„Pastatai kalba. Panevėžys“: Architektas Arūnas Blūšius: net ir pats negražiausias pastatas gali tapti miesto įžymybe

Atviros architektūros savaitgalis „Pastatai kalba. Panevėžys“ – jau rugsėjo 12-13 dienomis. Vienas iš jo metu atveriamų pastatų – išskirtiniu eksterjeru pasižymintis administracinis pastatas Respublikos g. 62, buvęs Informacinio skaičiavimo centras Panevėžyje. Jį projektavo tiek su muzika, tiek su architektūra susijusi asmenybė – architektas, legendinės grupės „Antis“ gitaristas Arūnas Blūšius. Ar įmanoma suderinti garsą ir vaizdą? Iš ko galima pasigaminti elektrinę gitarą? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – šiame interviu.

Šiemet Panevėžyje vyksta atviros architektūros savaitgalis, kurio metu bus atverta 15 miesto pastatų. Kaip žiūrite į tokią iniciatyvą? Ar reikia plačiau kalbėti apie Panevėžio architektūrą?

Sveikinu ir pritariu tokiai iniciatyvai. Tokie renginiai padeda miestiečiams labiau pamilti savo miestą, o įdomūs pasakojimai intriguoja svečius. Manau, kad architektūra – ypač svarbi meno sritis: kokioje aplinkoje gyvename, tokie ir esame, kokie esame, tokius norime matyti ir kitus, taip ir balsuojame ir t.t.

Kiek Panevėžio architektūra yra unikali?

Turbūt nerasime Lietuvoje neunikalaus miesto. Kiekvienas, net ir pats mažiausias, turi kažką, ko nėra kitur. Panevėžys – ne išimtis, juolab, kad tai penktas pagal dydį Lietuvos miestas, turintis unikalų landšaftą, miesto struktūrą, centrinę miesto dalį, įvairių laikmečių ir paskirties pastatų mišinį. Žinau visas su spirito gamykla susijusias karštas diskusijas, bet man gaila, kad ją nugriovė. Tai buvo unikalus ir stiprus architektūrinis akcentas, nors ir labai grubus. Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai pramoniniai pastatai sėkmingai konvertuojami ir prikeliami naujam gyvenimui.

Legendinės grupės „Antis“ gitaristas (architektas) Arūnas Blūšius

Ar galima teigti, kad XX a. Panevėžio architektūra dar nėra „atrasta“ ir, nors sudaro miesto užstatymo branduolį, nėra gerai pažįstama miestiečiams?

Negyvenu Panevėžyje, todėl negaliu komentuoti miestiečių žinių apie architektūrą, bet jei apie juos nerašoma ir nekalbama, reiškia žinios yra menkos. Jei pastatas pagal savo paskirtį atviras visuomenei, tai jis tiesiog gyvena savo gyvenimą, o jį žmonės vertina pagal tai, kiek aktuali ir kokybiška veikla ten vyksta. Pastato architektūros išmanymas tampa mažiau svarbus. Blogiau yra su pastatais, į kuriuos gali patekti tik ten dirbantys. Plačiajai visuomenei jie primena stūksančius monstrus, todėl ir vertinimas tegali būti labai paviršutiniškas: gražu arba negražu. Bet jei pastatas turi įdomią istoriją, yra žinoma, kas jame įsikūrė, gyveno, gal net kokia pikantiška, tikra ar išgalvota detalė – taip net ir pats negražiausias pastatas gali tapti miesto įžymybe.

Kaip Jūs apibūdintumėte šiandieninę Panevėžio architektūros situaciją? Ko Panevėžiui trūksta?

