Petras Kriaučiūnas – knygnešys, pedagogas, lietuvių kultūros veikėjas

Petras Kriaučiūnas – knygnešys, pedagogas, lietuvių kultūros veikėjas

491
0
DALINTIS

Lietuvos knygnešių draugijos išleistoje knygoje „Šimtas knygnešių“ jos sudarytojai B. Kaluškevičius ir O. Žemaitytė – Narkevičienė rašo: „Kuo buvo vyskupas M. Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams – Petras Kriaučiūnas“. Kalbininkas Jonas Jablonskis šį taurų suvalkietį dar labiau išaukštino: „Nebuvo didesnio lietuvio Suvalkijos žemėje, kaip Petras Kriaučiūnas“.

Gimė 1850 m. rugsėjo 16 d. netoli Kybartų, Papečkių (dabar Girėnų kaime) Vilkaviškio rajone. Tėvai buvo pasiturintys ir tikintys ūkininkai. Tėvas kalbėjo ir skaitė ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai, lenkiškai, rusiškai. Petras buvo vyriausias iš keturių brolių. Meilę gimtajai kalbai, tėvynei Lietuvai jam įkvėpė motina, įpratinusi vaikus dar vaikystėje šventadienių rytais giedoti šventas giesmes. Petriukas patyrė piemenavimo vargus ir džiaugsmus.Mokėsi Vištyčio pradžos mokykloje, 1863-1871 m. Marijampolės gimnazijoje, kurioje viešpatavo lenkiškos nuotaikos. Kartą lenkas mokytojas Plevinskis pamokos metu pajuokė lietuvių kalbą: tai esą “čigonų kalba”, žargonas, nederąs gilesnėms mintims išreikšti. Petras Kriaučiūnas ryžoi įrodyti, jog lietuvių kalba – senovinė, lotynų kalbai artima, kad ja galima mintis gražiu išreikšti. Jis atsidėjęs vartė lotynų kalbos žodyną, rinko žodžius, panašius į lietuviškus, juos nurašinėjo į sąsiuvinį; pabandė net eilėraščius lietuviškai rašyti. 1871 m. pavasarį iškilmingame mokyklos baigimo akte, surengtame gimnazijos salėje, jis lietuviškai labai pakiliai ir išraiškingai padeklamavo savo paties išverstą vieno lenkų poeto eilėraštį. Tada pirmą kartą gimnazijoje viešai nuskambėjo gimtoji lietuvių kalba.

Vėliau mokslus tęsė Seinų kunigų seminarijoje ir Peterburgo dvasinėje akademijoje. Čia susibūrė garsioji lietuviškoji trijulė – Petras Kriaučiūnas, Kazimieras Jaunius ir Silvestras Gimžauskas. Atsisakęs kunigystės, Varšuvos universitete įgijo lotynų kalbos mokytojo teises ir vėliau mokė lotynų kalbos Marijampolės gimnazijoje, tvarkė mokyklos biblioteką. Pelnė didžiulį mokinių autoritetą ir pagarbą. Buvo gero būdo, karšto temperamento ir garbingo stoto. Dėl to gavo Perkūno pravardę. Tapo lietuvybės agitatoriumi, o jo butas – lietuvybės skleidimo židiniu. Buvo sukaupęs turtingą lituanistinę biblioteką, kurios knygas skolino patikimiems žmonėms. Įtakojo gimnazistų būrelio susikūrimą lietuviškai spaudai skaityti ir platinti. Pasirodžius “Aušrai”, rėmė ją pinigais, taisė rankraščius, padėjo ją platinti. Užsisakydavo apie pora šimtų egzempliorių ir skleisdavo juos ne tik moksleivių tarpe, bet ir visoje Suvalkijoje. Turėjo patikimų platintojų kunigų, buvusių jo mokslo draugų. Daug padėjo ir “Varpui” – dalyvavo pirmajame varpininkų susirinkime, yra redagavęs “Varpo” straipsnių. Gautus spaudinius dalindavo nemokamai.

Gaivindamas lietuvių susipratimą, Petras Kriaučiūnas sakė: „Laikykitės amžinai nusistovėjusių dorovės dėsnių: žmonių meilės, teisingumo, sąžiningumo, tolerancijos, darbštumo. Venkit įžeisti nuoširdžius kitų įsitikinimus, kilnius jausmus. Nekelkit tikybinių ginčų, nes jie kenkia geram sugyvenimui. Branginkit savo sveikatą, kad ilgiau galėtumėte tarnauti lietuvių tautos gerovei“.

Dr. K.Grinius suskaičiavo apie 80 įžymių jo mokinių. 23 jo mokiniai nukentėjo nuo caro valdžios persekiojimų. 1887 caro administracija kartu su kitais lietuviais atleido iš mokytojo pareigų. Tyčia gyveno viešbutyje, kad lengviau pas jį galėtų lankytis mokiniai. Ypač daug svečių sulaukdavo šventadieniais. Mieste vis dažniau imta kalbėti lietuviškai. Jo įtaka buvo jaučiama ir Veiverių mokytojų seminarijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Tokia jo veikla nepatiko vietos valdžiai. Kurį laiką skurdo gyveno iš kuklios raštininko algos: įsidarbino Apygardos teisme. 1889 m. paskirtas Plokščių (Šakių r.) teisėju. Čia jį lankė studentai, kunigai, šviesuomenė. Aptardavo su jais ir spaudos leidimo bei platinimo klausimus. Netrukus šią vietą lenkai įvardins kaip „litvomanų Meką“. Čia jis susitinka su dr. V. Kudirka, užsieniečiais, besidominčiais lietuvių kalba. Teisėjas jis buvo geras, doras, turėjo autoritetą, šioms pareigoms buvo renkamas tris kadencijas.

1898 m. grupė tautiečių: G. Petkevičaitė- Bitė, P. Višinskis, seserys Jadvyga ir Marytė Juškytės, P. Avižonis Plokščiuose susitiko su Petru Kriaučiūnu pakeliui norėdami aplankyti sergantį V. Kudirką. P. Kriaučiūnas perspėjo, kad žandarai persekiojo visus, kurie norėjo aplankyti V. Kudirką. Susitikimo pas V. Kudirką metu G. Petkevičaitė tautos žadintojui pasakė: “Tamsta mums visiems pavyzdys”. Į tai V. Kudirkas atsakęs: “ Pavyzdžiu iš manęs neimkite. Gydykitės, kol ne per vėlu…”.

Dar pažvelgęs į ateitį, V. Kudirka pasakė pranašiškus žodžius: “ Jei teks jums kada rusų valdžios nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savų juodųjų nenugalėsite…” P.Kriaučiūnas perspėdavo V. Kudirką, sužinojęs jog būsianti krata pas V. Kudirka. Jau būdamas ligonis, to per daug neįsidėmėjo ir nespėjo paslėpti raštų ir žandarai juos surado kaip įrodymą, jog jis nesiliovė toliau redagavęs draudžiamą lietuvių spaudą ir taip sustiprino jo priežiūrą. 1899 m. P. Kriaučiūnas buvo atleistas iš teisėjo pareigų grįžo į Marijampolę. Dirbo advokatu. Atgavus lietuvių spaudą, nuo 1906 metų vėl pradėjo mokytojauti Marijampolės gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą. 1913-1914 m. vertė rusų ir užsienio rašytojų kūrinius. 1915 m. caro valdžios nurodymu kartu su gimnazija išvyko į Jaroslavlį. Rinko tautosaką, rengė lietuvių kalbos žodyną. Bendradarbiavo su Antanu Juška. Palaikė ryšius su kitų tautų mokslininkais, kurie domėjosi lietuvių kalba. Jaroslavlyje susirgęs angina, 1916 m. sausio 16 d. miršta Jaroslavlyje. Laidojant Petrą Kriaučiūno karstas buvo įdėtas į metalinį sarkofagą, planuota jo palaikus parvežti į gimtinę. Per Rusijos revoliucijas, karus mūsų garbaus kraštiečio kapas ir palaidojimo vieta neišliko.

Marijampolės civilinėse kapinėse jam pastatytas paminklas – kenotafas. Jo mokiniai jį vadino lietuvybės apaštalu. Tautinį sąmoningumą skatino tuomet, kai dar niekas to nedarė Lietuvoje. P. Kriaučiūno darbus toliau tęsė jo žymus mokinys Kazys Grinius. Girėnų kaimo bendruomenės rūpesčiu P. Kriaučiūno tėviškė prikelta naujam gyvenimui. Keleiviui į Vištytį ar poilsiaujančiam turistui, jaunajai kartai ši vieta primena, jog tai, kad esame lietuviais yra ir Petro Kriaučiūno nuopelnas.

Iš 20 Nepriklausomybės Akto signatarų net šeši buvo Petro Kriaučiūno mokiniai. Lietuvos prezidentas Kazys Grinius jį mini tarp žymiausių tautos žadintojų, šalia M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos. Mūsų tautos istorijoje gilų pėdsaką paliko ne vienas mokytojas, išugdęs būsimus tautos ir valstybės puoselėtojus.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

NĖRA KOMENTARŲ

PARAŠYTI KOMENTARĄ

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.