Rezistensinis judėjimas Panevėžio mieste ir apskrityje vyko nuo pat 1944 metų. Buvo dvi pagrindinės formos: partizaninė kova ir įvairios pogrindinės organizacijos.
Partizaninė kova vyko Panevėžio apskrityje. Įvairios pogrindinės organizacijos aktyviai veikė Panevėžio mieste.Keletas pogrindinių organizacijų buvo glaudžiai susiję su partizanais, kurių kova, aišku, daugiau vyko kaimo miškingose teritorijoje. Pirmoji žinoma tokia organizacija buvo „Gedimino būrys“, išaugusi iš Meno kuopos, kuri veikė nacių okupacijos metais. Jai priklausė Panevėžio berniukų ir mergaičų gimnazijų moksleiviai.
Ši organizacija susikūrė 1944 metų spalio mėnesį. Vienas iš jos tikslų buvo vykdyti antitarybinę propagandą. Organizacijos nariai leido lapelius, palaikė ryšius su Žaliosios girios partizanais ir LLA. Joje buvo trys skyriai: agitacijos ir propagandos, žvalgybos ir kontržvalgybos, baudžiamasis.
Visai organizacijai vadovavo štabas. 1945 metų sausio mėnesį Panevėžio NKVD darbuotojai jau gavo pirmuosius agentūrinius pranešimus apie šios organizacijos egzistavimą. Organizacijos štabui priklausė N.Klišytė, Z.Stonytė, A.Brazdžionytė ,o jam vadovavo Vladas Rutkauskas. Štabo nariu buvo ir A.Skučas , bet jis mirė 1945 metų vasario 15 dieną. Jo laidotuvės buvo organizuotos labai iškilmingai. Visi nariai priimdavo priesaiką. Organizacijos nariai gavo rašomąją mašinėlę ir taip spausdino atsišaukimus.
Aktyviai „Gedimino būrio’’ veikloje dalyvavo J.Viržonis, R.Pernovaitė, D. Grybaitė, D. Šaparnis ir kiti. Narių skaičius iš viso siekė iki 40 žmonių, kurie priimdavo priesaiką. Įsigiję rašomąją mašinėlę, organizacijos nariai sugebėjo išleisti ir išklijuoti apie 10 įvairaus turinio lapelių – atsišaukimų, kiekvieną maždaug 100 egzempliorių tiražu. Ypač ryškus atsišaukimas buvo skirtas Vasario 16 akto sukakčiai. 1945 metų vasario mėn. atsišaukime kviečiama kovoti už nepriklausomą Lietuvą. „Gedimino būrio“ organizacija visgi veikė neilgai. Jau 1945 metų kovo mėnesį prasidėjo areštai, rugpjūčio mėnesį vyko organizacijos narių teismas. Organizacijos vadovas Vladas Rutkauskas nuteistas mirties bausme.Vėliau bausmė sušvelninta. Kiti kaltinamieji gavo mažesnes kalėjimo bausmes.
1944 metų pačioje pabaigoje Panevėžyje susikūrė dar viena pogrindinė organizacija. „Baltoji lelija“. Jai priklausė moterys ir merginos , kurios nekentė tarybų valdžios. Svarbiausia buvo medicinė pagalba ir fiktyvių dokumentų parūpinimas partizanams. Medikamentai daugiausiai buvo gaunami iš Panevėžio ligoninės gydytojo Alberto Gocento. „Baltoji lelija’’veikė Panevėžio mieste ir 4 valsčiuose: Raguvos, Šeduvos, Troškūnų ir Pušaloto. Jos vadove buvo Panevėžio vaikų darželio darbuotoja Barbora Birutė Budrytė.
Organizacijai priklausė ir šio darželio vedėja Stasė Žvarelytė. Kiekviena mergina iš pradžių buvo priimama kandidate. Vėliau kandidatės duodavo priesaiką ir gaudavo narės pažymėjimą Ant tokio pažymėjimo buvo pavaizduota rūta. Merginos palaikė ryšius su pulkininku Juozu Vidugiriu, kuris koordinavo partizaninę kovą Panevėžio krašte. Aktyvia veikla pasižymėjo Ona Žvarelytė – Panevėžio amatų mokyklos buhalterė , Ona Pučetaitė, Stefa Rinkevičiūtė. Pastaroji parūpindavo popieriaus proklamacijoms spausdinti. Slapyvardžiai buvo gėlių vardai. Pati organizacijos vadovė turėjo „Baltosios lelijos“ slapyvardį. Iš čia kilo ir organizacijos pavadinimas. Merginos daugiausiai palaikė ryšius su 3 Šiaurės LLA apygardos partizanais.Visos organizacijos narės buvo pasidalijusios penketukais, bet tai negarantavo konspiracijos. 1945 metų rugsėjo mėnesį prasidėjo organizacijos narių areštai, buvo suimta apie 40 asmenų. Kituose šaltiniuose nurodomas mažesnis „Baltosios lelijos“ narių skaičius. 1945 metų spalio mėnesį suimtas ir gydytojas Albertas Gocentas. Jis apkaltintas, kad jo vadovaujamame chirurginiame skyriuje operuota apie 50 žmonių su šautinėmis žaizdomis, buvo pareikšti ir kiti kaltinimai.
1946 metais Panevėžio mieste susikūrė pogrindinė draugija „ Šarūnas“. Metų pradžioje partizanai pasiūlė gimnazistui Vytautui Misevičiui organizuoti moksleivius ir padėti jiems. Kaip rašoma saugumo ataskaitose V. Misevičius turėjo ryšius su „ Valo“ ir „Simo“ būrių partizanais. Į aktyvią veiklą daugiausiai įtraukiami Panevėžio vyrų gimnazijos moksleiviai. Jie platino antitarybinę literatūrą. 1947 metų vasario mėnesį Panevėžio MGB darbuotojai jau turėjo informaciją apie šios organizacijos veiklą. Akcentuojami jos ryšiai su Raguvos krašto partizanais.
