Šiemet 90-metį švenčia garsi Panevėžio krašto disidentė, pogrindinės literatūros sovietmečiu leidėja vienuolė Ona Pranckūnaitė, už sovietinę valdžią pašiepiančius eilėraštukus ir nelegalios literatūros dauginimą bei platinimą kalėjusi Sovietų Sąjungos lageriuose. 1951–1954 m. ji kalinta Gorkio srityje, 1977–1978 m. – Mordovijos koncentracijos stovykloje.
Taip savo prisiminimuose O. Pranckūnaitės pogrindinę veiklą apibūdino vyskupas Jonas Kauneckas: „Kol studijavau Kauno kunigų seminarijoje, Onutė Pranckūnaitė, man tarpininkaujant, aprūpindavo pogrindine literatūra visą seminariją. Klierikų kasmet būdavo virš 50, o ji atgabendavo man po 40 nukopijuotos knygos egzempliorių. […] Vidutiniškai kas mėnesį Onutė išspausdindavo 1 knygą. Per metus į seminariją atgabendavo apie 10 nukopijuotų knygų po 40 egzempliorių kiekvienos. Ir viso 400 egzempliorių per metus. Taigi, per 5 metus man pavyko seminarijoje išplatinti 2000 pogrindinių knygų.“ (Kauneckas J., Kova prieš spaudos draudimą: XIX ir XX amžių paralelės. Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetis: praeities ir dabarties sąsajos. Mokslinės konferencijos medžiaga. Panevėžys, 2005, p. 76).
Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomi 1976 m. O. Pranckūnaitės darbovietėje ir bute atliktų kratų protokolai. Atspausdintoje specialioje dokumento formoje pieštuku įrašyta, kad 1976 m. spalio 20 d. Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos, atstovaujamas Tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojo papulkininkio Petruškevičiaus, dalyvaujant kviestiniams asmenims, O. Pranckūnaitės darbovietėje, Panevėžio linų gamybinio susivienijimo mechaninių dirbtuvių įrankinėje, atliko kratą, sužinoję, kad čia „pastaroji pilietė“ rašomąja mašinėle spausdino pogrindinę literatūrą. Toliau kruopščiai surašoma, kas buvo rasta ir paimta kratos metu. Dokumento 4-ame puslapyje yra šešių asmenų parašai.
Kitas kratos protokolas surašytas atliekant kratą O. Pranckūnaitės bute. Atspausdintoje specialioje dokumento formoje pieštuku įrašyta, kad 1976 m. spalio 20 d. Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos, atstovaujamas Tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojo papulkininkio Petruškevičiaus ir to paties skyriaus tardytojo leitenanto Matulevičiaus, dalyvaujant kviestiniams asmenims, O. Pranckūnaitės bute ir ūkiniuose pastatuose N. Gogolio (dab. – Smėlynės) gatvėje atliko kratą, rado ir paėmė daiktus bei dokumentus, svarbius bylai. Toliau surašoma, kas buvo rasta ir paimta kratos metu.
Iš kalinimo vietos O. Pranckūnaitė Lietuvoje pasilikusiems bendražygiams rašė laiškus. Viename jų savo liūdesį išreiškė eilėmis: „Tolo ir nutolo gimtos žemės pėdos, tolo ir nutolo tėviškės dangus.“ Toliau rašė: „Rugsėjo 3 d. įsakė pasiruošti „su daiktais“. […]. Jau 8 mėnesiai kaip nemačiau saulės. Keturios sienos ir grotuotas langelis. Kur veš, nesakė, bet tai ir nesvarbu, kad ir į Kamčiatką. Taip pabodo tuose žudančiuose saugumo rūmuose […]. Persiuntimo punktai: Pskovas, Jaroslavlis, Gorkis, Čebuksarai ir Kozlovka. […]. Į Kozlovką atvykau rugsėjo 12 d. Vaizdas liūdnokas: žmonės tokie nuvargę ir niūrūs, nudžiūvusių medžių šakose negirdėti paukščių giesmės.“
1977 m. O. Pranckūnaitė rašė: „Pirmąjį kalinimo laikotarpį praleidau Gorkio srityje. Šį sykį likimo skersvėjis bloškė truputį toliau. […] Jei Dievas norėtų aš sutikčiau iki paskutinio atokvėpio nešti kalinio dalią, nesidairydama į šalis, neieškodama savo asmeniui kokios nors šviesesnės prošvaistės. Svarbu, kad atlikčiau šią misiją taip, kaip Dievas nori.“
Grįžus į Lietuvą O. Pranckūnaitei keletą metų neleista registruotis ir dirbti. Tuomet ji slaugė ligonius, senelius, dirbo įvairius žemės ūkio darbus. Vėliau dirbo Panevėžio linų kombinate. Po antrojo įkalinimo grįžusi į Panevėžį O. Pranckūnaitė dirbo „Metalisto“ įmonėje. Tačiau nenustojo spausdinti pogrindinę literatūrą.
Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto biuro patvirtintame slaptame Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsake „Apie uždraudimą grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų lyderiams, nacionalistinio lietuvių pogrindžio dalyviams, antisovietinių organizacijų vadovams, nuteistiems ir atlikusiems bausmę“ už savavališką grįžimą į Lietuvos SSR žmonėms buvo numatyta 5 metų tremties bausmė. (Darbai, 1996 m., Nr. 1, p. 111).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę O. Pranckūnaitė Panevėžio kraštotyros muziejui dovanojo pogrindyje leistų knygų. Tai brošiūros, spausdintos rašomąja mašinėle ant labai plonų popieriaus lapų. Jose dažnai nenurodytas nei autorius, nei knygos leidimo vieta bei data. Taip pat muziejaus Knygų rinkinyje yra nemažai O. Pranckūnaitės sovietmečiu slaptai kopijavimo aparatu „Era“ padarytų tarpukariu legaliai leistų knygų kopijų.
O.Pranckūnaitė sovietmečiu uždraustą literatūrą daugino trimis būdais: spausdino rašomąja mašinėle, kopijavo aparatu „Era“ ir daugino fotografuotiniu būdu. Taip pat mokėjo labai kruopščiai knygas įrišti į pakietintus viršelius.
Daugiausia ji daugino religinio turinio knygas: „Kunigai“, „Milžinai“, „Liurdo Švč. Mergelė Marija“, „Šv. Bernadeta Subiru“, „Ryto mintys“, „Šviesos nešėjai“, „Visur sutinku Tave, mano Dieve“, „Parafrazės susimąstymui“, „Amžinosios būties problemos“, „Marija mums kalba“, „Šv. Teresė Avilietė“ ir kitos.
Muziejuje taip pat saugoma siuvinėta balto audinio skiautelė, kurią Mordovijos lageryje kalinčiai O. Pranckūnaitei dovanojo ten pat kalinta likimo draugė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Dalios Kuodytės 1999 m. kovo 17 d. įsakymu O. Pranckūnaitė pripažinta neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė
