Paskutinė poeto K. Binkio gyvenimo atkarpa

Paskutinė poeto K. Binkio gyvenimo atkarpa

582
0
DALINTIS

Minint poeto mirties 75 –ąsias metines

1940 m. pavasarį įteikęs užbaigtą „Generalinės repeticijos“pjesė varantą Valstybės teatro repertuaro komisijai, su nerimu laukė sprendimo. Pjesę diktavo žmonai, o ji kantriai užsirašinėjo, o vėliau perspausdino rašomąja mašinėle. Poetas tuo metu jau pats nerašė. Susirinkus komisijai, kurį laiką teatro direktoriaus kabinete tvyrojo didžiulė įtampa ir posėdžio dalyvių pasimetimas. Teatro vadovybę, režisierių B. Dauguvietį, komisijos narius išgąsdino pjesės politinis aštrumas, aiškios aliuzijos į prasidėjusį pasaulinį karą, pacifistinės tendencijos. Teatro direktorius, neva teisindamasis laiko stoka, priėmė sprendimą… atidėti pjesės aptarimą kitam kartui. O kito karto jau nebebuvo.

Supratęs, kad komisija nesiryš įtraukti „Generalinės repeticijos“ į ateinančio sezono statytinių spektaklių sąrašą, giliai prislėgtas K. Binkis su savo pjese išėjo iš teatro. Poetas tikėjosi savo pjese perspėti žmones, kad jie pajustų atsakomybę už save ir kitus artėjančios nelaimės akivaizdoje. Bet tam reikėjo pastatyti vaidinimą…

1940 m. vasaros įvykius poetas sutiko gana palankiai. Ji džiugino, kad pertvarkymai krašte vyko taikinga dvasia. Anot jo, vyksta didžiausia revoliucija be barikadų, be šūvių, kraujo lašo nepraliejant.

Valdžia perkėlė jo šeimą į bankininko Vailokaičio rūmus, kuriuose buvo įkurti rašytojų namai. Bet greitai jis praregėjo. Matė tremiamus žmones. Vaikai jau buvo suaugę. Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, K.Binkio sūnus dalyvavo Birželio sukilime prieš sovietų valdžią. Tuo tėvas didžiavosi. Bet už tai sūnus 1945 m. buvo suimtas ir vėliau sovietų ištremtas į Sibirą. Tėvo jau nebebuvo gyvųjų tarpe, o santykiai su pamote visai atšalo. Gerardas priekaištavo jai, kam ji sunaikino motinos dienoraštį.

1941 m. birželio mėn., vokiečių okupacinė valdžią užėmė Vailokaičio rūmus ir jame įsikūrė generalkomisaras A. Rentelnas. Rašytojų šeimos buvo iškraustytos. Binkių šeima atsidūrė Garliavoje. K. Binkio sena motina neištvėrė grubaus vokiečių elgesio su ligoniu. Sūnaus šeima susirgo ir netrukus mirė. Kurį laiką vokiečių gestapo dėka kalėjime atsidūrė K. Binkio įdukros Sofijos mergaitės, bet jas pavyko išgelbėti. Jos buvo kaltinamos ryšiais su komjaunuoliu poetu Eduardu Mieželaičiu. Jam pavyko pasitraukti iš Lietuvos. Tik po poros mėnesių poeto šeimai leista gyventi Kaune.

Išsinuomuotas keturių kambarių butas Žaliakalnyje. Vydūno alėjoje. Kartą išėjęs į balkoną, poetas pamatė grupę suvargusių rusų belaisvių, tempiančių alaus dėžių pakrautą vežimą. K. Binkis žentui Vladui pasakė: „Nėra jokios abejonės, kad XX amžiaus kryžiuočiai bandys įkinkyti visas Europos tautas, o drauge ir lietuvius, į vežimą, bet vargu jiems tai pasiseks“.

K. Binkis jau buvo visiškas ligonis. Jis piktinosi nacių ir jų talkininkų steigiamais getais ir žiauriu susidorojimu su žydais. Gydytojai uždraudė ne tik rašyti, bet ir nervintis, daug judėti, kuo mažiau kalbėti. Visas išganymas- šeima ir draugai. Jie jį lankė ir kuo galėjo, padėjo ligoniui.

Vienas patarimas buvo gėdingas. Liudas Dovydėnas pasiūlė poetui parašyti straipsnį, palankų naciams ir taip būtų užtikrintas poeto gydymas, reikalingi vaistai. Pro duris išlėkė poeto sviesta lazda, o paskui išlėkė ir pats išraudęs Liudas Dovydėnas…

K. Binkis retai apsilankydavo vaikų kambaryje. Kartą jis įėjo į vaikų kambarį ir pamatė… 12 metų žydų mergaitę Gitą Judelevičiūtę. Žmona pasakė: „Tai mano giminaitė, žento jaunesnioji sesuo“. K. Binkis tarė: „Ką tu apie mane galvoji?“ Žmona Sofija vyrui atsakė: „Aš nenorėjau tavęs jaudinti…“. Mergaitei buvo padaryti Valės Vilkauskaitės dokumentai ir taip ji buvo išgelbėta. Antrame namo aukšte gyveno vokietis rudmarškinis. Pavojus buvo greta.

Tokių žydų vaikų gelbėtojų buvo ne vienas. Apie juos rašoma Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“. Tai unikali sovietmečiu išleista knyga apie žydų gelbėjimą Lietuvoje. Jiems buvo suteikti Pasaulio teisuolio vardai, Izraelyje Jad Vašem muziejuje, Jeruzalėje, Teisuolių alėjoje pasodinti medžiai. Nr. 660 skirtas Sofijai ir Kaziui Binkiams jau po jų mirties. Toks taurus poelgis apvainikavo talentingo poeto ir jo žmonos Sofijos gyvenimą.

Jau sunkiai sirgdamas, prieš pat mirtį A. Miškiniui, išsitarė: „O gera būtų sulaukti pavasario, pavalgyti kietos papilietiškos duonos ir nueiti basam per šiltą minkštą žemę iš Gudelių į Papilę. Atsigaivinčiau aš nuo tėviškės artumo, rodos, ir sveikas būčiau…“.

Atbundančios pavasario šilumos poetas nesulaukė. Mirė 1942 m. balandžio 27 d. Vakare. Jį ištiko paskutinis širdies smūgis. Poetas mirė ant sūnaus Gerardo rankų. Žmona Sofija ilgiau užtruko mieste ir nematė paskutinių vyro gyvenimo akimirkų. K. Binkio bičiulis B. Sruoga per radijofoną Lietuvai paskelbė liūdną naujieną apie poeto netektį.

Velionį pašarvoti norėta Karo muziejaus salėje, bet leidimo negavo. Poetas buvo pašarvotas namuose, Vydūno alėjoje. Daug jo bičiulių, pažįstamų, kūrybos gerbėjai atėjo atsisveikinti su mylimu poetu. Laidotuvių dieną karstas atlydėtas į Įgulos bažnyčią. Iš ten po šv. Mišių kolona pajudėjo link miesto kapinių. Velionį lydėjo daugybė žmonių. Daugelis jų verkė. Prie kapo duobės kalbėjo poetai F. Kirša, A. Miškinis, S. Santvaras. Aktorius Stasys Pilka perskaitė K. Binkio eilėraštį „Gyviesiems“. Amžino pilsio poetas atgulė šalia motinos.

Kai sovietmečiu buvo likviduotos Kauno miesto kapinės Vytauto prospekte, poeto ir jo motinos palaikai perkeltį į Petrašiūnų kapines. Žmonos Sofijos ir vaikų rūpesčiu ant kapo pastatytas atkapinis paminklas su iškaltu poeto atvaizdu ( skulptorius J. Burneika). Poetas išėjo iš gyvenimo tesulaukęs vos 48 metus pačiame kūrybinių jėgų brandume. Žmona Sofija mirė 1984 metais. Nesulaukė 82 metų.

1942 m., mirus K. Binkiui, Šiaulių teatre miesto inteligentija surengė paminėjimą- akademiją. Jo metu A. J. Greimas pasakė kalbą „Binkis-vėliauninkas“. 1943 m. pasirodė pirmame „Varpų“ almanacho numeryje.

Po velionio mirties V. Mykolaitis- Putinas rašė: „ Aš aukštai vertinu jo talentą; jis buvo tikrai didelis ir žadėjo nepaprastų gabumų. Bet aš negaliu nusikratyti kartaus gailesčio jausmu, kai pagalvoju, kokią dedelę skriaudą velionis padarė mūsų literatūrai, palikdamas tik tiek, kiek paliko“. Paliko tikrai daug. Didžiojo K. Binkio idėja – karalių tautą (lietuvių tautą- J. B), tiek amžių išvergavusią, vėlei prikelti, išsaugoti ir paruošti naujam, dvasiniam karaliavimui.

Algirdas Julius Greimas po K. Binkio mirties pastebėjo: „Atūžė ir praūžė Keturi Vėjai, o vis dėlto po jų ir šviesiau, ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj; pareikalavo mat Binkis: „pasislinkit į pakraščius debesys, kad matyčiau sugrįžtančią saulę,“- ir debesys paklausė. Vėjas nurimo. Liko saulė ir Binkis. O tie, kurie ėjo po Binkio, jau matė grįžtančią saulę“.

Taiklus kitas profesoriaus pastebėjimas: „Ir kritikanai, kurie puolė Binkio nusileidimą iš poezijos aukštybių, kurie šypsojosi dėl jo atsisakymo nuo opozicionieriškos pozos, nesuprato jo, neįvertino jo siūlomo kultūrinio ginklo reikšmės kovoje už tautos išlikimą, nenujautė, kad Binkis buvo žmogus, kuris kūrė, o kaip kūrėjas- teigė. Tai buvo vaižgantiškas, pavasariais besižarstąs, tai valančiškas uolus tautos kultūrintojas, šis karalių tautos sūnus iškyla prieš mus kaip gyvas tų dvidešimties metų nepriklausomo gyvenimo įsikūnijimas“.

 

Iš spaudai rengiamos biografinės apybraižos apie poetą Kazį Binkį

Istorikas Juozas Brazauskas

NĖRA KOMENTARŲ

PARAŠYTI KOMENTARĄ

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.