Aktyviai organizacijos veikloje dalyvavo V.Vaitkevičius, V.Gotautas, V Banionis, J.Marcinkevičius, V. Simaška, P. Bajorūnas ir kiti . Jie leido laikraštėlį „Kovojantis aidas“, spausdino ir platino atsišaukimus. Berniukams padėjo ir mergaitės St. Garbauskaitė , J. Misevičiutė. 1946 metų lapkričio švenčių išvakarėse iš berniukų gimnazijos buvo apgadinti ir išnešti plakatai ir transparantai . V. Misevičius turėjo spausdinimo mašinėlę su kuria buvo spausdinami atsišaukimai. 1947 m. kovo mėn. “Šarūno“ veiklą nutraukė areštai. V. Misevičius buvo nuteistas 10 metų ir 5 metus tremties. Kiti gavo mažesnes bausmes.
1946 metais Panevėžyje susikūrė dar viena pogrindinė organizacija „ Raudonoji kaukolė“ . Ji įkurta 1946 metų rugsėjo mėnesį. Kartais nurodomas ir kitas jos pavadinimas „Laisvos Lietuvos gynėjas“. Jai priklausė J. Petkevičius, I.Jaškūnaitė, O. Martinaitytė, V. Racevičius, S. Martinaitytė ir kiti. Vadovavo Panevėžio pasų stalo darbuotojas milicijos seržantas H. Jaškūnas, kuris pavogė iš savo įstaigos šapirografą. Juo organizacijos nariai spausdino atsišaukimus, leido laikraštį „Laisvės kovotojas“. 1947 metų iš vasario 14 į 15 dieną jie padegė pasų stalą. Norėta sunaikinti dokumentus, bet apdegė tik baldai. Tada prasidėjo areštai. H. Jaškūnas ir kiti buvo nuteisti kalėti ilgus metus.
1947 metų pavasarį prie partizanų Algimanto apygardos, vienijančios dalį Panevėžio apskrities partizanų, susikūrė Juostino pogrindinė organizacija. Jos vadovu tapo Antanas Kubilius, gimęs 1927 metais birželio 13 dieną Troškūnų valsčiaus Pajuostinio kaime. Antanas Kubilius seniai palaikė ryšius su būsimu Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka. Pastarojo nurodymu A. Kubilius Panevėžyje ir sukūrė Juostino pogrindinę organizaciją, kurios nariai duodavo priesaiką apygardos vadui ir gaudavo slapyvardžius. Pats Antanas Kubilius turėjo „Arūno“ slapyvardį.
Organizacijai buvo duotos konkrečios užduotys – atrinkti patikimus žmones galimai mobilizacijai, išaiškinti provokatorius, kaupti ginklus, platinti partizaninę spaudą, padėti nelegaliai gyvenantiems ir aprūpinti juos dokumentais. Antanas Kubilius apygardos vado nurodymu apsigyveno Panevėžy ir dirbo draudimo agentu. Pamažu organizacijoje susidarė 7 žmonių branduolys, iš kurių paminėtinas Povilas Samulis. Organizacijos nariai gana aktyviai išvystė savo veiklą, tačiau atsirado ir provokatorių.
1949 metais vasario mėnesį A. Kubilius suimamas. Kratos metu rasta ataskaita rašyta Algimanto apygardos vadui. A. Kubilius buvo nuteistas kalėti 25 metams, kiti organizacijos nariai irgi pateko į sovietinius lagerius. Juostino pogrindinė organizacija veikė apie 2 metus. Jos nariai suvaidino nemažą vaidmenį remiant Algimanto apygardos partizanus.
1947 metų gruodžio mėnesį Panevėžio mieste susikūrė dar viena organizacija „Tauras“. Jai vadovavo Leonas Valys. Nariai planavo organizuoti teroristinius aktus prieš MGB , sprogdinti tiltus, buvo įsigiję automatą . E.Gorodeckienės bute spausdinami ir lapeliai.
Aktyviai veikė A. Šukys , A. Kairys, K. Grigaliūnas, M. Vepštaitė , P. Vepštas, V.Svetikas bei kiti. 1948 metais rugpjūčio mėnesį organizacijos nariai buvo suimti. 1952 metais vasario 8 dieną Panevėžyje išaiškinta rezervinė partizanų organizacija „Aušra“ .
Jai vadovavo K. Diržys – Kudirka , kuris dirbo sandėlininku. Štabo viršininku buvo fotografas J. Cibulskis (slapyvardis – Maironis) , skyrių viršininkais buvo P. Krupickas ir Z. Šiekštelė , ryšininkės su partizanų būriais Z. Apšegienė, A. Rinkevičiūtė ir A. Lapavičiutė. Viso suimta 25 žmonės, kurie rėmė partizanus. Kaip matome aktyvi pogrindinė veikla vyko dar 1952 metais. Be šių organizacijų Panevėžyje žinomos buvo „Atžalynas“, „Kovotojai už laisvę“ ir kitos grupės. Visos jos suvaidino svarbų vaidmenį Rezistensiniame judėjime.
Fotonuotraukoje: Vytautas Misevičius – „ Šarūno“ pogrindinės organizacijos vadovas. Apie 1946m.
Nuotrauka iš privačios kolekcijos
Donatas Pilkauskas
