Pasitikėjimas ir atvirumas

Kiekvienas žmogus nori pasikalbėti ir savo klausimus, norus bei problemas papasakoti kitam. Jis nori išreikšti žodžiais tai, ką išgyvena, jaučia ir galvoja. Išsakyti ką jauti, reiškia pačiam būti atviram ir kažką kitam duoti. Atviras pokalbis apsaugo nuo vienatvės ir leidžia pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Atviras pokalbis – tai dovana. Bet aš manau, kad tas atvirumas turėtų būti grynas, kaip krištolas.

Reikia pripažinti, kad būti atviram sau ir kitiems nelengva. Kartais lyg koks akmuo širdį prislegia nepasitikėjimo ir nusivylimo baime. O jeigu to akmens svorį pasunkina pašaipos, nepelnytas pažeminimas bei paisymas kitų žmonių neteisingų epitetų.

Kokia tada pasekmė? Tuomet mes dar bandome save apginti pokalbiu arba tylime. Ir visos sielos durys lieka užsklęstos. Kas uždaro savo sielos duris ir kartu tikisi, kad kas nors išvaduos iš vidinio užsisklendimo, tas būtinai pajunta, kad jo išorė neatspindi vidaus. Jis tarsi su kauke aplinkiniams rodosi visai ne toks, koks yra iš tikrųjų. Išorėje besišypsantis veidas – o viduje – kančia ir sielvartas. Keista – mandagus rankos paspaudimas, nors iš tiesų vos beįstengiama nuslėpti pyktį.

Tačiau žmonės, mostai, žodžiai gali būti mums palankūs, skatinantys, gražiai gyventi. Tada lengviau atsikvėpiame ir sakome: ,,Čia  gera! Galėčiau čia pasilikti. Čia gera dvasia!

Taigi atvirumas ir  pasitikėjimas neateina savaime. Jis remiasi Dievu. Dievas be galo pasitiki kiekvienu žmogumi. Jis myli kiekvieną.

Pradėdami 2021 Naujuosius Metus  atverkime duris –  PASITIKĖJIMUI ir ATVIRUMUI…

 2021 m. sausio 3 d.  Vlada Čirvinskienė, Pasvalys