Pavasaris ant paukščio sparnų…

Po žiemos taip norisi šilumos, žalumos ir paukščių čiulbesio… Sulaukėme! Pavasario pradžią skelbia pirmieji besiskleidžiantys žibuoklių žiedai, iš medžių tekanti sula, savo žaliąjį apdarą sprogdinantys medžiai. Na, o tikrąjį pavasarį ant savo sparnų atneša grįžtantys paukščiai, kai nuo jų giesmelių suvirpa gaivus pavasariu dvelkiantis oras… Paukščiai savo giesmelėmis sveikina naujos dienos pradžią. Tai jie pirmi supranta, kad prasideda nauja diena. Bet iš kur jie žino, kada keltis, kada ir kur lizdą sukti, kada vaikus perėti… Nusprendę apie giesmininkus sužinoti kuo daugiau, organizavome pradinių klasių mokinių projektą, kurį taip ir pavadinome – “Pavasaris ant paukščio sparnų…“ Projektą, kuris vyko visą savaitę, organizavo pradinių klasių mokytojų metodinė grupė, vadovaujama kolegių Gitos Gižienės ir Laimutės Lazdauskienės. Jame dalyvavo P – 4 klasių mokiniai, dirbantys specialistai.

I – oji diena prasidėjo popiete – viktorina „Ką žinai apie paukščius?“ Galime pasidžiaugti, mokiniai žino tikrai daug… Pažįsta paukščius, žino jiems būdingus požymius, žino, kaip skirtingi paukščiai rūpinasi jaunikliais, kuo juos maitina, kur augina, kaip jais rūpinasi. Su didžiuliu azartu, nenustygdami vietoje, mokiniai atsakinėjo į klausimus, atliko žaidybines užduotis, kurias parengė mokytojos Laimutė Lazdauskienė, Gita Gižienė ir Rita Palšienė.

Po to atsivėrė kūrybinių dirbtuvėlių durys, pro kurias, po nuoširdaus triūso, „išskrido“ dideli ir gražūs, pavasarį skelbiantys čiulbuonėliai.

II – ąją dieną vyko popietė „Ištark paukštelio vardą aiškiai ir ne tik…“, kurią organizavo surdopedagogė individualioms pratyboms vesti Rima Lavickienė. Mokiniai maudėsi lietuvių tautosakos lobyne: mynė mįsles, aiškinosi priežodžius, žaidė žaidimus, o be viso to, labai atsakingai rengėsi pasirinkto eilėraštuko skaitymui. Ištarti paukštelio vardą nesunku, tačiau perskaityti visą eilėraštuką aiškiai, suprantamai, klausos negalią turinčiam mokiniui nėra pati lengviausia užduotis. Bet pastangos buvo didžiulės, nuoširdžios, aišku, ir atlygis laukė.

III – ąją dieną kartu su rytmetį „Paukščiai lietuvių tautosakoje“ organizavusiomis spec. pedagoge Ramune Smirnoviene ir surdopedagoge individualioms pratyboms vesti Palmira Stančauskiene, į salę įžengė tikras Pavasaris, aukštai keldamas savo raudonas kojas įžirgliojo gandras. Šarka vagilė vis taikėsi ką nors blizgančio nugvelbti, o gegutė savo kiaušinėlį į svetimą lizdą įsukti – taip prisistatė svečiai iš Panevėžio miesto Skaistakalnio pagrindinės mokyklos. Po to jie draugiškai įsiliejo į jau sudarytų komandų sudėtį, sprendė logines užduotėles, dėliojo dėliones, ieškojo atsakymų į „suktus“ mokytojų klausimus. Nugalėjo draugystė…

IV – ąją dieną pasitikome dar didesnį būrį svečių. Jau treti metai esame tarpmokyklinio projekto „Draugystės ratas“ dalyviai. Šįkart draugų laukėme mes. Sugužėjo sveteliai iš Panevėžio miesto vaikų lopšelio – darželio „Jūratė“, Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centro, daugiafunkcio specialiojo ugdymo centro, Panevėžio rajono Velžio gimnazijos bei Panevėžio miesto Moksleivių namų. Salėje skambėjo ne tik mažųjų svetelių atliekama dainelė apie paukštelius ir pavasarį, gausiai susirinkusius žiūrovus paslaptingų sparnuočių šokiu pradžiugino mokyklos šokių kolektyvas „Liepsna“, „Šviesos“ specialiojo ugdymo centro šokėjos, muzikiniu vaizdeliu žiūrovų dėmesį prikaustė daugiafunkcio specialiojo ugdymo centro ugdytiniai, o smagiausia buvo, kai šokį po šokio suko Velžio gimnazijos šokėjų poros. Visi visi, dideli ir maži, ant juodo grotažinio popieriaus raižė paukštelius, raitė pirmuosius pavasario žiedus – tai atvirukai tiems, kuriems mūsų gerumo ir palaikymo reikia labiausiai, vaikučiams ligoninių palatose, seneliams globos namuose… Šiuo metu „Draugystės rato“ dalyvių išraižytais atvirukais gali pasigrožėti Panevėžio miesto vaikų bibliotekos „Žalioji pelėda“ lankytojai. Mūsų susitikimą vainikavo šokis „Marionetės“, kurį padovanojo Moksleivių namų šokių kolektyvas „Selevy“, vadovaujamas mokytojos Reginos Liutkevičienės.

Šveicarų poetas Carl Spitteler yra pasakęs „Turbūt gražiausia laimė pasaulyje – rasti žmonių, kurie mąstytų ir jaustų taip, kaip mes.“ Tokių žmonių, be galo šiltų, plačiai besišypsančių ir atvira širdimi, sutikome ir V-ąją dieną – išvykos į Paukščių kaimą Cijonių kaime Ignalinos rajone metu. Tikėjomės pamatyti paukščių, tikėjomės įspūdingos dienos, bet tai, ką nuveikėme per šią dieną, pranoko visus mūsų lūkesčius: mus pasitiko įspūdinga „pelėda“, mes patys trumpam pavirtome paukšteliais, ant laužo lauke kepėme kiaušinienę, pamatėme daugybę įvairių kiaušinių, sužinojome, kieno jie, patys perdaužėme juos. Pasistiprinę, plunksna rašėme laiškus Laimės paukštei, glaudėme prie krūtinės naminių gyvulių jauniklius, džiaugėmės tik ką išsiritusiais viščiukais, maitinome morkomis alpakas, batono riekelėmis – Lialią ir Tru Sabaką – gražuolius stručius. Aplankėme patį didžiausią Lietuvoje lizdą… Visus pavergė Paukščių kaimo šeimininkų nuoširdumas. Išvažiavome kupini įspūdžių, noro dalintis su visais tuo, ką pamatėme, ką pajutome, ką suvokėme… Juk tai – pavasaris ant paukščio sparnų…

Pasak mokyklos direktorės Dautės Kriščiūnienės, tokie projektai įveda vaikus į artimiausią socialinę bei gamtinę aplinką, plėtoja jų vertybines nuostatas: pagarbą gamtai, neabejingumą viskam, kas vyksta šalia, atsakomybę už save, savo veiksmus, rūpinimąsi kitais.