Kai projektavau Informacinio skaičiavimo centrą, labai dažnai lankiausi Panevėžyje ir buvau tiesiog įsimylėjęs centrinę jo dalį. Dabar čia lankausi retai ir apie architektūros raidą žinau iš žiniasklaidos. Centrinė miesto dalis praktiškai suformuota, reikėtų tik geros priežiūros. Miestui vystantis, vietoje kurio nors mažiau reikšmingo statinio atsiras ir modernesnės architektūros pastatas. Linkėčiau, kad galimos statybai miesto erdvės ir menkaverčių pastatų vietos užsipildytų šiuolaikiniais, originalios architektūros pastatais, kurie rodytų, jog tai šiuolaikinis, augantis miestas, ir tuo pačiu pabrėžtų miesto istoriškumą ir savitumą.

Kaip Jūs pats pradėjote architekto kelią? Kas pastūmėjo imtis būtent šios profesijos?

Vaikystėje mūsų šeimai teko gyventi kartu su mamos sesers šeima. Vienas iš mano pusbrolių tuo metu pradėjo studijuoti architektūrą. Retkarčiais užeidavau į jo kambarį ir matydavau jį piešiantį, braižantį planus, perspektyvas. Jei ko paprašydavau, jis man nupiešdavo: realistiškai, perspektyvoje. Visa jo darbo aplinka su reišenomis, liniuotėmis ir labai smailai nudrožtais pieštukais man darė didžiulį įspūdį. Jis ir buvo pirmasis mano piešimo mokytojas – jau pirmoje klasėje nusižiūrėjęs piešdavau perspektyvoje. Vėliau mokiausi Kauno vaikų vakarinėje meno mokykloje. Ten paaiškėjo, kad man visai neblogai sekasi skulptūra. Be to, turėjau potraukį mechanikai, mėgau konstruoti. Baigęs vidurinę mokyklą kaip ir neturėjau kito pasirinkimo.

Renginio metu duris atvers Jūsų projektuotas buvęs Informacinio skaičiavimo centras. Kuo Jums pačiam patinka šis pastatas? Ar jį laikote reikšmingu savo kūrybos darbu?

Vienu iš svarbiausių – taip. Manyčiau, kad pagal to meto galimybes jis gavosi funkciškai, kompoziciškai ir estetiškai pakankamai išbaigtas. Tačiau jame esama ir klaidų: be priklijuoto paskutinio aukšto pastatas būtų daug darniau įsiliejęs į aplinkinį užstatymą. Jo skaičiavimo mašinų salės su konsolėmis buvo suprojektuotos iš surenkamų G/B pramoninių elementų, todėl pastatas gavosi šiek tiek griozdiškesnis – tai ypač jaučiama dėl pirmo aukšto liftų hole atsiradusios gremėzdiškos kolonos, einančios per visus aukštus.

Kaip buvo parinkta šio pastato vieta? Ar buvo kitų alternatyvų?

Architektas buvo tik mažas sraigtelis ir, kaip ir kiti inžinierių skyriai, gaudavo jau suformuotą užduotį. Visus bendruosius klausimus su užsakovais spręsdavo ir derindavo projekto vadovas, kuris, paprastai, būdavo ne architektas. Tai buvo planinio ūkio laikai, sklypas dažnai būdavo jau paskirtas miesto valdžios. Neprisimenu, kad būtų tekę dalyvauti sklypo parinkime ir ar buvo alternatyvų.

Pastato projektavimo metu palaipsniui buvo didinamas jo plotas. Ar tai nulėmė aukščio padidėjimą ir konsolių atsiradimą?

Pagal pirminę užduotį pastatas buvo projektuojamas aukštu žemesnis ir turėjo neišlįsti virš greta stovinčio pastato. Jau prasidėjus projektavimo darbams užsakovas papildė užduotį, prašydamas daugiau patalpų, nes nusprendė į pastatą įkelti dar vieną padalinį. Kažką keisti radikaliai jau buvo per vėlu, tad teko pridėti vieną aukštą ir projektą derinti iš naujo. Buvo labai apmaudu. Konsolės atsirado jau pirmuosiuose eskizuose, nes reikėjo viename aukšte sutalpinti tris dideles skaičiavimo mašinų sales, kuriose negalėjo būti kolonų ir kurios netilpo į pastato perimetrą. Jas nukėliau į viršutinį aukštą ir panaudojau kompoziciniam sprendimui.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte pastato projektavimo ir statymo metu? Kaip pastato architektūrinę idėją nulėmė tuometinis laikmetis?

