Perspėjimai iš praeities dabarčiai

Po 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo, praėjus 10 metų, žinomas geografas, geopolitikas prof. Kazys Pakštas, įvertindamas Lietuvos ekonominį ir kultūrinį potencialą, taip pat geopolitinę padėtį, 1928 m. pasiūlė tokį Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo planą. Trumpai paminėsime šio plano svarbiausias tezes, aktualias šiandien.

Pirmiausia reikėtų pakelti tautos moralę, kuri revoliucijų ir karų metais gerokai krito. Ypač reikėtų susirūpinti jaunimu. Antra, demokratijos ugdymas, „ nes ji atveria didžiulių galimybių visos tautos iniciatyvai. Kai ji visa mokės jomis pasinaudoti, ji taps nenugalima“. Svarbu, kad tauta jaustų atsakomybę už tautinį likimą, taptų patriotais, atsikratytų netinkamo nacionalizmo.

Trečia, valdžia, atstovaudama gyventojams, privalo turėti ilgalaikę valstybės ir tautos raidos programą, nes „negudri ta valdžia, kuri paskęsta dienos reikaluose.“ Ketvirta, tai tautos veiklumas. Reikia imtis iniciatyvos ir veiklumo. “Galingą iniciatyvą išugdyti gali tiktai laisvosios institucijos, o ne valstybinės biurokratinės priemonės su savo įkyria viską naikinančia policijos bei žandarmerijos priežiūra.“

Didžią iniciatyvą, anot prof. K. Pakšto, sukuria laisva mokykla, laisva spauda, laisva visuomenė ir laisva draugija. Penkta, reikėtų ypač daug dėmesio skirti tautos švietimui, nes tik „galingas protas, susijungęs su religine dora, nežino pralaimėjimo.“ Profesorius ragino, neatidėliotinai steigti mokyklas, kurios galėtų tarpusavyje skirtis pagal savo statusą, mokymo programas. Švietimas turi pakelti puolusią tautos dorą.

Šešta priemonė valstybei puoselėti ir išsaugoti yra menas, kuris yra būtinas tautos išskirtinumui pabrėžti ir jai įsilieti į bendrą pasaulio kultūrą. “Turime savo tėvynę paversti tautos tvirtove.“ Septinta, tai sveikatingumas. Kurti gali tik sveika tauta. Profesorius mini lietuvių polinkį į alkoholį, didelį kūdikių ir vaikų mirtingumą. Prof. nepamiršo ir pilietinės bendravimo kultūros, visų Lietuvoje gyvenančių tautų, jų religijų taikaus sugyvenimo, pagarbos kitiems būtinumo.

Matydamas visas Lietuvos nepriklausomybės raidos problemas ir prognozuodamas jos ateitį, prof. K. Pakštas primena, kad „laisvė jungiama su griežta tvarka“, o „teisingumas ir teisėtumas gerokai pakeltų Lietuvos prestižą pasaulyje. Mūsų įstatymai turi numatyti gerokai griežtesnę ir tikresnę bausmę už įstatymų nepildymą ne vien paprastiems piliečiams ir smulkiems valdininkams, bet ypač didiesiems ponams. Kitaip neužkirsime politiniam ištvirkavimui kelio ir nesustabdysime prasidėjusios mūsų šaly pragaištingos balkanizacijos.“

Tarp praktinio pobūdžio priemonių K. Pakštas pamini, kad mažoje tautoje, siekiant išsaugoti nepriklausomybę, reikia visos tautos, o ne tik vieno „išrinkto vado“. Reikia kompetentingo ir visai tautai atstovaujančio parlamento.

Pranašingi buvo jo žodžiai, kad mūsų nepriklausomybė nebus ilgai toleruojama. “Man aišku, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik kaimiečiai bus apvogti, bet su dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“

1938 m. profesorius aplankė prezidentą A. Smetoną ir įspėjo dėl galimų pavojų. Siūlė prezidentui išgabenti į užsienį dalį Lietuvos turto, aukso bei svetimų valiutų atsargas, vertingus meno kūrinius, bibliotekų knygas. Kartu ragino pasiųsti dalų jaunimo, kuris galėtų studijuoti užsienio universitetuose, kad nenutruktų lituanistikos darbai.

Prof. numatė, kad toks „pasitraukimas“ gali užtrukti kelis dešimtmečius. Bet prezidentas A. Smetona reagavo pasyviai. Vėliau prof. K. Pakštas kreipėsi į J. Tūbelį, vėliau į sudarytą naują vyriausybę. Niekas nepatikėjo profesoriaus įžvalgomis.

Jau emigracijoje kitas garsus geografijos prof. Steponas Kolupaila rašė: „Pakštas buvo bene vienintelis, kuris numatė būsimą Lietuvos tragediją. Tik kiti jo nesuprato.“

Dabar jau žinome, kad Lietuvos likimą iš tikrųjų nulėmė Stalino – Hitlerio sąmokslas, istorijoje vadinamas Molotovo – Ribentropo pakto vardu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje Lietuva prarado nepriklausomybę ir valstybingumą, o pats karas padarė tautai nesuskaičiuojamų materialinių ir dvasių nuostolių.

Žeidžiantis istorijos neteisingumo pajautimas pokario metais. Istorija neteisingiausia buvo tiems, kuriems ji atėmė galimybę realizuoti savo tautos kuriamąsias jėgas. Pokaris Lietuvai – kančių metas. Į Vakarus pasitraukė kūrybiškiausia Nepriklausomybės metų karta. Vyriausieji sunkiai pritapo prie naujų aplinkybių, kurios nebuvo palankios jų kūrybai. Giliai suaugę su gimtąja žemę, subrendę žmonės- trisdešimtmečiai ir vyresni. Jaunesniems, ypač jauniausiems, tai buvo didelė, nauja patirtis. Reikėjo kurti gyvenimą svetur.

Likusiems Lietuvoje šeštajame dešimtmetyje ėmė aižėti stalinizmo ledas. Liovėsi masiniai areštai ir trėmimai. Priverstinės kolektyvizacijos iškankintas kraštas iš lėto pradėjo atsigauti. Tik praėjus 25 metams po karo Lietuva pasiekė prieškarinį gyventojų lygį. Pagal karo ir pokario demografinius nuostolius Lietuva nuo Europos šalių atsiliko tik nuo Gudijos. Apie 60 tūkstančių žmonių žuvo rezistencinėje ginkluotoje kovoje su sovietų valdžia.Ypač sunkiai vertėsi iš tremties po Stalino mirties sugrįžę tremtiniai. Daliai jų net neleista grįžti į Lietuvą.

Mes iki šiol niekaip negalime suvokti, kaip skaudžiai ir sunkiai mus dvasiškai sužalojo okupacijų tremtys ir išdavystės. Bet nė vienam okupantų rėžimui nepavyko išbraukti iš žmonių atminties Vasario 16-osios idėjos turėti laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.

1988 metai pakeitė Lietuvos veidą. Blaivus susiklosčiusios istorinės situacijos suvokimas ir kantrūs žingsniai leido 1990 m kovo 11 d. Vilniuje atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Bet iki šiol mes sunkiai vaduojamės iš sovietinio įšalo.

Juozas Brazauskas, istorikas