtų buvę kitaip? Ne mano pareiga tartis su bažnyčia, tą darė tikybos mokytoja. Tad gal jai galėjo tiesiai pasakyti, kad reikia aukos?“ – svarstė dėl apkartintos abiturientų šventės išgyvenanti auklėtoja.

Panašią mintį apie auką išsakė ir mokyklos direktorius.

„Mes nieko neaukojome. Jei būtume skyrę auką, gal būtume ir dėmesį pajutę?“ – abejojo direktorius V. Butkevičius. Jis teigė, kad pagal išgales mokykla bažnyčiai stengdavosi padėti. Pavyzdžiui, mokyklos autobusu buvo vežiojami Pirmajai Komunijai besirengiantys moksleiviai. Anot mokyklos vadovo, pats klebonas A. Neverauskas buvo atėjęs padėkoti už pagalbą, direktorius žadėjęs ir toliau tęsti gražų ryšį.

Tapo blogų santykių įkaitais?

„O ar jūs su manimi tarėtės?“ – išgirdo po Mišių prie kunigo E. Želvio priėję pedagogai. Tai buvo kunigo pasiteisinimas ir atsakymas į pastabą, kad dėl paskutinio skambučio Mišių tartasi su klebonu A. Neverausku. Pasak mokytojos S. Brobliauskienės, teko išklausyti kone šaukti ėmusio dvasininko priekaištus, skirtus tikybos mokytojai N. Vasiljevai. Kunigas kritikavęs jos darbo metodus, kuriais esą skundžiasi moksleivių tėvai, žėrė kitas pastabas.

„Kaip supratau, vyksta kažkokie tarpusavio pykčiai, dėl kurių kenčiame mes“, – mano pedagogė.

Kad tarp bažnyčios tarnų trūksta komunikacijos, liudija ir tai, jog kunigas vikaras E. Želvys tvirtina ničnieko nežinojęs apie „Atžalyno“ abiturientų ketinimą dalyvauti šventose Mišiose. Klebonas A. Neverauskas vikarui apie tai nieko esą nesakęs, bažnyčios knygoje apie tai nėra jokio įrašo.

Vikaras E. Želvys mano, kad už abiturientų dalyvavimą Mišiose atsakinga tikybos mokytoja V. Vasiljeva galėjusi iš vakaro paskambinti į kleboniją, pasiteirauti, kas aukos Mišias, galbūt paklausti, ar nieko nereikia, kad jaustųsi iškilmės.

„Mano manymu, jeigu „Atžalynas“ negalėjo dalyvauti Mišiose 13 valandą kartu su gimnazija, galėjo prašyti Mišių, pavyzdžiui, 9 valandą. Taip būtų buvę protingiausia ir išvengta dalyvavimo gedulingose pamaldose, kurių, kaip ir mirčių, negali planuoti iš anksto. Kita vertus, kodėl niekas negalėjo prieiti prie manęs ir paprašyti, kad palaiminčiau ar tarčiau žodį po Mišių?“ – sako kunigas E. Želvys. Anot jo, netgi eiliniai žmonės tuoj pat sukrunta, kunigui nepaminėjus, tarkim, mirusiojo vardo, ir priėję prie patarnautojų pasako. O dabar tikybos mokytoja, anot jo, kažkodėl net nebandė taisyti situacijos.

„Be klebono sutikimo į bažnyčią moksleivių neatvedžiau. Skambinau klebonui A. Neverauskui, tariausi dėl 8 val. Mišių. Jis atsakė, kad gerai, žadėjo viską suderinti su Mišias aukosiančiu kunigu Ernestu. Jeigu jie nesusitarė, aš negaliu prisiimti kaltės“, – „Šiaurės rytams“ sakė tikybą „Atžalyno“ mokykloje dėstanti N. Vasiljeva.

Tikybos mokytoja atsisakė kalbėti apie bažnyčioje mokyklos vadovų akivaizdoje kunigo E. Želvio jai išsakytus priekaištus.

„Šito aš kol kas dar nežinau“, – atsakė N. Vasiljeva, korespondentei pasiteiravus, kodėl kunigas nepatenkintas katechetės darbu.

Kavos ir kopūstų derinys?

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas A. Neverauskas mano, kad šiuo atveju didelė problema yra mokyklų nesusikalbėjimas. Anot dvasininko, gimnazija pirmoji kreipėsi dėl šventų Mišių ir joms pasirinkto laiko. Bandymas įtikinti „Atžalyno“ mokyklos atstovę, kad ir ši mokykla dalyvautų Mišiose kartu, nepavyko. „Atžalyniečiams“ buvę patogiausia melstis 8 valandą.

„Aš perspėjau, kad gali tekti aukoti ir gedulingas Mišias. O, mano manymu, Padėkos mišios ir Mišios už mirusius dera kaip kava su kopūstais. Taip ir nutiko, kas tik gali būti blogiausia – išpuolė net trejos laidotuvės“, – sako klebonas A. Neverauskas.

Dėl Mišių klebonas tarėsi tik su „Atžalyno“ tikybos mokytoja, iš „Aušros“ mokyklos dėl to niekas nesikreipė, dalyvauti Mišiose niekas nepanoro.

Bažnyčioje tebuvo gal apie 10 „aušriečių“, iš jų septyni Gražinos Podinskienės auklėtiniai.

„Iš pradžių galvojau, kad aš sumaišiau laiką, tačiau išvydau pasipuošusias „Atžalyno“ abiturientes ir supratau, kad bus meldžiamasi ir už abiturientus… Pasimeldėme, bet … Auklėtinių atsiprašiau, ką darysi, taip jau išėjo“, – įspūdžiais iš gedulingų Mišių dalijosi auklėtoja G. Podinskienė.

„Aušros“ mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jovita Drevinskienė sako su bažnyčia dėl Mišių nesitarusi. Apie Mišių laiką sužinojusi iš „Atžalyno“ mokyklos direktoriaus pavaduotojos Ledrūnos Petrulionienės.

„Kai mokykloje darėme apklausą, tai Paskutinio skambučio dieną eiti į bažnyčią norą išreiškė vienintelė mergaitė“, – sakė J. Drevinskienė. Todėl mokykla atskirai į bažnyčią ir nesikreipė.

Vis tik gedulingų mišių metu „Aušros“ mokyklos vardas buvo paminėtas. Pasak kunigo, šioje mokykloje labai paplitęs užsiėmimas – piktosios dvasios iškvietimas.

Rengiasi atsiprašyti

Dėl apmaudaus įvykio susikrimtęs klebonas A. Neverauskas sakė besirengiantis eiti į „Atžalyno“ mokyklą ir atsiprašyti. Pasiteiravus, ar nebuvo galima išvengti incidento, jeigu kunigas E. Želvys būtų parodęs dėmesį, anot jo, netikėtai bažnyčioje pamatytiems abiturientams, klebonas atsakė matantis ir savo kaltės.

„Be abejo, tuos dalykus – maldas ir abiturientus, ir nusižudžiusį jų bendraamžį – kažkaip sujungti buvo galima. Tai priklausė nuo susiorientavimo situacijoje. Tačiau manau, kad iš pat pradžių man pačiam reikėjo imti į savo rankas Mišių abiturientams organizavimą. Ko gero, tai turėjo būti bendros Mišios visiems abiturientams, o ne pagal kiekvienos mokyklos pageidavimą“, – sako klebonas.

 
Alfreda Gudienė
Nuotraukoje: „Atžalyno“ mokyklos pedagogai pasijuto įskaudinti, nesulaukę kunigo Ernesto Želvio dėmesio abiturientams.