Poeto modernisto Kazio Binkio kūrybos pabaiga

… K. Binkio pasitraukimas iš literatūrinio gyvenimo buvo laikinas. Po nesėkmingo ūkininkavimo meto (per savo trumpą gyvenimą Binkis nugyveno kelis ūkius). 1939 m. ruošėsi parduoti Balsius, tada jau mirusios uošvės ūkį, ir pirkti naują kur nors apie Aukštadvarį, Trakų apskrityje. Greičiausiai karas ir okupacija neleido Binkiui įkūnyti gražias poeto svajones.

K. Binkis vėl įsijungė į literatūrą, aktyviai dalyvavo „Literatūros Naujienose“ (1934–1938). Ėmėsi vertimų (M. Gorkio „Daina apie sakalą“, A. Puškino eilėraščių ir poemų ištraukų). Drauge su kitais organizavo A. Puškino 100-ųjų mirties metinių minėjimą. 1934 m. K. Binkis išleido leidinį apie Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną jo gimimo 60-mečio proga, 1935 m. apie vyskupą Motiejų Valančių ganytojo mirties 60-mečio proga.

1936–1940 m. K. Binkiui buvo vėl produktyvūs. Poetas pasirodė kaip talentingas poezijos vaikams kūrėjas. Šiuose kūriniuose poetas vaizduoja daugiausia pačių vaikų gyvenimišką patirtį. K. Binkis skatino vaiko palinkimą bežaidžiant kurti, statyti, pratinti dirbti, ugdo atsakingumą už savo darbą, meilę gamtai ir gyvuliams. Didžiausias dėmesys – vaiko charakterio formavimui. Visur aiškiai sako vaikui, kas gerai ir kas blogai. Kūriniuose vaikams yra nemaža sąmojaus, švelnaus humoro, geros, atlaidžios šypsenos. Jie ir dabar turi savo auklėjamąją ir meninę vertę.

Be keleto leidinių vaikams ir vertimų, K. Binkis ėmėsi dramaturgijos ir parašė pjesę „Atžalynas“, kuri 1938 m. kovo 10 d. pastatyta Valstybės teatre. Visa šeima stebėjo premjerą. Pasisekimas buvo didžiulis. Jau pirmame veiksme publika sustojo, atsigręžė į šeimą ložėje ir pradėjo ploti. Plojimai ne kartą pertraukė spektaklį, o ketvirtame veiksme kilo ovacijos. K. Binkis buvo laimingas. Žmonai Sofijai pasakė: „Džiaugiuosi, kad tu nors kartą pasijutai esanti rašytojo žmona“.

K.Binkis dar kartą grįžo prie švietimo problemų, prie kaimo žmogaus, pastatydamas jį prieš laikinosios sostinės Kauno miesčionis. Po premjeros buvo džiaugiamasi, kad Lietuvoje auga nauja karta. Autorius norėjo parodyti, kad gero – žmogaus negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės. Pjesėje triumfuoja tiesa, suponėjusią, darbą niekinančią inteligentiją pakeisti kyla žmogų ir darbą mylinti jaunoji karta. Deja, ji praktiškai buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų kančiose.

2013 m. lapkričio mėn. minint poeto gimimo 120-ąsias metines, jo kape atgulė urna su sūnaus Gerardo Binkio palaikais. Dabartinė kapo nuotrauka. Simboliška, kad laidotuvės įvyko atgaivinto spektaklio „Atžalynas“ (režisierius Jonas Vaitkus) Nacionaliniame dramos teatre antrosios premjeros dieną. Nuo pirmojo spektaklio praėjo 75-eri metai. Režisierius paminėjo, kad „yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išliko vertybių dvasia“. Spektaklis dar kartą buvo rodomas Panevėžyje balandžio 18 d. Bendruomeniū rūmų didžiojoje salėje.

1937 m. poetą ištiko pirmasis širdies priepuolis. Žmona rūpinosi, kiek galėdama. Pats poetas savęs netausojo. Stengėsi išlikti optimistu ir geros nuotaikos. Paklaustas, kaip jaučiasi, atsakydavo J. Zauerveino žodžias: „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“.

Pjesė parašyta grumiantis su užgriuvusiomis sveikatos negalėmis. K. Binkis žmonai padiktavo pjesės „Atžalynas“ eilutes. Susibičiuliavo su aktoriumi ir režisieriumi B. Dauguviečiu. Pjese „Atžalynas“ K. Binkis įrodė savo talento įvairiapusiškumą. Tai retas lietuvių dramos kūrinys, kuris turėjo tokį didelį pasisekimą scenoje. Spektaklis buvo pastatytas Rygoje, Estijoje.

1938 m. pavasarį išėjo K. Binkio publicistinė knygelė „Jaunoji Lietuva“. Joje autorius populiariai pasakoja apie Lietuvos praeitį ir dabartį, tautos laisvės viltis žadinusius žmones, sunkiai iškovotą nepriklausomybę, apžvelgė laisvės metais pasiektus laimėjimus, nubrėždamas ateities gaires jaunimui: „Mūsų jaunuomenei kelias aiškus: per darbą, per mokslą, per savęs auklėjimą – kultūringą, gražią ir laimingą Lietuvą“. Ši knygelė buvo įteikta visiems 1938 m. pradinę mokyklą baigusiems mokiniams. Pats

K.Binkis ta proga atvyko į Papilį, kur pats kadaise mokėsi, o vėliau mokytojavo, ir pasveikinęs šią pradinę mokyklą baigusius ketvirtokus kiekvienam įteikė knygelę.

Tąsyk paskutinį kartą apsilankė tėviškėje. Važiavo kartu su sūnumi Gerardu. Neberado gimtosios sodybos – jos vietoje driekėsi plynas laukas. Vien tik obels kelmas priminė buvusią sodybą ir joje prabėgusią vaikystę. Atsisėdo ant jo ir tarė: „Niekas čia manęs nelaukia, niekas neprisimena, o man viskas gyva, tarytum vakar buvę“.

Už „Atžalyną“ ir „Naujają Lietuvą“ gavo nemažą sumą pinigų. Tai žymiai pagerino šeimos materialinę padėtį. Apmokėjo susikaupusias skolas ir nutarė įvykdyti seniai vaikams duotą pažadą – parodyti jūrą. Vasaros pabaigoje su sūnumi išvyko į Palangą susirasti vasarnamį vasarojimui. Netoli Nemirsetos nebrangiai nusisamdė kambarį ir pakvietė atvykti šeimą.

Tąsyk Sofija kažko buvo nenusiteikusi ir nenorėjo važiuoti, išleido vienas mergaites. K. Binkis vaikams suorganizavo ekskursiją visu pajūriu: aplankė Klaipėdą, Nidą, aplankė Tomo Mano namelį ir autobusu grįžo į Nemirsetą. Kai vėliau atvyko Sofija, visa šeima persikėlė į Šventąją. Vaikams baigėsi atostogos ir reikėjo grįžti į mokyklą. K. Binkis su žmona liko vasaroti. Sugrįžo nepailsėjęs, skundėsi širdimi (tą vasarą konfliktavo su žmona dėl skolų išmokėjimo).

Gydytojams rekomendavus, kurį laiką gydėsi Birštone. 1939 m. pradžioje Valstybės teatras užsakė K. Binkiui parašyti dramatinę pjesę. Rašytojas ryžosi imtis platesnės temos ir atsiliepė į aktualias dramatiškas to meto problemas. Taip atsirado „Generalinė repeticija“, tiksliau pjesės tekstą poetas diktavimas žmonai, pats jau negalėjo rašyti.

Tai tarsi „spektaklis spektaklyje“, atvirai sąlyginės formos kūrinys, jo veikėjai – ne tiek gyvi žmonės, kiek sąlyginės figūros ar simboliai, išreiškiantys autoriaus idėjas, padeda pasiekti plataus masto apibendrinimą. Sprendžiama „mažojo žmogaus“ tragedija karo metais. Pjesės pagrindas- idėja- klausimas, kas yra „mažo žmogaus“ gyvenimas kare. „Mažasis žmogus“ parašo savo gyvenimo dramą –išpažintį. Žmogus kuria savo gyvenimą, savo šeimą, myli ir yra mylimas, branginamas, bet ateina kiti ir ima tą gyvenimą griauti, žudyti ir versti žudyti tą, kuriam nejauti neapykantos. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, pjesė nepasirodė net spaudoje. Juo labiau nepastatyta Valstybės teatre. Pjesė dienos šviesą teatre išvydo po karo, kai jos kūrėjas jau buvo miręs (1942)…

Pjesė davė pradžią naujiems ieškojimams lietuvių dramaturgijoje. Niekas iki K. Binkio lietuvių dramaturgijoje taip drąsiai nesvarstė aštrių šiuolaikinės visuomenės gyvenimo problemų. Poetas ir dramaturgas pirmasis lietuvių dramaturgijoje sėkmingai perėmė Vakarų dramaturgų praktikuojamo „minties teatro“ principus ir sukūrė visais atžvilgiais novatorišką dramą. Tai buvo brandžiausias K. Binkio kūrinys, naujas posūkis lietuvių dramaturgijoje.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas pagal biografinę apybraižą „Debesų keliu didžiuoju…“(2018)