Pastatas buvo traktuojamas kaip pramoninis ir turėjo būti pastatytas karkasinis su pramoninių panelių apdaila. Atlikęs vietos analizę, niekaip negalėjau įsivaizduoti tokio pastato. Mane labai palaikė tuometinis Panevėžio miesto vyriausiasis architektas, tad pasiūliau naudoti mūrą ir gavau pritarimą. Teko vykti į tuometinę Statybos reikalų ministeriją ginti šios idėjos, mat pramoniniams pastatams buvo leidžiamas labai nedidelis mūro procentas: tik plyšiams tarp konstrukcijų ir panelių užtaisyti. Mūrui ir pastato apdailai buvo pritarta be jokių išlygų. Netrukus prasidėjo priešingas veiksmas – taupymo vajus. Pradėjo trūkti metalo, plytų – visko. Institute buvo įkurtas „Naujos technikos skyrius“, kuriam vadovavo aukščiausia instituto vadovybė ir kuris užsiėmė medžiagų taupymu: jau suprojektuotų pastatų konstrukcijas dar kartą perprojektuodavo priimdami kažkokius mistinius sprendinius mažinant metalą ir ką tik galima! Pastačius pastatą viena siena pradėjo sėsti, taupytojai buvo rimtai išsigandę, teko sustiprinti pamatą.

Ar esama ryšių tarp architektūros ir kitų meno formų (dailės, muzikos, grafikos ir kitų)? Ar jūsų muzikinė veikla kažkokiu būdu susijusi su architektūra?

Kaip ir minėjau, nuo meno mokyklos laikų man patinka skulptūra, visada stengiausi, kad darbai būtų skulptūriški, juose žaistų šviesa, šešėliai ir pusšešėliai. Galiu pasakyti nuoširdžiai: muzikinė ir architektūrinė veiklos visą laiką viena kitai tik trukdė, nes abi labai reiklios ir reikalauja daug atsidavimo – arba groji, arba projektuoji. Bet nieko su savimi negaliu padaryti: myliu abi, tik dėmesio vienai galiu skirti daugiau, kitai – mažiau ir atvirkščiai. O susieti abu šiuos užsiėmimus man vis dėlto pavyko. Baigus architektūros diplominį darbą ištuštėjusioje auditorijoje liko daugybė niekam jau nereikalingų reišenų (braižymo lentų). Aš jas susirinkau, suklijavau ir pasigaminau gitarą, su kuria vėliau, ką tik užgimusioje „Antyje“, ir grojau.

Kokį svarbiausią dalyką ar pamoką išmokote apie architektūrą per savo darbo metus?

Projektavimo technologijų prasme nuėjau kelią nuo medinės braižymo lentos su reišena iki pažangiausių kompiuterinių programų ir vis dar yra kur tobulėti. Projekto technine, inžinerine prasme, kiekvieną kartą keldamas projektą į informacinę sistemą jaučiuosi kaip penktokas, neparuošęs pamokų. Architektūros srityje viskas taip greitai keičiasi: kas anksčiau buvo laikoma kompozicine klaida, dabar – elitinis komponavimo būdas. Kas anksčiau buvo liaupsinama kaip tautiškumo apraiškos, dabar – visiška atgyvena. Belieka visą laiką įdėmiai sekti besikeičiančio gyvenimo pulsą, nuolat tobulintis ir tobulėti. Nežiūrint to, reikia stengtis išlikti savimi ir nepasimesti visose gyvenimiškose raizgalynėse.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: