Povilas Urbšys: Kas neramina ir kas džiugina

Pirmasis metų mėnuo eina į pabaigą. Prašom pasidalyti, kaip Jums sekasi dirbti Seime?

Nors plenariniai Seimo posėdžiai šiuo metu nevyksta, bet parlamentinė veikla nesustoja. Pavyko Seime suorganizuoti konferenciją dėl valstybinės kalbos politikos ir asmenvardžių rašybos valstybės dokumentuose. Džiugu, kad su akademiko Eugenijaus Jovaišos ir profesoriaus Alvydo Butkaus pagalba pavyko pasikviesti svečius iš Latvijos: profesorę Iną Druvietę ir profesorių Marį Baltinį. Konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvių kalbos instituto ir Lietuvių kalbos komisijos atstovai, prisidedantys prie valstybinės kalbos politikos formavimo. Svečiai iš Latvijos vienareikšmiškai pasakė, kad vardų ir pavardžių rašymas, kuris šiuo metu veikia jų šalyje, pasiteisino ir ragino mus sekti jų pavyzdžiu.

Tikiuosi, kad konferencijoje prasidėjusios diskusijos tęsis ir neleis mums padaryti klaidų, nes Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės inicijuojamas projektas dėl vardų ir pavardžių rašymo neigiamai paveikė kitataučius kaimyninėje Latvijoje. Rusakalbiai jau pradeda bruzdėti ir kalbėti apie tai, kad reikia daryti taip, kaip žadama Lietuvoje.

Taip pat teko prisidėti prie Krikščioniško pilietinio veikimo forumo konferencijos „Krikščioniško pilietinio veikimo iššūkiai ir vizijos“ organizavimo. Šios paprastai ekumeninę savaitę jau trečią kartą vykstančios sueigos tikslas – suburti į draugę pilietiškai aktyvius krikščionis.  Konferencijoje sveikinimo žodį tarė Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Į šių dienų problemas buvo pasižiūrėta įvairiais rakursais: ambasadorius Žygimantas Pavilonis nagrinėjo krikščioniškų vertybių problematiką užsienio politikos kontekste, Vygantas Malinauskas, Laisvosios visuomenės instituto atstovas, apžvelgė įstatymus, keliančius nerimą krikščioniškoms vertybėms, prof. Ainė Ramonaitė kalbėjo apie pilietinio veikimo socialines prielaidas, Europos Komisijos ekspertas profesorius dr. Boguslavas Gruževskis skaitė pranešimą apie socialinio teisingumo siekius Lietuvoje, o „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Donatas Puslys – apie Lietuvos krikščionišką viziją. Buvo pasidalinta ir krikščioniškų pilietinių iniciatyvų pavyzdžiais.

Labai įdomi detalė: atliekant tyrimus dėl pilietinių galių, nustatyta, kad net 70 proc. apklaustų tikinčiųjų, iškilus realiai grėsmei Lietuvai, iš karto reaguotų net ir į karinį konfliktą. Tačiau tik 50 proc. apklaustųjų mano, jog šalyje įsigaliojus autoritariniam režimui ir pažeidus demokratinį valdymą, tai būtų problema. Manau, tai atskira tema, kuria turėtume pakalbėti.

Norisi kartu su aktyviais tikinčiaisiais žadinti ekumenišką krikščionišką pilietinį aktyvumą, kuris labai reikalingas šių dienų globalių iššūkių apsuptai krikščioniškai Lietuvai.

Atkreipiu dėmesį, kad visų Seime vykusių konferencijų video ir audio medžiaga yra skelbiama Seimo tinklapyje, tad jeigu įdomu, tikrai galite susirasti, peržiūrėti ar perklausyti.

Metų pabaigoje Panevėžio miesto valdančioji dauguma su frakcija KARTU džiaugėsi, kad pavyko Panevėžio miesto taryboje priimti sprendimą dėl Panevėžio miesto savivaldybės reorganizacijos. Šiandien jau pasigirsta abejonių, ar iš tiesų pavyks ją įgyvendinti.

Džiugu, kad nauja miesto tarybos „Koalicija Panevėžiui“ padarė tai, ko nepavyko dešimtmečiais padaryti jokiai politinei daugumai Panevėžio miesto savivaldybėje. Žinoma, norėtųsi, kad reorganizacija nebūtų tiktai imitacinė, kad iš tikrųjų po jos pagerėtų savivaldybės darbo kokybė ir tai pajaustų miesto žmonės. Administracijos direktorius Tomas Jukna į šį darbą žvelgia labai atsakingai. Tikiuosi, jam pavyks.

Kai kurie tarybos nariai, tokie kaip Alfonsas Petrauskas, bando dirbtinai sureikšminti mano vaidmenį ir nori įteigti žmonėms, kad aš smulkmeniškai kontroliuoju visą savivaldybės darbą. Turiu pasakyti, kad tai netiesa. Išsamus reorganizacijos modelis nebuvo derinamas su manimi. Supažindintas su juo buvau tik tada, kai buvo parengtas galutinis variantas ir reikėjo suderinti pozicijas su Darbo frakcijos atstovais. Manau, kad išrinkti pagal visuomeninio komiteto sąrašą KARTU atstovai miesto taryboje turi patys pajėgti savarankiškai priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę.

Vienas iššūkių Panevėžio miesto valdžiai, ko gero, bus termofikacinė elektrinė. Kalbama apie finansavimo nutraukimą ir netgi uždarymą.

Problema labai opi. 2008 metais buvo skelbiama, kad Panevėžyje baigta įgyvendinti termofikacinės elektrinės statyba – tai pirmoji tokio tipo elektrinė nepriklausomoje Lietuvoje po 1990-ųjų metų kovo 11 dienos. AB „Panevėžio energija“ pranešime spaudai buvo rašoma, jog bendras kuro naudojimo efektyvumas energijos gamybai viršys 85 proc., o naujoji elektrinė panevėžiečiams garantuos nuolatinį šilumos tiekimą, kadangi beveik visa elektros gamybos metu sukurta šiluma bus naudojama Panevėžio gyventojų, įmonių reikmėms.

Šiam tikslui buvo skirta 120 mln. Lt. Didesnė dalis projektui įgyvendinti reikalingos sumos, aišku, buvo Europos Sąjungos lėšos, taip pat dalį skyrė Danijos valstybė. AB „Panevėžio energija“ bankui iki 2020 metų yra įsipareigojusi už paimtą paskolą elektrinės statybai kasmet sumokėti po 1,8 mln. eurų.

Panevėžio termofikacinės elektrinės statyba buvo pradėta patvirtinus nacionalinės energetikos strategiją, tačiau Vyriausybė šių metų spalio pradžioje nusprendė, jog didiesiems miestams centralizuotai šilumą teikiančių termofikacinių elektrinių nebereikia. Tad jau 2016-ųjų metų elektros gamyba šiose elektrinėse nebebus remiama. Tai, be abejo, didelis smūgis savivaldybėms, elektrinės tarsi pasmerkiamos uždarymui, bet kas tuomet bus su skolomis, kurias savivaldybė turi atiduoti? Kas turi prisiimti atsakomybę?

Tokia situacija susidarė dėl šių priežasčių: yra numatytos jungtys su Lenkija ir Švedija, kurioms atsiradus termofikacinių elektrinių gaminamos elektros energijos nereikės, be to, Vyriausybė nebeturi lėšų termofikacinėms elektrinėms remti, nes tos lėšos reikalingos įsigyto per didelio dujų terminalo nuostoliams padengti. Tai rodo, kad mūsų valstybėje nėra vientisos strateginės politikos. Kaip tarybiniais metais: yra padaromi penkmečio planai, bet jie ir lieka tik planais. Nuo tokios politikos kenčia visi žmonės.

Be abejo, dabar, artėjant Seimo rinkimams, įvairūs politikai bando šildytis rankas ant šios problemos. Čia matome, kaip kruta Seimo nariai Rasa Juknevičienė, Arvydas Anušauskas, girdime Petro Narkevičiaus vertinimus. Keista – juk tą pačią nacionalinę energetikos strategiją dėl jungčių su Švedija ir Lenkija, dėl dujų terminalo ir termofikacinių elektrinių statybų formavo būtent konservatoriai, tarp jų – ir A. Anušauskas su R. Juknevičiene. Kažkodėl nebuvo įžvelgta, kuo tai gali baigtis pastatytoms termofikacinėms elektrinėms. Ar už tai neturi prisiimti atsakomybės TS-LKD partija, o tuo pačiu – ir tos partijos nariai, kurie dabar taip graudžiai lieja ašaras?

Lygiai tas pats ir dėl P. Narkevičiaus. Energetikos ministrą delegavo ir už jį laidavo būtent Darbo partija ir būtent ši ministerija tiesiogiai atsakinga už energetinį ūkį valstybėje. Galiausiai būtent iš socialdemokratų, „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ suformuota Vyriausybė nusprendė sužlugdyti savivaldybių termofikacines elektrines, palikdama Vilniaus, Kauno ir Panevėžio žmones prie suskilusios geldos.

Panevėžyje stringa greitosios medicinos pagalbos naujos stoties statybos. Ar čia trūksta noro, ar kažkas pagalius į ratus kiša?

Dar 2013 m. greitosios pagalbos stoties sąlygų pagerinimui Sveikatos apsaugos ir Finansų ministerijos skyrė iki 4,5 mln. eurų. Juk jau vieną kartą nebuvo spėta įsisavinti lėšų – atlikti laiku remonto darbų pritaikant darželio pastatą greitosios pagalbos stoties paskirčiai. Už tai greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius Vilius Mitka iš ankstesnės valdžios sulaukė papeikimo. Deja, pasikeitus Savivaldybės administracijos vadovams, darbai ir vėl stringa. Administracija rodo pirštu į statybininkus, o pastarieji kaltina savivaldybę. Be abejo, nauja miesto valdžia šią problemą paveldėjo iš ankstesnės, bet nejaugi nebus sugebėta atrasti atsakingus už susidariusią situaciją, nejaugi vėl bus apsiribota tik formaliais papeikimais ir vėl bus lipama ant to paties grėblio?

Prakalbus apie papeikimus, atrodo, tuo apsiribojo ir miesto valdžia spręsdama lopšelio-darželio „Kregždutė“ klausimą. Ar tai pakankama, ar miesto meras galėjo tik tiek padaryti?

Ir man pačiam kilo daug abejonių. Lopšelio-darželio „Kregždutė“ problema susidarė ne per vienerius metus. Problema brendo, nes santykiai kolektyve, vadovaujamame Sigitos Grigaliūnienės, visada buvo nevienareikšmiški. Pirmiausia atsakomybę už šią įsisenėjusią problemą turi prisiimti Panevėžio miesto Švietimo skyrius.

Naujai išrinkto mero R. M. Račkausko nurodymu iš įvairių specialistų buvo sudaryta darbo grupė, kuri susipažino su situacija darželyje ir pateikė išvadą, jog kaip drausminę nuobaudą galima skirti tik papeikimą. Pasirodo, per dešimtmečius, kai S.Grigaliūnienė buvo įstaigos vadove, jai nebuvo skirta nė viena drausminė nuobauda! Atvirkščiai, kai anksčiau buvo siunčiami signalai, informuojantys savivaldybę apie negeroves darželyje, problemos buvo dangstomos.

Dabar už šią įsisenėjusią problemą bandoma perkelti atsakomybę išrinktam merui, kuris savo pareigas eina nepilnus metus. Vienas iš aktyvių tos atsakomybės perkėlėjų yra Panevėžio miesto tarybos narys socialdemokratas Donatas Degenis, nesugebantis ir nenorintis prisiimti atsakomybę už savo bendrapartiečius, kuriems vadovaujant savivaldybei ir išbujojo darželio „Kregždutė“ direktorės nebaudžiamumas.

Kita vertus, nauji savivaldybės vadovai turi labai atsakingai pasižiūrėti į šią situaciją ir nesusitapatinti su ankstesnėmis klaidomis, nes, nors sprendimas yra teisėtas, bet jis nesukuria teisingumo jausmo žmonėms. Tikiu, kad mero dėmesys darželiui padės teisėtumui tapti teisingumu.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) priėmė sprendimą dėl judėjimo KARTU atstovų, išrinktų į Panevėžio miesto tarybą, jog jie pažeidė etiką. Jūs esate judėjimo KARTU pirmininkas. Kaip vertinate situaciją?

Vienareikšmiškai: negerai. Negalima teisintis nepatyrimu – tai neatleidžia nuo atsakomybės. Tapus tarybos nariu, reikia susipažinti su teisės aktais, kurie reglamentuoja tavo veiklą. Be abejo, koją pakišo per didelis pasitikėjimas specialistais. Paklausus specialisto, ar nekils problemų, jis dėl savo nekompetencijos, ar dėl kitų priežasčių, pasakė, kad tos problemos nėra. Deja, tai sudarė sąlygas VTEK konstatuoti formalų pažeidimą. Be abejo, tas pažeidimas nėra toks esminis, nes narystės asociacijoje deklaravimas nesukelia kokių nors negrįžtamų pasekmių, nepadaro materialinės žalos, bet yra moraliniai dalykai, kurie labai svarbūs būtent tiems, kurie deklaruoja moralią politiką.

Panevėžio miesto tarybos posėdyje gruodžio mėnesį buvo patvirtintos naujos Jūsų, kaip Seimo nario, priimamojo patalpos. Tai klausimas, sukėlęs daugybę diskusijų, kodėl paskutiniais metais šioje kadencijoje nusprendėte atsidurti arčiau savo rinkėjų.

Būdamas oponentų pusėje aš irgi manyčiau, kad viskas daroma specialiai prieš rinkimus, tačiau turėčiau pasakyti, jog realybė kitokia: nuo pat pradžių, kai buvau išrinktas Seimo nariu, prašiau miesto savivaldybės skirti man patalpas Vakarinėje rinkimų apygardoje. Tuo metu man buvo atsakyta, kad tokių galimybių nėra. Tad teko tenkintis patalpomis Švietimo skyriuje Topolių gatvėje – jomis anksčiau naudojosi Vitas Matuzas. Patalpos iš tiesų labai „geros“, jei nori sėdėti nuošalyje ir apsisaugoti nuo netikėto rinkėjo vizito. Bet ar tai patogu rinkėjui?

Neatmetu galimybės, kad man nebuvo leista priartėti prie rinkėjų Vakarinėje apygardoje dėl politinio išskaičiavimo. Pasikeitus situacijai savivaldybėje vėl pasiteiravau, ar nėra galimybės įsikurti Vakarinėje apygardoje. Tuomet, tie patys specialistai, prisitaikantys prie besikeičiančios valdžių daugumos, pasiūlė Vakarinėje apygardoje AB „Panevėžio butų ūkis“ patalpas. Jie norėjo, kad vienas bendrovės darbuotojas užleistų man kabinetą ir taip pablogintų savo darbo sąlygas. Tokiomis aplinkybėmis kategoriškai atsisakiau siūlomų patalpų ir dar kartą paprašiau skirti atsilaisvinusias tuščias patalpas. Tuomet man buvo įvardintos Projektuotojų gatvėje esančios patalpos, kurios yra šiuo metu laisvos ir įrašytos į privatizuojamų patalpų sąrašą, nors, kaip paaiškėjo, jos reikalingos miesto poreikiams. Būtent šiose patalpose svarstoma dabar įkurti Panevėžio jaunimo centrą. Tai sužinojęs, pasiteiravau, ar ten atsirastų kabinetas priimamajam. Man pasakė, kad tokios galimybės gali būti sudarytos.

Tarp kitko, už naujų patalpų skyrimą miesto taryboje balsavo tik 16 tarybos narių – minimalus skaičius, reikalingas tarybos sprendimui priimti. Tai savotiškas testas, parodantis, kiek turiu „simpatikų“ taryboje, nesvarbu, ar tų partijų veikėjai opozicijoje, ar daugumoje.

Mane nustebino, kad kai kuriems miesto tarybos nariams užkliuvo, jog šios patalpos yra privatizuojamųjų sąraše, bet paskui prisiminiau, kad savo laiku Socialdemokratų partijos lyderis Povilas Vadopolas (tuo metu, man atrodo, jis buvo net miesto meru), privatizavo patalpas, kurias po to išnuomojo partijos skyriui… Noriu nuraminti – prichvatizuoti patalpų neketinu.

Mieste pajudėjo ir švietimo tinklo optimizavimo klausimas. Ar susipažinote su šiuo procesu?

Susipažinau, nes tai labai svarbu panevėžiečiams. Per 25-erius metus mokyklinio amžiaus vaikų mieste sumažėjo 50-čia procentų, todėl miesto mokyklos ištuštėjo. Klausimas – kaip užtikrinti paslaugos kokybę, kai miestas nuolat patiria nuostolių dėl per didelio mokyklų tinklo.

Tačiau nesinorėtų, kad atsitiktų taip, kaip buvo pasielgta su „Verdenės“ mokykla. Tos pačios politinės partijos, tie patys politikai, buvę ankstesnėje taryboje, nieko nepadarė, kad sustabdytų ydingą sprendimą – atlaisvino mokyklos patalpas, nepagalvoję, kas su jomis bus vėliau.

Dabartinė valdžia ieško būdų, kaip geriausiai panaudoti „Verdenės“ mokyklos pastatą, pritaikant jį socialinėms reikmėms. ,,Teisybės ieškotojams“ Mantui Leliukui ir Rolandui Meilūnui, tapusiais savotiškais miesto „liolekais – bolekais”, tai proga pasirodyti. Susidaro įspūdis, jog jiems geriau, kai miestui – blogiau.

Manau, dėl Jaunimo mokyklos, kuri yra miesto centre, iškėlimo į Suaugusių mokymo centrą, reikėtų atsakyti į klausimus, ar nenukentės ugdymo kokybė ir kas nutiks su atlaisvintu pastatu.

Lygiai tas pats ir dėl „Nevėžio“ mokyklos. Ar reikia skubėti? Jeigu „Nevėžio“ mokyklos bendruomenė, padedant Seimo nariui Petrui Narkevičiui, kreipiasi į Švietimo ir mokslo ministeriją, o šios ministerijos ugdymo plėtros centras svarsto galimybę parengti Kalbų mokyklos ugdymo programą, ar tai yra blogai? Juk tada ši mokykla taptų regionine ugdymo įstaiga, kurios finansavimo našta pereitų Švietimo ministerijos žinion. Esu už tai, jog būtų leista mokyklos bendruomenei išnaudoti šią galimybę.

Labai gražus pavyzdys, kaip išnaudojamos visos galimybės – Vytauto Landsbergio apdovanojimas. Seimo narių nuomonėms išsiskyrus dėl Laisvės premijos skyrimo, iniciatyvos ėmėsi visuomenininkai, jų tarpe – ir Jūs. Vytautui Landsbergiui Laisvės gynėjų 25-mečio proga buvo įteiktas „Lietuvos Laisvės žinios“ atminimo ženklas.

Kai ėmė aiškėti, kad V. Landsbergis Laisvės premijos negaus ir dabartinė dauguma neperžengs savo ambicijų, kartu su Irena Degutiene, signataru Sauliumi Pečeliūnu aptarėme kitas alternatyvas. Pasiūliau profesorių apdovanoti atminimo ženklu „Lietuvos Laisvės ŽINIA“. Džiugu, kad prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas. Buvo sutelkta net 20 visuomeninių organizacijų ir visuomeninė iniciatyva tapo realybe – garbingas ženklas įteiktas mūsų pirmam valstybės vadovui Vytautui Landsbergiui.

Jis, kaip asmuo, kai kuriems gali būti nepriimtinas, bet kaip sakė kun. Robertas Grigas, net šventieji nebuvo be nuodėmės. Mes turime atiduoti pagarbą tam, kas įvyko prieš 25-erius metus – V.Landsbergis buvo mūsų valstybės vadovas, jo ir tautos tvirta laikysena padėjo tada apginti Lietuvos laisvę.

Patinka mums ar ne, bet šiandien tarptautinė bendruomenė jį lygina su Lechu Valensa, Vaclavu Havelu – Rytų Europos išsivadavimo nuo sovietų priespaudos šaukliais.

Panevėžio moksleivių lyderiai rodo labai gražų pavyzdį ir jungiasi prie Lietuvos moksleivių sąjungos metinės programos „Pilietis_KAS?“.

Panevėžio moksleivių lyderiai nusprendė prisidėti prie Lietuvos moksleivių sąjungos organizuojamos metinės programos „Pilietis_KAS?“, kurios pagrindinis tikslas – skatinti moksleivius rodyti savo pilietiškumą. Vyksta savotiška pilietinių iniciatyvų estafetė. Pirmoji iššūkį priimti ryžosi Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazija – jos bendruomenė savo pilietiškumą parodė paaukodama kraujo. Dabar estafetę perėmė „Vyturio“ progimnazija.

Priminsiu, kasmet atliekami pilietinės galios indekso tyrimai Lietuvoje rodo, kad būtent moksleivija yra pilietiškiausia visuomenės dalis šalyje. Už tai reikia padėkoti ne tiktai moksleiviams, bet ir mokytojams, kurie ugdo pilietiškumo dvasią. Todėl labai norėtųsi, kad Panevėžio mokyklos aktyviai prisidėtų prie pilietiškos iniciatyvos „Pilietis_KAS?“.

Šį savaitgalį Panevėžyje vyko du labai gražūs bendruomeniškumo skatinimo ir bendruomenės telkimo pavyzdžiai.

Pirmiausia reikia paminėti Juozo Balčikonio gimnazijos tradicinį, jau 13-ąjį šokių vakarą „Sidabrinė naktis“. Tai – tarsi Vienos balius Panevėžyje. „Cido“ arenoje sukosi daugiau nei 180 gimnazijos moksleivių porų, kurios atrodė labai iškilmingai ir pakiliai. Šį renginį stebėjo daugiau nei tūkstantis žiūrovų.

Vakaro metu išrinkti šokių karalienė ir karalius – jais nominuoti Gabrielė Kareivaitė ir Adomas Gudelis. Specialų prizą įteikiau šokėjų porai Deimantei Vilkelytei ir Karoliui Navarauskui. Šis šokių balius iš tikrųjų sektinas pavyzdys, kaip telkiama ir buriama bendruomenė.

Labai reikšmingas įvykis Panevėžio miestui – Juozo Masiulio knygyno 110-ųjų metų paminėjimas. Šis knygynas jau seniai tapęs Panevėžio legenda. Tai seniausias lietuviškas knygynas Lietuvoje. Už tai, kad šis knygynas šiandien gyvas ir išsaugojo nepakartojamą savo dvasią, reikia padėkoti Karolinai Masiulytei-Paliulis, Arūnui Paliuliui bei jų dukrai Linai Paliulytei.

Šeštadienį buvo surengta tikra šventė visam miestui, kurioje galėjo dalyvauti kiekvienas. Knygyne vyko kelių valandų trukmės koncertas, kuriame koncertavo Muzikos mokyklos moksleiviai, vakare J.Miltinio dramos teatre parodytas spektaklis, pasakojantis knygyno istoriją. Susirinko gausus būrys šviesių žmonių ir ta nuoširdumo  šviesa tiesiog spinduliavo iš renginio organizatorių.

J.Masiulio knygynas – ne verslas, o ypatingas kultūros reiškinys, kuris svarbus ne tik miestui, bet ir visai Lietuvai. Ar šis knygynas išliks – iššūkis kiekvienam iš mūsų, kuris mylime Panevėžį.

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė