Po pasaulį išsibarstę Bistramų provaikaičiai giminės šaknų ieško Upytės žemėse

Po daugiau kaip septynių dešimtmečių į vaikystės dvarą ir gimtą šalį sugrįžusi Bistrampolio dvaro paveldėtojo provaikaitė džiaugiasi, kad Bistrampolis gražėja ir gali nukelti į šiltus vaikystės prisiminimus, o gimtam Upytės dvarui linkėjo atgyti.

Lietuviškai vos kelias dainos eilutes šiandien temokanti 82-jų Stanislava – Ida Višnevska gimė Bistramų šeimoje, Upytės dvare ir ten leido pirmuosius savo vaikystės metus. Tačiau 1942 metais dvaras buvo vokiečių paimtas kariuomenės reikmėms ir visa šeima, gelbėdamasi nuo nemalonumų, pabėgo bei prisiglaudė pas savo giminaičius Bistrampolio dvare.

Moteris sako vis dar prisimenanti anų laikų dvarą ir paskutines dienas jame. Okupacija ir trėmimai Bistramų, kaip ir daugelio šeimų likimą pasuko netikėta vaga:

Ponia Stanislava sako ilgai svajojusi aplankyti gimtas vietas, todėl apsilankymas Upytės žemėse jai sukėlė labai daug prisiminimų ir emocijų. Moterį į Lietuvą atlydėjęs, dažnas čia svečias, pusbrolis Kšištofas Bistamas neslėpė, kad buvo kas po šitiek metų pusseserę pradžiugno, bet yra ir kas norėtųsi, kad pasikeistų:

Pasak svečius priėmusio Bistrampolio dvaro valdytojo, kunigo Rimanto Gudelio, tai plati giminė, kuri domisi savo šaknimis ir Lietuvą dažnai lanko. Todėl ir senieji dvarai bei buvę palivarkai neretai būna jų minimi ir prisimenami:

Pasak Rimanto Gudelio, šiai giminei svarbios tos vietos, kurios neretai kūrė ir mūsų krašto istoriją, todėl dažnai galima išgirsti jų norų ir svajonių, kad atgimtų dvarai, senosios dvarininkų sodybos.