Pirmieji autobusai Panevėžyje

Panevėžio mieste XX a. 3 dešimtmetyje pirmiausia pradėjo kursuoti  tarpmiestiniai autobusai. Pačiame Panevėžyje autobusai minimi tik 1931 m. Mažesni miestai ėmė pavyzdį iš laikinosios sostinės Kauno. 1930 m. lapkričio 11 d. Panevėžio miesto taryba svarstė įvesti Panevėžio mieste susisiekimą autobusais. Tačiau dėl to protestavo miesto vežėjai. 1931 m. sausio 2 d. miesto valdyba pasirašė sutartį su broliais Samueliu ir Izraeliu Kisinais dėl susisiekimo autobusais Panevėžio mieste įvedimo. Sutartis galiojo iki 1934 m. sausio 1 dienos. Nustatyti du autobusų maršrutai: Geležinkelio stotis – Ramygalos gatvė, miesto skerdykla – Pušaloto gatvė. Pirmas maršrutas driekėsi nuo Geležinkelio stoties per Respublikos, Vasario 16-osios gatvę, Laisvės aikštę iki Ramygalos gatvės. Antras maršrutas prasidėjo prie miesto skerdyklos ir ėjo per Klaipėdos gatvę, Ukmergės, Tilto, Smėlynės gatves iki Pušaloto gatvės. Kituose šaltiniuose nurodomas kiek kitoks maršrutas: nuo Ramygalos gatvės per Laisvės aikštę, Respublikos gatvę, Soties gatvę iki Geležinkelio stoties. O kitas maršrutas vedė nuo Klaipėdos gatvės per Laisvės aikštę, Ukmergės gatvę, Laisvės tiltą, Agronomijos, Pušaloto gatves iki Plūkių ir atgal. Planuota, kad autobusai važinės kas 15 minučių. Vėliau ketinta įvesti maršrutus iš Panevėžio į Pajuostį, Berčiūnus ir Piniavą.

Autobusai mieste pradėjo važinėti 1931 m. sausio 7 d. Pirmu maršrutu kursavo 3 autobusai. Jie buvo mažesni nei Kaune, šviesiai geltoni, su ventiliacija. Uniformuoti vairuotojai atvyko iš Kauno. Autobusai kursuodavo nuo 6.30 val. iki 2.30 val. nakties. Deja, jie važinėjo gana neilgai, nes tokia veikla buvo gana nuostolinga. 1932 m. Panevėžio spauda rašė, kad autobusų susisiekimas vykdomas nesėkmingai ir įmonė bankrutavo. Areštuoti ir 4 tarpmiestiniai automobiliai.

Susisiekimas atnaujintas nuo 1932 m. gegužės 26 dienos. Miesto autobusas laukdavo keleivių geležinkelio stotyje ir veždavo į miestą. Paslauga kainavo 50 centų. Už kelionę į Pajuostį reikėjo mokėti 60 centų, į Berčiūnus, kuriems 1933 m. suteiktas kurorto statusas, – 75 centus. Autobusai važinėdavo nuo 6.30 iki 2 val. nakties, neišskiriant šventadienių. Nuo geležinkelio stoties iki Ramygalos gatvės autobusas nuvažiuodavo per 15–20 min., o kita linija – 25–30 minučių. 1933 m. spauda rašė, kad Panevėžyje Kisino autobusui važiuojant per miestą išdaužyti langai. 1933 m. trumpai streikavo vežikai su arkliniu transportu, vyko gana arši konkurencinė kova.

Vėliau susisiekimą autobusais Panevėžio mieste organizavo Amerikos lietuvių bendrovė ,,Amlit“.  Dar 1928 m. Panevėžyje atidarytas Amerikos lietuvių prekybos bendrovės skyrius, kuris vertėsi prekyba lengvaisiais automobiliais, autobusais. Jis tvarkė ir prižiūrėjo autobusų stotį. 1934 m. Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas dar 4 metams pratęsė sutartį su Amerikos lietuvių bendrove dėl autobusų stoties priežiūros. 1936 m.  pradžioje ši bendrovė Panevėžio mieste pabandė paleisti važinėti vieną autobusą. Tada sustreikavo vežikai, kurie vežė keleivius arkliais. Laikinai autobuso judėjimas sustabdytas. 1936 m. spalio 25 d.  mieste atnaujintas susisiekimas autobusu. Jis kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau numatyta paleisti autobusą iš Panevėžio miesto iki Pajuosčio kareivinių.

Mieste buvo ir privačių automobilių. 1934 m. jau minimas Panevėžio pašto automobilis. Juo važinėdami pašto darbuotojai greičiau pristatydavo laiškus. Spaudos duomenimis 1937 m. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas automobiliu išvyko vizituoti savo vyskupijos teritorijos. Kaip nurodyta 1939 m. telefonų knygoje, Panevėžyje buvo viena automobilių dalių parduotuvė Ramygalos g. 11, priklausiusi Juozui Simniškiui. Jonas Petraitis, Antanas Montvilas, Tadas Savickas, Faivelis Muzikantas, Motelis Šulmanas, Šmuelis Dubinauskas ir kiti vertėsi autosunkvežimių ir automobilių nuoma. 1930 m. Panevėžyje įvestos eismo taisyklės.

Respublikos laikais populiariausia susisiekimo priemonė vis dar buvo dviračiai. 1940 m. Panevėžyje buvo 2207 dviračiai. Vienas dviratis kainavo kelis šimtus litų, tad juos galėjo įsigyti tik pasiturintys asmenys.

1937 m. duomenimis Lietuvoje buvo 300 autobusų, 480 autosunkvežimių ir 1340 motociklų, apie 1000 vairuotojų. Didžioji jų dalis buvo Kaune. Šiame mieste buvo 445 privatūs automobiliai, 96 taksi automobiliai ir 76 autobusai.

Pirmiausia atsirado tarpmiestinis susisiekimas. Autobusų stotis Panevėžyje pradėjo veikti Respublikos laikais. 1939 m. ji buvo Fromo Gužučio g. 23. 1928 m. spaudoje rašyta, kad kursuoja autobusas Panevėžys–Ukmergė per Taujėnus. 1929 m. spaudoje minima, kad po 4 mėnesių pertraukos balandžio mėnesį pradėjo kursuoti autobusas į Pasvalį. Nuo 1931 m. birželio 20 d. autobusas iš Panevėžio pradėjo važinėti į Šiaulius. Jis vyko per Smilgius, Šeduvą, Radviliškį. Respublikos laikais autobusai vežė į Kauną per Ramygalą, į Ukmergę, Vabalninką,  Kėdainius, Biržus. Pilni autobusai vykdavo iš Panevėžio į Pasvalį ir atgal.

1933 m. duomenimis iš Panevėžio vykdavo autobusai į Kauną, Kėdainius, Biržus, Krekenavą, Ukmergę. 1934 m. spaudoje užfiksuota, kad autobusas iš Panevėžio į Kauną išvykdavo 5 val. ryto ir važiuodavo per Raguvą. Kitas autobusas tokiu pat laiku išvykdavo į Kauną per Naumiestį. Kelionė kainavo 8 litus. Į Biržus iš Panevėžio autobusas išvykdavo 15 val. (6 Lt), į Anykščius – 16 val. (3.50 Lt), į Kupiškį – 16.30 val. (3 Lt), Į Rokiškį vykdavo ne kasdien 16 val. (5 Lt). 1937 m. spaudos duomenimis autobusas iš Kauno į Panevėžį išvykdavo 7 val. ir grįždavo 15.30. Autobuso bilietas nuo Panevėžio iki Ramygalos 1937 m. duomenimis kainavo 1.80 Lt. Tokia kaina žmonėms tiko.

Autobusų maršrutai buvo nuostolingi žiemą. Keliai tapdavo sunkiai išvažiuojami, o jų valymui reikėjo papildomų lėšų. 1938 m. autobusai iš Panevėžio vyko į Kauną, Biržus, Rokiškį ir Pasvalį. Susisiekimui autobusais didelę konkurenciją sudarė traukiniai. Stambesnės įmonės turėjo savo transporto priemonių. Akcinė bendrovė ,,Kalnapilis“ turėjo automobilį mediniais stipinais. Savo automobilį turėjo ,,Panevėžio maistas“ ir kitos įmonės.

1940 m. okupacija daug ką pakeitė miesto gyvenime. 1940 m. antroje pusėje Panevėžio mieste autobusai kursavo tokiais maršrutais: Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis (4 rb.), Ramygalos gatvė – Geležinkelio stotis (6 rb.), Senamiestis – Geležinkelio stotis (5 rb.), Pajuostis – Geležinkelio stotis (10 rb.), Pajuostis – Laisvės aikštė (6 rb.), Laisvės aikštė – Berčiūnai (14 rb.).

1947 m. Panevėžio mieste atnaujintas miesto transporto eismas. 1948 m. autobusai vežė iš stoties į Stetiškių gatvę, nuo Cukraus fabriko iki Velžio kelio. Kursavo 18 vietų autobusai. Pagal kitus duomenis – tik 16 vietų autobusai. 1949 m. Panevėžio mieste pradėjo važinėti pirmi taksi automobiliai ,,Pobieda“. 1950 m. atsirado tarpmiestiniai maršrutai į Kauną, Biržus ir Ukmergę. Pirma ATI įkurta 1953 m., antra – 1954 m. 1962 m. Panevėžio mieste buvo 1515 automobilių, o privatūs asmenys – 549 lengvąsias mašinas. 1967 m. valstybinės įmonės Panevėžio mieste turėjo 1801 mašiną, o privatūs asmenys – 903 automobilius.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas