Pirmoji Lietuvoje „Lauko akademija“ mokys ugdyti laimingus vaikus lauke

Kaip ugdyti laimingą vaiką lauke? Kaip susikurti tinkamas edukacines erdves, nustatyti saugumo ir šalčio ribas, sujungti gamtą ir technologijas? Į šiuos klausimus atsakymų nuo šiol švietimo darbuotojai ir ugdymu lauke susidomėję tėvai galės ieškoti pirmojoje Lietuvoje „Lauko akademijoje“.

Auklėtoja rytais vaikus pasitinka lauke, pasišviesdama žibintuvėliu

Suaugusiųjų neformalaus švietimo bazė „Lauko akademija“ – vieta, kurioje galima praktiškai išbandyti, kaip ugdyti vaikus lauke.

„Tėvai ir mokytojai dažnai skundžiasi, kad lauke šalta arba nėra ką veikti. Aš maniau priešingai – lauke galima smagiai leisti laiką, ir tuo įsitikinau lankydamas lauko darželius užsienyje. Supratau, kad gamta gali būti labai gera mokytoja vaikams. Pradėjau ieškoti informacijos, įkūriau pirmą lauko darželį. Dabar noriu dalintis tuo, ką žinau“, – sako pirmą mūsų šalyje „Lauko darželį“, o paskui ir „Lauko mokyklą“ – įstaigas, kuriose vaikai daugiausia laiko praleidžia lauke, atvėręs vilnietis Žilvinas Karpis.

Prieš penkerius metus pradėjęs dirbti lauko pedagogikos metodais jis nesitikėjo, kad gamtinio ugdymo idėja taps tokia aktuali. Švietimo įstaigų darbuotojai mielai lankėsi jo darželiuose ir mokykloje, gautas patirtis stengėsi pritaikyti savo darbe.

Pirmajame seminarų apie lauko pedagogiką cikle dalyvavusi Kauno lopšelio-darželio „Žingsnelis“ auklėtoja Vilma Lauciūnienė prisipažino apie tokiais metodais dirbantį darželį sužinojusi iš vienos televizijos laidos. „Prisimenu, pažiūrėjau, ir namiškiams pasakiau: „Ne, čia ne man“, – juokiasi darželio auklėtoja. – Praėjo laiko, ir su kolege iš smalsumo užsirašėme į lauko pedagogikos seminarų ciklą. Kartą paragavusios, sustoti nebegalėjome: baigėme visus mokymus. Pasirodo, viskas čia man“.

Ką visą dieną veikti su vaikais lauke, ar jam galima pritaikyti pagal programą priklausančias veiklas, kaip tai suderinti su įprastu dienos ritmu – tokių klausimų vedina į pirmą seminarą atėjo V. Lauciūnienė. Čia ji sako gavusi aiškius atsakymus, teisinių, psichologinių, praktinių ugdymo lauke žinių, o taip pat įgavusi drąsos netradiciniams ugdymo sprendimams. Netrukus „Žingsnelyje“ atsirado naujovių.

„Sutikdavome ryte vaikus lauke, pasišviesdamos žibintuvėliu. Kolegės, tėvai stebėjosi: ką jos veikia lauke, tamsu, šalta. Vaikai visai kitaip pamato gamtą, negu kad išeidami kaskart tuo pačiu laiku valandai į lauką. Pradėjusios taikyti lauko pedagogiką, galime drąsiai sakyti, kad ilgesnis buvimas lauke padeda susikaupti, geriau mokytis. Vaikai ir miega geriau“, – privalumus vardija V. Lauciūnienė.

Pagal įprastą darželių dienotvarkę, pasak jos, vaikai lauke būna maždaug valandą – akivaizdžiai per trumpai.

Užsienyje mokytis būti su vaikais lauke populiaru

„Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad lauko pedagogiką Lietuvoje reikėtų taikyti plačiau, – įsitikinusi valstybinio darželio auklėtoja. – Po mokymų man teko išskristi į Norvegiją, ir aš apčiuopiau grynuolį – supratau, kodėl lauko pedagogika tokia svarbi“.

Lietuvoje lauko darželiai ir mokyklos vis dar naujiena, o daugelyje užsienio šalių, pavyzdžiui, Norvegijoje, Anglijoje, Vokietijoje, jie skaičiuoja ne vieną dešimtmetį.

„Daugelyje užsienio šalių vyksta įvairūs kursai, kur pedagogai ir tėvai mokosi pagrindinių lauko pedagogikos principų per patyrimą. Tai labai universalu – suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio,  vieni mokosi, nes planuoja įkurti lauko darželį ar mokyklą, kitiems reikia kvalifikacijos, kad galėtų dirbti tokioje įstaigoje. Kursus lanko ir tėvai, norėdami sužinoti, kaip vaikus lavinti lauke“, – pasakoja Ž. Karpis.

Jis pats ir kiti „Lauko akademijos“ lektoriai yra baigę Anglijoje vykusius asociacijos „Forest School“ mokymus, įgiję tarptautinį pedagogo laipsnį. Vienas iš mokymų vadovų, Martin Besford, įvairių „Lauko darželio“ projektų partneris, įsitikinęs, kad lauko pedagogika kaip ugdymo būdas puikiai tinka skirtingiems vaikams bendradarbiauti sprendžiant problemas, lavinant darbo grupėse, kritinio mąstymo įgūdžius.

„Įtraukus vaikus į saugią, natūralią gamtinę aplinką, laisvą žaidimą, jie patys atranda norą mokytis“, – sako M. Besford, pridūręs, kad gamtoje gerai sekasi mokytis ir suaugusiems.

Keturios gamtos stichijos ir technologijos

„Lauko akademijoje“ galima pradėti nuo pradžių ir rinktis mokymus pradedantiesiems – aiškintis pagrindinius lauko pedagogikos principus, juos išmėginti praktiškai atliekant užduotis lauke. Įvaldžius pagrindus, pereinama į pažengusiųjų lygį.

Lavinti vaikus mokomasi per keturias stichijas – ugnį, žemę, orą, vandenį, ir penktąjį elementą – technologijas. Būtent šio lygio kursus pasirinko ir V. Lauciūnienė, prisipažinusi, kad norisi vis daugiau žinių.

Kursų dalyviai išmoksta ne tik sukurti laužą, saugiai elgtis su ugnimi, tyrinėti naudojant įvairius įrankius, tinkamai apsirengti bet kokiu oru, atrasti fizikos dėsnius, vandens žaidimus, bet ir ugdymui lauke pritaikyti naujausias technologijas.

Didžiąją dalį žinių Ž. Karpis surinko keliaudamas po tokio tipo įstaigas užsienyje, dalyvaudamas mokymuose. Įgijęs tarptautinį lauko pedagogo laipsnį, surengė kelis eksperimentinius seminarus apie lauko pedagogikos pagrindus Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Jie sutraukė ne tik būrį mokytojų, darželių auklėtojų, bet ir savo vaikų ugdymo kokybe susidomėjusių tėvų.