Povilas Urbšys. Išlikime galimybe vienas kitam

Šį mėnesį miesto tarybos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metais. Jūs šiuo klausimu domėjotės, bendravote su miesto tarybos nariais, mokyklų bendruomenėmis.

Ne kartą teko diskutuoti šiuo klausimu. Svarbu prisiminti statistiką: 20042005 mokslo metais Panevėžio mokyklose mokėsi ~21 500 mokinių, 20152016 metais mokėsi tik ~11 500 mokinių. Per dešimt metų mieste mokinių skaičius sumažėjo beveik 50 procentų, o švietimo įstaigų tinklas pakito nežymiai, nors buvo sukurtas tam didžiajam vaikų skaičiui. Norint pagerinti situaciją švietime, kad mokytojai nestreikuotų, būtų užtikrintos geresnės ugdymo sąlygos mokiniams, būtina užtikrinti pakankamą finansavimą. Taigi viena iš papildomo finansavimo galimybių yra mokyklų tinklo optimizavimas.

Turiu pripažinti, nuo pat pradžių buvau tos nuostatos, kad nereikia skubėti, geriau tinkamai pasiruošti ir nekartoti ankstesnės valdžios klaidų. Matome „Verdenės“ mokyklos likimą, kai ugdymo įstaiga buvo uždaryta žadant, kad jos pastatas bus panaudotas, pavyzdžiui, policijos reikmėms, bet kiek žinau, Policijos departamentas iš pat pradžių nebuvo linkęs keltis į šią vietą – tai buvo lyg tuometinio mero V. Satkevičiaus ir administracijos direktorės K. Vareikienės (dabar Nakutytės) paleista dūmų uždanga. Dabar turime, ką turime.

Beveik visos miesto mokyklų bendruomenės pasisakė už tai, kad švietimo įstaigų tinklo optimizavimas prasidėtų nuo „Nevėžio“ ir Jaunimo mokyklų.

„Nevėžio“ mokyklos bendruomenė buvo pasiūliusi įsteigti čia regioninę kalbų mokyklą, bet paaiškėjo, kad Švietimo ministerija nesiruošia finansuoti regioninio kalbų centro – yra linkusi pirmiau įsitikinti, ar idėja pasiteisins. Taigi miesto savivaldybė turėtų pati finansuoti regioninę mokyklą. Tik eksperimentui pasitvirtinus, Švietimo ministerija gal kada nors galėtų finansuoti, nors, kaip mes žinome, šie metai yra paskutiniai dabartinės valdančios daugumos kadencijos. Kokia bus valdančioji dauguma po rudens Seimo rinkimų, kas bus švietimo ministras, nežinome, ir todėl visiškai neaišku, ar tokia pozicija dėl kalbų centro finansavimo išliks ir ateityje, ar ne. Jeigu Švietimo ministerija būtų tarusi lemiamą žodį: taip, mes perimame šią mokyklą, ją finansuojame – manau, nekiltų problemų, bet paaiškėjo, kad ministerija taip pasielgti nenusiteikusi. Taigi natūralu, kad iškilo klausimas dėl šios mokyklos prijungimo prie „Vyturio“ progimnazijos. Labai svarbu, kad mokyklų sujungimas nepablogintų ugdymo kokybės tiek „Nevėžio“, tiek ir „Vyturio“ moksleiviams bei darbo sąlygų mokytojams.

Dėl Jaunimo mokyklos dar vyksta diskusijos, ar po sujungimo su Suaugusiųjų mokykla ją reikėtų iškelti iš miesto centro, ar dar kurį laiką palikti. Bet svarbiausia – šiose diskusijose buvo suformuota bendra nuostata: jeigu atsilaisvintų mokyklų patalpos, jos turi būti panaudojamos visuomeninėms ir bendruomeninėms reikmėms, o ne paliktos likimo valiai. Privalome sudaryti galimybę „Nevėžio“ mokyklos pastatus panaudoti daugiafunkcinio bendruomeninio centro poreikiams – jame sporto, švietimo, socialinės rūpybos, neįgaliųjų ir kt. organizacijos galėtų plėtoti savo veiklą. O Jaunimo mokyklos pastatą galėtume panaudoti jaunimo reikmėms įsteigdami atvirą Jaunimo centrą.

Jeigu miesto taryba įsipareigos pagerinti sąlygas bendruomeninei ir visuomeninei veiklai mūsų mieste, o sutaupytas lėšas paskirs švietimo įstaigoms, tuomet priimtas sprendimas pasiteisins.

Užsiminėte, kad negalima palikti pastatų tuščių. Vienas blogų pavyzdžių yra Jūsų įvardinta „Verdenės“ mokykla, kurios pastatas jau keleri metai stovi apleistas. Šiandien apie jį kalbama kaip apie galimybę socialinio būsto plėtrai, tačiau aplinkinių namų gyventojų bendrijos tam priešinasi.

Teko dalyvauti susitikime su bendrijų pirmininkais, kuriame dalyvavo ir Panevėžio miesto meras, administracijos direktorius, atitinkamų savivaldybės administracijos skyrių vadovai. Iš tiesų, žmonės labai sunerimę ir tiki, kad įrengus socialinius būstus, bus pakenkta jų saugumui. Sutinku: jeigu yra sprendžiama dalies miesto žmonių problema, tai negali būti daroma kitų žmonių sąskaita per prievartą.

Panevėžio miesto tarybos sprendime dėl socialinio būsto plėtros nėra nurodyta, kad šį būstą reikia statyti vietoj „Verdenės“ mokyklos. Tai įvardinta tik aiškinamajame rašte. Tai reiškia, kad tarybos dauguma tokią idėją suformulavo tik kaip siūlymą, o ne kaip privalomą nuostatą, nepaisančią gyventojų valios.

Man pačiam teko inicijuoti susitikimą su socialinės apsaugos ir darbo viceministru Laisvūnu Bartkevičiumi, kuriame dalyvavo ir Europos Sąjungos struktūrinių paramos departamentų atstovai, Panevėžio miesto meras ir administracijos direktorius. Kartu sprendėme klausimą, ar yra galimybė peržiūrėti investicinį projektą.

Dabar investicinis projektas yra parengtas „Verdenės“ mokyklos vietoje pastatyti socialinius būstus. Socialinės apsaugos ir darbo viceministras ir Europos Sąjungos struktūrinių paramos departamentų atstovai patikino, kad ministerija sudarys visas sąlygas, jog Panevėžio savivaldybė galėtų pateikti naują investicinį projektą vietoj socialinio būsto plėtros „Verdenės“ mokyklos teritorijoje.

Miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas patikino, kad tokiu atveju socialinio būsto statybos „Verdenės“ mokyklos teritorijoje bus atsisakyta. Tai akivaizdus įrodymas, kad dabartinis miesto meras, skirtingai nuo ankstesnių miesto vadovų, sugeba įsiklausyti į žmonių nuomonę ir priimti ryžtingus sprendimus, atitinkančius jų lūkesčius. Manau žmonės atskirs tuos, kas bandė dirbtinai išnaudoti susidariusią problemą savo siaurių politinių ambicijų tenkinimui, nuo tų, kas nuoširdžiai norėjo įsiklausyti į žmonių nerimą.

Šiandien išgirstame vis daugiau pavyzdžių apie politinės kultūros nebuvimą. Labai dažnai, kai kalbame apie politinę kultūrą, paminime ir Panevėžio miesto tarybos narį Mantą Leliuką.

Taip jau yra, kad Mantas Leliukas bando diktuoti mūsų mieste politinės kultūros madas. Kai iš politikos olimpo dėl korupcinių skandalų pasitraukė tokie veikėjai kaip V.S.Buterlevičius, V.Matuzas, V.Matkevičius, į paviršių iškilo politikai su tokiu politinės kultūros suvokimu, kaip Mantas Leliukas.

„Panevėžio krašto“ interneto svetainėje buvo apšmeižta Birutė Valkiūnienė, Panevėžio miesto tarybos narė, į politiką atėjusi su judėjimu „Kartu“. Policijos tyrimo metu buvo nustatyta, kad ją šmeižiantis komentaras buvo parašytas iš kompiuterio, priklausančio Panevėžio miesto tarybos nario Manto Leliuko įmonei ir, tikėtina, iš jo namų.

Mantas Leliukas priklauso steigiamai Neapmokestinamųjų pajamų didinimo partijai, kuri skelbiasi esanti politinio skaidrumo etalonu. Bet tos partijos skaidrumas prasideda nuo keistų dalykų: pirma, pats partijos įkūrėjas Naglis Puteikis, kuris diriguoja visam tam dariniui, kažkodėl viešai bando išsiginti, kad jis su ta partija nesusijęs, o yra tik jos suvažiavimų konferansjė. Antra, pati partija yra įkuriama adresu J. Biliūno g. 12 – patalpose, siejamose būtent su Manto Leliuko komerciniais interesais, kuriuos pastarasis vis bando nuslėpti. Trečia, partijos pirmininke išrenkama Ukmergėje gyvenanti veikėja, kuri savo laiku buvo sukėlusi abejonių dėl veiklos skaidrumo, kai vadovavo viešajai įstaigai, kurios tikslas buvo plėsti savanorystės veiklą Lietuvoje.

Padedamas štai tokių veikėjų Naglis Puteikis ir kuria „skaidrumo“ darinį, kurį pats dažniau vadina piratų partija. Manau, M. Leliukas visiškai atitinka tokios partijos vertybes.

Politinės kultūros pasigendame ir šalies lygmeniu: vis dažniau apsižodžiuoja didžiosios Lietuvos partijos: socialdemokratai, konservatoriai, premjeras Algirdas Butkevičius, prezidentė Dalia Grybauskaitė… Kas gi vyksta mūsų šalyje?

Vyksta eiliniai galių karai. Jeigu kalbėtume apie Vijūnėlės dvarą, per tuos galių karus, kuriuose dabar dalyvauja prezidentė ir premjeras, mes pamirštame vieną esminį dalyką – tai, kad dvaras pastatytas neteisėtai. Tiesiogine prasme neteisėtas išdygęs statinys yra Druskininkų mero Ričardo Malinausko panosėje – dvaro sklypas ribojasi su jo asmeniniu sklypu. Negana to, pats Druskininkų meras R.Malinauskas yra susijęs su šio neteisėtai išdygusio dvarelio statyba.

Tačiau matome, kad prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo skirtas daugiau ne ištirti padarytus nusikaltimus ir nustatyti kaltuosius, bet sukelti kuo didesnį politinį triukšmą, kurį prezidentė bandė išnaudoti išprovokuodama premjero atsistatydinimą.

Kita vertus, premjeras, būdamas socialdemokratų partijos vadovas, niekaip nesugebėjo įtikinti partijos vadovybės principingai vertinti partijos narį R.Malinauską. Negana to, premjeras bandė pasitelkti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją galios kovose dėl aplinkos ministro Kęstučio Trečioko reputacijos vertinimo. Savo ruožtu tame galių kare prezidentė pajungė sunkiąją artileriją – Konstitucinį Teismą…

Šiame prezidentės ir premjero kare įkaitu ir vėl liks Lietuvos žmonės, kurie eilinį kartą nusivils valstybe ir jos teisingumu, o tokie veikėjai kaip R.Malinauskas eilinį kartą iš balos išlips sausi.

Patys gražiausi dalykai juk kyla iš apačios. Labai daug gražių pilietiškumo ugdymo, meilės Tėvynei pavyzdžių šį mėnesį turėjome ir čia, Panevėžyje.

Mūsų mieste prieš Kovo 11-ąją Panevėžio bendruomenių rūmuose vyko aštuntasis tarptautinis tautinio meno festivalis „Suk ratelį pasauliui – 2016“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui paminėti. Festivalio organizatorius – Panevėžio pradinė mokykla.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena paminėta ir respublikiniu dainų konkursu „Laisvės pavasaris“, kurį jau septintą kartą organizavo Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinė mokykla Panevėžio muzikiniame teatre.

Dar viena graži iškilmė – Juozo Miltinio dramos teatro 75-mečio paminėjimas. Teatras, dabar vadovaujamas Lino Zaikausko, įsuko visą miestą į šventinį sūkurį. Tikiuosi, kad šventinis šurmulys nesutrukdys sukurti brandžius ir įtaigius spektaklius.

Norėtųsi išskirti TV3 televizijos organizuotų „Lietuvos garbės“ apdovanojimų „Metų gelbėtojas“ nominaciją, skirtą Panevėžio ligoninės Kardiologijos skyriaus slaugytojai Vilijai Kūnaitienei. Ji apdovanota už tai, kad Panevėžio miesto gimtadienio dienomis atliko tikrą žygdarbį – išgelbėjo žaibo nutrenktų trijų jaunuolių gyvybes.

Teko su ja susitikti ir pasikalbėti. Bendraudamas dar kartą įsitikinau, kad gyvenime yra tik mūsų įsivaizduojami atsitiktinumai. Pasirodo, Vilija miesto šventėje net neplanavo dalyvauti, bet į ją netikėtai buvo pakviesta pažįstamo, kuriam pritrūko teisėjo valčių plaukimo varžybose, vykusiose netoli tos vietos. Įdomi dar viena detalė: iš visų tuo metu aplink buvusių žmonių ji buvo vienintelė medikė, ir ne šiaip bendrosios praktikos slaugytoja, o iš ligoninės Kardiologijos skyriaus – būtent tas žmogus, kuris buvo reikalingiausias tą lemtingą akimirką nukentėjusiems jaunuoliams.

Tai išgirdęs dar labiau įsitikini, jog mūsų vadinami atsitiktinumai – tai yra Aukščiausiojo duotos galimybės atsiverti ir padėti vienas kitam.

Todėl tegu Šventų Velykų Prisikėlimo dvasia mums visiems padeda išlikti gėrio galimybe vienas kitam. Su šventėmis Jus visus.

 

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė

PR


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: