Pilietiškumo ir valios ugdymo pamokos

„Misija Sibiras 2016“ dalyviai ekspedicijoje gavo tokios unikalios patirties, patyrė tokius valios stiprybės išbandymus, kad jaučiasi tapę kitais žmonėmis. Apie tai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pasakojo šioje ekspedicijoje dalyvavę Karolina Tamašauskaitė ir Lukas Jankūnas.

Pesimistai, kurie dejuoja, koks yra nevykęs jaunimas šiandien, turėtų iškart pakeisti savo nuomonę, išgirdę apie „Misijos Sibiras 2016“ dalyvių žygį į Igarką. Misijos, kurios rengiamos nuo 2006 m., tikslas – vykti į Sibiro vietoves, ten surasti tebegyvenančius lietuvius tremtinius ir sutvarkyti apleistas kapavietes.

Prieš ekspediciją vyksta atrankos, savaitgalio žygiai ir iš šimtų kandidatų suformuojamas galutinis būrys, kurio dalyviai pasižymi ne tik fizine ištverme, bet ir stipriomis moralinėmis savybėmis. Į „Misiją Sibiras 2016“ buvo atrinkta 16 jaunuolių, 9 vaikinai ir 7 merginos.

Igarka pasitiko poliarinėmis naktimis, 30 laipsnių karščiu ir dulkėmis. Anksčiau turėjęs apie 20 tūkst. gyventojų dabar miestas yra visai apleistas, paliktas likimo valiai, su sunykusia infrastruktūra. Šiuo metu čia gyvena apie 5 tūkst. gyventojų. Būtent toks skaičius lietuvių nuo 1948 m. buvo ištremta į šį miestą, tačiau dabar dabar čia gyvena tik apie 10 lietuvių palikuonių šeimų. Igarkoje ekspedicijos dalyviai sutiko kelis gyventojus, turinčius lietuviškas šaknis, tačiau palyginti mažai žinančius apie savo tėvų ir senelių šalį, nebemokančius lietuvių kalbos. Apie lietuvius išlikusi labai gera nuomonė. Kalbama apie jų darbštumą, gražiai tvarkomus namus, sklando pasakojimai apie vieną lietuvį, įkūrusį žaidimų aikšteles vaikams.

Šiais metais „Misijos Sibiras“ jaunimas turėjo milžinišką uždavinį per dvi savaites sutvarkyti maždaug 1,3 ha ploto apleistas kapines miške, apaugusias berželiais, krūmais, su išvartytais kryžiais, suklypusiomis tvorelėmis. Tam tikra kapinių teritorija buvo apsemta vandens. Gigantiškų pastangų dėka keliolika jaunuolių atliko tokius darbus, kad sunku patikėti, jog visą tai galima padaryti per tokį trumpą laiką ir tokiai nedidelei žmonių grupei. Reikėjo atverti kapines: iškirsti berželius, krūmus. Kadangi kasdien triūsė nuo ankstyvo ryto iki nakties, tai savo stovyklavietę įkūrė kapinių prieigose. Eiti iki miesto su sunkiomis kuprinėmis būtų neužtekę jėgų.

Vietiniai Igarkos gyventojai į lietuvaičius žiūrėjo kaip į keistuolius, tačiau pamatę, kokius darbus jie nuveikia, pakeitė nuomonę. Įvertino jų pastangas. Stebėjosi, kad patys gyvendami šiose vietose, ne visada prižiūri savo artimųjų kapavietes, o šis jaunimas tam, kad sutvarkytų apleistas kapines, atvyko iš tolimos Lietuvos, įveikę 5 tūkst. kilometrų kelią. Atsirado žmonių, kurie padėjo tvarkyti įrankius, gauti geriamo vandens, maisto produktų.

Vienas didžiausių lietuvaičių uždavinių buvo pastatyti 9 maumedinius kryžius amžino įšalo zonoje. Čia likimas metė iššūkį, nes mediena buvo atgabenta likus tik dviems dienoms iki ekspedicijos pabaigos. Misija atrodė neįmanoma, tačiau kažkokių nežemiškų jėgų įkvėpti, jaunuoliai stvėrėsi darbo. Vaikinai su merginomis dirbo lygiomis. Lukas sakė besistebintis, iš kur trapios merginos turėjo tiek ištvermės. Kai jau iš nuovargio iš rankų krisdavo kirviai, merginos savo gera nuotaika ir darbštumu tarsi kokie amžinieji varikliai padėdavo atgauti jėgas. Sunkias akimirkas praskaidrindavo dainos.

„Galima vardinti darbus, kad buvo pastatyti 9 maumediniai kryžiai, išvalyta kapinių teritorija, buvo susitikta su ten gyvenančiais tremtinių palikuonimis, perduotas Lietuvos Respublikos Prezidentės laiškas Viktorijai Braškytei ir ji parašė atsakymą. Toks buvo fizinis tikslas: nuvažiuoti, sutvarkyti, susitikti. Tačiau esmė yra visai kita – pilietinė, vidinė. Svarbiausia yra patirti jausmai ir išgyvenimai. Į kapines mes įėjome vienokie, o išėjome visai kitokie. Istorija mums dabar gyva, artima. Visai kitaip matome pasaulį ir Lietuvą šiandien, negu matėme prieš išvažiuojant. Pasikeitė mūsų mąstymas. Skleisdami žinią apie tai, mes keičiame ir kitų mąstymą, priartiname visuomenę prie istorijos“, – kalbėjo Karolina, buvusi panevėžietė, Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinė.

Ekspedicijos dalyviai pasakojo, kad fiziškai sunkiausia buvo poliarinės naktys, nes buvo sudėtinga užmigti. Tekdavo budėti per naktis, kad neužpultų lokiai.

„Morališkai sunkiausia buvo matyti užrašus ant kryžių, kurie liudijo, kad čia palaidota daugybė mažamečių vaikų. Norėjosi atstatyti tuos kryžius, nes tai buvo sakralus veiksmas, suteikiantis mums vidinių jėgų“, – sakė Lukas, teigdamas, kad tvarkydami kapavietes, lietuviai parodo savo vieningumą.

„Misija Sibiras“ įrodė, kad jaunimas yra pilietiškas, kad jis yra išlaikęs vertybes, kad jam rūpi istorija ir praeitis. Ekspedicijos dalyviai ne tik važiuoja į Sibirą tvarkyti kapaviečių, bet tai daro ir Lietuvoje. Šalyje jie plačiai pristato ekspedicijų įvykius ir jų svarbą. Nuo 2006 m. projekte dalyvavo daugiau nei 11 000 jaunų žmonių, nukeliauta 90 tūkst. kilometrų, suorganizuota 15 ekspedicijų, surengta tūkstančiai patirties pristatymų.

Virginijos Januševičienės tekstas

Virginijaus Benašo nuotr.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: