Plukių kaimo gatvė

Persipynusi Plukių kaimo ir Plukių kaimo gatvės istorija. Plukių kaimas ir Senamiestis ‒ seniausios Panevėžio dalys. Plukių pavadinimas kildinamas nuo linų plūkimo. XVI a. Plukių kaimas labai nukentėjo nuo maro. 1902 m. jame gyveno 340 gyventojų. Ilgainiui pietrytinė kaimo dalis buvo prijungta prie miesto. Kaimo gyventojai buvo giliai tikintys, čia buvo daug kryžių: du prie Tamošiūnų, Bukų, Janonių ir kitose sodybose. Kryžius prie Arelių namų buvo net nuo 1886 m. Iš viso kaimo gyventojai pamena buvus 11 kryžių. Carinės Rusijos dūmoje buvo Plukių kaimo atstovas valstietis Antanas Kupstas (gimęs 1881 m.).  1907 m. jis išrinktas į antrąją Rusijos dūmą. A. Kupstas buvo baigęs tris Panevėžio realinės mokyklos klases, priklausė socialdemokratų partijai. Kaimas jam surengė iškilmingas išlydėtuves.

Rusijos dūmos narys A. Kupstas

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai Plukių kaimą prijungė prie miesto. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaimas atgimė.

1919 m. birželį sudarytame Panevėžio gatvių sąraše įrašyta ir Plukių sodžiaus gatvė. 1923 m. liepos 19 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu visos apgyvendintos vietovės, tarp jų ir Plukių kaimas, sujungtos su miestu gatvėmis, tapo jo dalimi. Antroje Panevėžio miesto taryboje 1921‒1924  m. dirbo du ūkininkai iš Plukių kaimo ‒ Petras Vasiliauskas ir Juozas Bukas.

1929 m. Plukių pradžios mokyklą planuota perkelti į Pušaloto gatvę, bet ji liko Plukių kaime. 1934 m. Panevėžyje buvo Plukių ir Mažoji Plukių gatvė. Panevėžio spaudoje rašyta, kad  Panevėžyje, ten, kur buvo Plukių kaimo ganyklos, yra apleistas daugiausia darbininkų gyvenamas rajonas. Nėra gero privažiavimo. Gatvės neapšviestos, norint privažiuoti reikia daryti kelių kilometrų lanką.

1929 m. Plukių kaimo gatvė visiškai sutvarkyta. Iš abiejų pusių iškasti grioviai. Tuometinėje spaudoje rašyta, kad 1935 m. Plukiuose atidaryta vaikų kolonija, į kurią priimti 36 lietuviai, 16 žydų. Maistui dienai joje skirdavo 1,5 lito, maitindavo 5 kartus per dieną.

Nutarus Panevėžyje, Plukių kaimo teritorijoje statyti cukraus fabriką, dalis ūkininkų galėjo parduoti žemę. Savo žemę galėjo parduoti ir Plukių kaimo gatvės gyventojai. Vienas ūkininkas pardavė net 10 ha žemės. Statyti pradėta 1940 m. balandį. Daug statybos darbų vykdyta rankomis. Plytas nešiojo darbininkai – pasikabinę ,,ožius“,  tam pritaikytas lentas, jie nešdavo po 20‒30 plytų. Skiedinį nešiojo moterys. Darbininkai su arkliais vežiojo molį. Už šį darbą buvo mokama daugiausiai. Dirbo iki 150 vežikų. Darbininkai atvykdavo net iš tolimų Utenos bei kitų apylinkių – juos viliojo palyginti nemenkas atlyginimas. Už darbo drausmės pažeidimus grėsė labai rimtos sankcijos – nusikaltęs iš karto buvo atleidžiamas iš darbo. Statybos darbus prižiūrėjo Pavenčių fabriko direktorius Ignas Šidlauskas. Įrenginius montavo čekų firmos specialistai. Panevėžio cukraus fabriko statybos projektą parengė architektas Arnas Funkas. Cukraus fabrikas pradėjo veikti 1940 m. gruodį. Sovietiniais laikais Plukių kaimo teritorijoje išaugo ištisas pramoninis Panevėžio miesto rajonas.

1974 m. statant Nemuno tiltą apgadintos senosios Plukių kaimo kapinės. 1975 m. archeologas Albertas Lisanka, vykdydamas archeloginius tyrimus šioje teritorijoje, rado nemažai archeologinių radinių, XVII‒XVIII a. senkapių.

Plukių kaimo vienkiemius ir Plukių kaimo gatvę dažnai supainiodavo paštininkai, pristatydami laiškus ar spaudą tų vietovių gyventojams. Vėliau Plukių gatvė pavadinta Antano Mackevičiaus vardu. Liko Mažoji Plukių gatvė. Maždaug 1 kilometro ilgio Plukių kaimo gatvė pavadinta Plukių gatve. Joje išliko kelios senos sodybos, kurioms gali būti daugiau nei 150 metų.

Plukių gatvės sodyba. 2020 m.
Cukraus fabriko statyba. 1940 m.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

 

 

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: