Rasa Liškauskaitė
Palaimą galima atrasti visai šalia – socialinėse dirbtuvėse, kuriose darbo įgūdžių mokomi intelekto negalią turintys asmenys. Tai liudija 36 metų uteniškis Almantas Bralkovskij, kone 20 kartų bandęs emigruoti į užsienį, bet taip ir neradęs ten savo vietos, bei Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininkė Solveiga Stanevičiūtė.
Daug įvairių profesijų
Uteniškis Almantas Bralkovskij prieš 18 metų baigė Dauniškio gimnaziją ir bene 15 metų blaškėsi po Vokietiją, Danija, Švediją, Olandiją ir Prancūziją. Darbų paletė aprėpė nuo pagalbinio darbininko, apdailininko iki suvirintojo. 2013–2015 metais Almantas bandė laimę ir Lietuvoje – dirbo sandėlininku-pardavėju, tačiau ir čia ilgai neužsiliko – paviliojo kiti pasiūlymai.
Nuo 2024 metų pabaigos Almantas galutinai nuleido inkarą Lietuvoje. „Po ilgo blaškymosi, pagaliau radau galimybę pomėgius suderinti su darbu, – sako Almantas. – Originalūs dirbiniai iš odos visada man buvo prie širdies, o dabar šio amato galiu pramokyti ir Ignalinos rajono Daugėliškio socialinių dirbtuvių lankytojus“.
„Šiame gyvenimo etape tiesiog kiek kitaip perdėliojau prioritetus. Suvokiau, kad itin paprasti dalykai gali būti naudingi“, – sako Almantas Bralkovskij, kurio teigimu, tas nuolatinis blaškymasis po užsienį suteikė ir vertybinės patirties – kaip antai, atskirti tariamas šypsenas nuo tikrų.
Jam visa tai itin praverčia bendraujant su socialinių dirbtuvių dalyviais.
Olandijoje laimės nerado
Kiek kitokia Solveigos Stanevičiūtės patirtis. Šiandien ji, pasiblaškiusi po užsienį, kur kartu su Almantu daugiau nei ketverius metus dirbo nekvalifikuotą darbą, grįžo į gimtuosius kraštus ir tapo Daugėliškio siela. Jis yra ir bendruomenės pirmininkė, ir meistrė, ir rinkodaros bei komunikacijos specialistė.
„Olandijoje laimės neradau. Kartą grįžus atostogų į Baikelių kaimą mus aplankė įvairių iniciatyvų sumanytoja Indrė Gruodienė. Besėdėdami prakalbome apie svajones. „Papasakokite, kokia jūsų svajonė?“ – paklausė viešnia. Mes ir papasakojome apie savo svajonę“, – apie gyvenimo posūkius pasakojo Solveiga.
Po pokalbio Solveiga negalėjo nurimti: galvoje sukosi prieštaringos mintys. „Tada mano trijų savaičių atostogos pavirto dviejų mėnesių atostogomis. Dar vieną kartą išvažiavau į Olandiją ir supratau, kad noriu grįžti į savo kraštą visam laikui“, – sakė Solveiga.
Didžiuojasi pokyčiais
Paklausta kokią mato socialinių dirbtuvių viziją, Solveiga atsakė, kad labai norisi tęstinumo.
„Mūsų svajonė, kad projektas pavirstų socialiniu verslu ir galėtume tęsti veiklas. Norime palaikyti ir stiprinti žmones su intelekto ar psichosocialine negalia, juos socializuoti, suteikti darbinių įgūdžių. Matau didžiulį pokytį nuo pačios pradžios, kai čia ateidavau tik pasisvečiuoti. Anksčiau jie buvo labai nedrąsūs, dabar kasdien mokosi, tobulėja, išdrąsėja. Net gyvenantys Ignalinoje žmonės pastebi, kad Daugėliškio socialinių dirbtuvių dalyviai mieste jau eina drąsiai, iškėlę galvas, šypsosi,
bendrauja. Šiandien aš jais labai didžiuojuosi, – apie pasikeitimus kalba pašnekovė. – Jie čia susiranda draugų. Norime juos kiek įmanoma paruošti savarankiškam gyvenimui, kad mokėtų elgtis su pinigais, suprastų jų reikšmę, kas gali, įsidarbintų“.
Dirbtuvių lankytojai jau dabar kuria suvenyrus iš odos, atminimo medalius, magnetukus, atvirukus, renka vaistažoles ir parduoda arbatas, siuva, piešia.
Solveiga šiuo metu studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, yra Kaimo plėtros administravimo magistro studijų antrakursė. Pasak jos, programa yra labai kryptinga ir glaudžiai siejasi su Daugėliškio krašto bendruomenėje vykdomomis veiklomis.
Naujausias projektas – maisto ruošimas
Pirmieji socialinių dirbtuvių dalyvių darbo įgūdžiai atsiskleidė užsimezgus draugystei su Ignalinos verslininku Modestu Krisiūnu. Solveiga pasakoja, kad pirmasis žingsnis buvo Pyragų diena, kai verslininkai ieškojo žmonių, galinčių prisijungti prie akcijos ir kartu kepti pyragus vienišiems Ignalinos rajono gyventojams. Visi pamatė, kad socialinių dirbtuvių dalyviai puikiai geba gaminti maistą.
„Mūsų socialinių dirbtuvių dvejų metų jubiliejui kartu gaminome vieno kąsnio sumuštinius, mini kibinus. Kiekviename žingsnyje padeda Modestas ir Aurelija Krisiūnai, besidalijantys savo žiniomis ir laiku. Naujausias bendras projektas – maisto gamyba. O šio sektoriaus patirtimi dalinsis ir verslininkams priklausanti kavinė ,,Šeimos virtuvė“. Panaudos sutartimi jau nuomojamės buvusią mokyklos valgyklą, siūlysime maistą laukuose dirbantiems ūkininkams, aplink gyventiems gaminsime vieno kąsnio sumuštinius, kepsime kibinukus. Mūsų durys visada atviros“, – kalba Solveiga, kuri sako, kas ateityje norėtų maistą gaminti ir vienišiems senoliams.
Socialinių mokslų daktaras Tomas Lagūnavičius Almanto ir Solveigos gyvenimo keliones ir inkarą Naujame Daugėliškyje apibūdino kaip tipinį postmoderinstinės kartos viražą. „Šie žmonės gyvena nuo projekto iki projekto, jie nėra orientuoti į pinigus. Jie nori užjausti, padėti, būti naudingi. Su tokiais gyvenimo scenarijais susidursime vis dažniau“, – sako dr. Tomas Lagūnavičius.
Tomui pritaria ir Solveiga Stanevičiūtė. „Socialinių dirbtuvių vizija – ne tik ugdyti dalyvių darbo įgūdžius, bet ir suteikti galimybę patirti kūrybišką bendrystę bei gerinti psichosocialinę sveikatą“, – apibendrino Solveiga.
