Pedagogų ir tėvų (globėjų, rūpintojų) laukia nemenki iššūkiai

Lietuvos įsipareigojimas Jungtinėms Tautoms jau po dvejų metų pradėti specialiojo ugdymo pertvarką varo į neviltį  ne tik tėvus (globėjus, rūpintojus).  Dvidešimt penktus metus dirbu su negirdinčiais, neprigirdinčiais ir implantus nešiojančiais vaikais.  Ir jeigu po šio mano pasisakymo kas norės mane apkaltinti, kad rašau, norėdama išsaugoti savo kėdę, paaiškinu, kad man tai nebeaktualu, nes jau kelinti metai priklausau senjorų kategorijai ir gaunu valstybės išlaikymą. Per daug darbo metų įgyta patirtis, negirdinčio žmogaus psichologijos pažinimo pagrindai neleidžia tylėti… 

Daugelis net nesupranta, ką reiškia gimti  negirdinčiu…  Nesuvokia, kad kartu su negirdėjimu eina ir kalbos ( sakytinės ir rašytinės) neišsivystymas. Klysta tie, kurie galvoja, kad, jei vaikas negirdi, reikia su juo bendrauti susirašinėjant. Deja…  Pirmiausia reikia išmokyti žodį, kad  vėliau jį perskaitęs  atpažintų, suprastų jo reikšmę, nes, kitu atveju  net auksinėmis raidėmis užrašytas žodis bus bevertis ir vaikas paprasčiausio pasakymo ar paliepimo nesuvoks. Ir taip kiekvieną žodelį, kiekvieną žodį…

Jei kas paprieštarautų, kad kurčio vaiko kalbos mokymas yra tas pats, kaip girdinčio  užsienio kalbos mokymas, priminsiu, kad skirtumas yra labai ir labai didelis.  Pirmiausia  – tai  vaikas klausa  nesuvokiantis nei garsų, nei žodžių. Jei girdintis, patekęs į kitakalbių aplinką, gali kalbą išmokti nemokomas (iš klausos), tai negirdintis gerų rezultatų pasieks tik mokant ir mokantis. Mokyti ir mokytis šių kalbų yra sudėtingas, sunkus ir ilgas darbas. Jį atlieka specialistai surdopedagogai.

Tad pabandykime įsivaizduoti kurčią žmogų, šiuo atveju vaiką , kuris  į ugdymo įstaigą  patenka ne tik negirdintis,  nekalbantis, bet ir neretai, netariantis jokio garso.  Kaip šis mažylis  jausis jam svetimoje aplinkoje, kurioje nesupras nei draugų , nei jį supančių suaugusiųjų kalbos. Žinoma, su juo dirbs logopedai, surdopedagogai, padėjėjai, tačiau  svetima, menkai ar visai nesuvokiama žodinė bendravimo forma, kuria nuolat kalbės supanti aplinka (draugai, darbuotojai)  ne tik neskatins vaiko lavėjimo, bet ir pažeis jį psichologiškai. Vaikai mokosi žaisdami. Negirdinčio vaiko žaidimai skiriasi nuo  girdinčių  vaikų žaidimų. Vaikas su klausos negalia nesupranta pasakų, eilėraščių,  negirdi dainelių, lopšinių. Taip,  dažnai girdintys tėvai, auginantys vaikus su klausos negalia stengiasi juos paversti ,,girdinčiais‘‘, integruoja juos į bendrojo lavinimo mokyklas, draudžia kalbėti gestais. Deja, bėgant metams, daugelis jų gabių, protingų, bet  patyrusių mokymosi sunkumų ir nepritapusių girdinčiųjų mokyklose , grįžta į mūsų mokyklą. Sugrįžta į savo aplinką, išmoksta gestų kalbą ir tiesiog ,,sušvinta‘‘, nes jaučiasi pilnaverčiai.  

Beje, paskutiniais metais daroma viskas, kas palengvintų negirdinčio ar neprigirdinčio žmogaus gyvenimą. Į įvairius pokalbius, institucijas ar renginius  lydi vertėjos, vis daugiau jų atsiranda televizijos ekranuose. Bet juk prie kiekvieno vaiko  nuolatos nepastatysime vertėjos, kuri padėtų negirdinčiam  susikalbėti su klasės draugais  laisvalaikio ar pertraukų metu. O kas supras, kaip šis vaikas jausis bendrojo lavinimo mokykloje, svetimoje kalbinėje terpėje  įvairių pramogų, muzikinių renginių, kurių jis nesuvokia klausa, metu. Joks vertėjas nesugebės perteikti nei emocijų, nei nuotaikų, nei muzikinių garsų. Toks  vaikas bus izoliuotas.  Nė viena bendrojo lavinimo mokykla neįstengs savo veiklos organizuoti taip, kad vaikas su klausos negalia jaustųsi pilnaverčiu bendruomenės nariu. Ar to siekia pertvarka?

Na ir šiandien daug ką mums aiškiai rodo dabartinė situacija karantino laikotarpiu. Pasak mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės, dirbdami nuotoliniu būdu tik keletą dienų, aiškiai matome, kaip vaikams reikia savos, t. y. kurčiųjų bendruomenės  – kaip saulės, oro ir vandens. Daugelio vaikų tėvai (globėjai, rūpintojai) yra girdintys, todėl ne visada gali su jais pasikalbėti savo gimtąja gestų kalba. Karantinas išderino ne tik mokinių atostogų laiką, bet ir įprastą ritmą. Kasmet mokiniai, grįžę po atostogų, būna vienas kito labai pasiilgę. O ką kalbėti apie „nuolatinę tremtį“, t.y. priverstinę  kurčiųjų integraciją? Priverstinė kurčiųjų, kalbančių savo prigimtine gestų kalba, turinčių savo istoriją ir kultūrą integracija, būtų sunkiai suvokiamas sprendimas.

Ir dar…  Jei apie kurčiuosius  kalbėsime, kaip apie  tautinę mažumą, kalbančią prigimtine gestų kalba, turinčią savo istoriją, savo kultūrą, prisiminkime, kiek dešimtmečių gestų kalba buvo draudžiama, o mokyklose buvo mokoma tik žodine kalba. Tik 1995 metais gestų kalba pripažinta  kurčiųjų prigimtine kalba. Gal per stipriai pasakysiu, bet, ar nebrendame į tą pačią upę?  Norisi tikėti, kad atsiras supratingų ir įsiklausančių į specialistų nuomonę žmonių ir kurčiųjų integracija, kaip išskirtinės (specifinės) negalios grupės integracija liks tėvų (globėjų ir rūpintojų) nuožiūrai ir pasirinkimui.

Irena Matuzevičienė, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos  vyresnioji pradinių klasių mokytoja,  vyresnioji surdopedagogė individualioms pratyboms vesti


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: