Povilas Urbšys. Tik silpna valdžia bijo savo žmonių

Interviu su LR Seimo nariu Povilu Urbšiu. 

Gegužės 27-ąją visa Europa švenčia tarptautinę Kaimynų dieną. Ši šventė jau antri metai minima ir Panevėžyje. Jūs taip pat įsiliejote į kaimynų šventę Panevėžio mieste.

Džiugu, kad ši šventė Panevėžyje buvo švenčiama gana plačiai. Juk kaimynas mūsų gyvenime kai kada yra artimesnis net už giminaitį. Jei turi gerą kaimyną, tai bet kada gali pasibelsti į jo duris – tiek džiaugsmo, tiek skausmo valandą. Mūsų gyvenimo kokybė taip pat priklauso nuo geros kaimynystės. Minint šią šventę Panevėžyje aktyviai dalyvavo vietos bendruomenės. Norisi pasidžiaugti dviem naujomis „Už upės“ ir „Aukštaičių-Žemaičių“ bendruomenėmis, kurios nors visai neseniai susikūrusios, tačiau labai gražiai įsiliejo į miesto bendruomeninę veiklą.

Savivaldybė galėtų kiek įmanoma daugiau skatinti bendruomeninę veiklą. Šiuo metu, savivaldybės interneto puslapyje labai trūksta informacijos apie vietos bendruomenes. Skiltyje „Vietos bendruomenės“ pateikta tik bendro pobūdžio informacija: sąrašai, kontaktai… Būtų gerai, jei rastume daugiau aktualios informacijos apie bendruomenės steigimą ir veiklą.

Taip pat turėtų būti pateikta daugiau informacijos ir gyvenamųjų namų bendrijoms. Praeitos kadencijos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vadovė yra pažadėjusi gyvenamųjų namų bendrijų pirmininkams organizuoti seminarus, kuriose jie galėtų sužinoti jiems rūpimą informaciją. Tikiuosi šį pažadą ištesės naujas administracijos vadovas.

Miesto gyventojai tikisi, kad nauja miesto valdžia pagerins komunikavimą su bendruomene. Juk Panevėžyje įkurtas vienintelis Lietuvoje savivaldos tarybos struktūroje Bendruomeninių, visuomeninių organizacijų ir jaunimo reikalų komitetas, kuris turi koordinuoti ir organizuoti bendruomeninę veiklą mieste, nepamiršdamas bendradarbiauti su Vietos bendruomenių reikalų komisija, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendruomenės savivokos ir pilietiškumo ugdymas.

Panevėžiečiai būgštauja, ar pavyks Panevėžio miesto savivaldybei pasinaudoti žadėtu Europos Sąjungos finansavimu iki 2020-ųjų. Buvo garsiai kalbama apie „URBAN“ projektus ir miesto prisikėlimą, tačiau jau turime 2016-ųjų metų vidurį, o projektai lyg ir nepajudėję.

Vien savivaldybės administracijos nereikėtų kaltinti dėl lėto tempo. Ta pati problema yra visose didžiosiose savivaldybėse: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Vidaus reikalų ministerija labai vėlavo su aprašais, kurie reikalingi norint pagrįsti lėšų panaudojimą. Šiandien galime konstatuoti, kad aprašai nėra tobuli ir vyksta derinimas.

Norisi tikėti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patikinimu, jog savivaldybė sugebės įsisavinti Europos Sąjungos lėšas – savivaldybė dar šiemet pasirengusi su europinę paramą administruojančia Centrine projektų valdymo agentūra pasirašyti sutartis dėl 8 mln. eurų, už kuriuos mieste numatyta sutvarkyti net aštuonias zonas: J. Janonio g, Nepriklausomybės aikštę, Nevėžio upės pakrantę nuo Maudyklos g. iki Stoties g., Jaunimo sodą, Bendruomenių rūmų prieigas bei Kultūros ir poilsio parką.

Šios investicijos labai svarbios mūsų miestui. Paskutiniame Panevėžio miesto tarybos posėdyje buvo skirta lėšų architektūrinėms idėjoms. Manau, jog su naujosios savivaldybės vyriausiosios architektės Daivos Gasiūnienės atėjimu darbai pajudės. D. Gasiūnienė turi ilgametę patirtį įsisavinant Europos Sąjungos lėšas panašiuose projektuose, jai netrūksta entuziazmo ir profesionalumo.

Yra duotas pažadas, jog mieste iki 2020-ųjų metų bus sutvarkyta 14 erdvių. Sulaukę naujų savivaldos rinkimų, pamatysime, kaip miestas pasikeitė ir galėsime spręsti, ištesėtas pažadas ar ne.

Kalbant apie pokyčius mieste, turbūt reikėtų pasidžiaugti ir įgyvendinta Panevėžio architektų iniciatyva.

Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus organizuotos Eksperimentinės architektūrinės kūrybinės dirbtuvės – išskirtinė iniciatyva ne tik Panevėžyje, bet ir Lietuvoje. Mūsų miesto architektai savanoriškai susibūrė į kūrybines dirbtuves ir iššaukė diskusiją apie viešų miesto erdvių sutvarkymą: apleistą nepriklausomybės kovų savanorio, poeto, visuomenininko J.Čerkeso-Besparnio „Pragiedrulių“ sodybą Skaistakalnio parke; šiame parke esančią kalvą ir apleistą vasaros estradą bei pasiūlė naujo pėsčiųjų tilto idėją istorinio medinio liepto per Nevėžį vietoje ir dabartinį miesto centrą.

Džiugu, jog mūsų miesto architektai be jokio atlygio aukojo savo asmeninį laiką ir kūrė, ieškojo idėjų, kurios taip reikalingos miestui, kad kiekvienas čia jaustumės jaukiai. Architektų iniciatyva – sveikintinas pavyzdys mums visiems.

Noris džiaugtis gražiomis iniciatyvomis, tačiau politinėje padangėje sumaištis. Paskutinis liberalų, arba Eligijaus Masiulio, korupcijos skandalas iš tiesų supurtė ne vieną rinkėją. Ar dar galima pasitikėti politikais, ar dar galima pasitikėti partine sistema?

Tikrai labai sunkus klausimas, nes šis korupcinis skandalas purvais aptaškė ne vien tik Liberalų sąjūdį, aptaškė mus visus, politikus. Rinkėjams susidarė įspūdis, kad visi politikai tokie. Tenka apgailestauti, jog taip nutiko su liberalais, kurie prieš Seimo rinkimus deklaravo: „Atsilyginsime už balsus sveiko proto pergalėmis“. Ar tai sveiko proto pergalės, kai partijos pirmininko automobilio bagažinėje randamos šimtatūkstantinės eurų sumos?

Tuo pačiu lyg ir kalbama apie kitokius nei Darbo partijos ar partijos „Tvarka ir teisingumas“ politinius standartus: neva Eligijus Masiulis iš karto išstojo iš partijos pirmininkų, padėjo Seimo nario mandatą ir pažadėjo, kad mes greit viską sužinosime. Kokia situacija šiandien? Taip, jis atsisakė Seimo nario mandato, bet tokiu būdu apribojo galimybę tiek Seimui, tiek Lietuvos žmonėms sužinoti daugiau apie šį korupcinį skandalą. Kai yra sudaroma Seimo laikinoji komisija, tuomet pateikiama išsamesnė informacija apie įtarimus Seimo nariui ir tokiu būdu sudaromos sąlygos suteikti daugiau informacijos visuomenei. O kai mandato skubama atsisakyti, tokios galimybės nebelieka.

Niekas netrukdė Eligijui Masiuliui pasakyti: „Aš esu nekaltas. Sudarykite laikinąją komisiją – įsitikinsite“. Ir jeigu po laikinosios komisijos būtų nuspręsta nepanaikinti teisinės neliečiamybės, niekas netrukdė pačiam Seimo nariui E. Masiuliui kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir prašyti, kad būtų anuliuotas jo mandatas. Deja. Praėjusią savaitę, kai buvo žadėta, kad E. Masiulis plačiau paaiškins visuomenei apie korupcinio skandalo peripetijas, mes išgirdome tik eilinį kartą tariamus žodžius: „Aš nekaltas“ ir „Atsiprašau“. Tai už ką atsiprašoma – ar už tai, kad esi nekaltas? Jei nors kartą Lietuvoje iš politiko lūpų būtų nuskambėjusi frazė „Esu kaltas, atsiprašau Jūsų“, iš tikrųjų tai būtų kažkas tai naujo mūsų politinėje kultūroje.

„Eurobarometro“ duomenimis 95 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad šalyje korupcija yra plačiai paplitusi. Tai yra didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Tai yra dugnas. Jeigu 36 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad korupcija yra labai didelė problema vykdant verslą, tai šiuo metu šalyje mes turime tokią aplinką, kurioje, pasirodo, negalima tvarkyti verslo reikalų, neduodant kyšio.

Tikrai sveikintinas yra konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio noras atstatyti žmonių pasitikėjimą politikais ir važiuoti per Lietuvą kviečiant nepamiršti, kad yra padorių, vakarietiškų, skaidrių politikų. Tačiau tikiuosi, jog jis, keliaudamas po Lietuvą, užvažiuos ir į Radviliškio rajono savivaldybę, kur dirba konservatorių žmonėms per tiesioginius merų rinkimus įbruktas Antanas Čepononis, kaltinamas korupcinėje byloje subūręs aštuonių žmonių organizuotą nusikalstamą grupę. Šios grupės dauguma – TS-LKD partijos nariai. Man atrodo, kad kai kalbama apie skaidrumo standartus, jie turėtų būti vienodi visiems.

Prieš kelias savaites Seimas atmetė siūlymą mažinti piliečių parašų skaičių norinti inicijuoti įstatymą. Ar Seimo nariai pabūgo piliečių galios?

Konstitucijoje numatyta, kad piliečiai turi teisę inicijuoti įstatymo projektą. Jiems reikia surinkti 50 tūkst. rinkimų teisę turinčių gyventojų parašų. Seime buvo pateiktas siūlymas šį skaičių sumažinti iki 25 tūkst. Šio įstatymo projekto iniciatoriai buvo Darbo partijos frakcija.

Seimo posėdžio metu įsiplieskė diskusijos. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko, akcentavo, kad to daryti nereikia. Jo teigimu, nors Lietuvoje gyventojų sumažėjo, bet rinkėjų skaičius per daug nekito, nes Lietuvos pilietis, kuris gyvena Airijoje, Anglijoje ar kitose šalyse, taip pat turi rinkimų teisę. Bet juk visi žinome, kad emigrantai dažniausiai rinkimuose nebedalyvauja. Taigi, tai nėra svarus argumentas teigti, jog to skaičiaus nereikia mažinti iki 25 tūkst. Teisės ir teisėtvarkos komitetas gąsdino Seimo narius, kad sumažinus piliečių parašų skaičių, gali kilti socialinis-politinis konfliktas, nes piliečiai labai dažnai pradėtų inicijuoti įstatymų projektus, o tai sukeltų ypatingą įtampą tarp piliečių ir jų išrinkto Seimo.

Matome, iki kokių absurdų yra nusikalbama. J. Sabatauskas kaip argumentą pateikia faktą, kad iš 26 Europos Sąjungos valstybių net 16-oje piliečiai neturi tokios teisės. Bet gal reikėtų pasižiūrėti, kokios tai ES valstybės ir koks jose pasitikėjimas politikais.

Lietuvoje politikai, skambant korupciniams skandalams, vis labiau praranda žmonių pagarbą. Ją galima atstatyti padidinus pasitikėjimą Lietuvos žmonių pilietinėmis galiomis – juk tik silpna valdžia bijo savo žmonių.

Kodėl ir Lietuvoje, ir Italijoje piliečių įstatymo iniciatyvą turi paremti 50 tūkst. rinkėjų, nors Lietuvoje gyvena apie 3 mln. gyventojų, o Italijoje – apie 60 mln.?

Už siūlomo įstatymo projekto atmetimą daugiausia balsavo Socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijų atstovai Seime. Po tokio jų balsavimo tiesiai šviesiai jiems pasakiau: „Šis balsavimas parodo, kad jūs bijote žmonių. Jūs bijote atstatyti žmonių pasitikėjimą bei suteikti jiems didesnes teises inicijuojant įstatymo projektus“. Pasirodo, socialdemokratai ir konservatoriai, kurie tarpusavyje tarsi konkuruoja ir dažniausiai oponuoja vieni kitiems, kai tik paliečiamos jų partinės galios, tampa tarsi viena – valdžios partija.

Keisčiausiai atrodo Darbo partijos balsavimas. Kaip minėjau, po šiuo įstatymo projektu pasirašė visi 28 frakcijos nariai, bet balsavime dalyvavo tik 10 ir tik 7 iš jų palaikė savo pačių inicijuotą įstatymo projektą. Tad kyla klausimas: kam inicijuoti įstatymo projektą, kai atėjus balsavimo laikui nelieka balsuojančiųjų? Tai daugiau primena veiklos imitavimą, o ne siekį padidinti žmonių pilietinę galią.

Seime daugiau prabilta apie lytinio švietimo poreikį, būtinybę ir galimybes Lietuvos mokiniams. Jūs su Seimo nare Rima Baškiene šiuo klausimu organizavote ir spaudos konferenciją.

Šiuo metu yra svarstoma nauja Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, kurią rengia Švietimo ir mokslo ministerija. Tad kyla klausimų, kas turi būti akcentuojama: lytinis ugdymas ar lytinis švietimas? Jeigu kalbame apie lytinį ugdymą, tai pirmiausia kalbame apie vertybes, nukreiptos į vienas kito, tai yra į vyro ir moters, pagarbą, neišskiriant ir seksualinio santykio. Oponuojančios jėgos, kurios mano, kad žmogus yra tik seksualinių poreikių tenkinimo objektas, akcentuoja tik lytinio švietimo svarbą. Jie net siūlo leisti per pamokas demonstruoti lytinę sueitį. Neįsivaizduoju, kaip galėtų atrodyti tokios pamokos Lietuvos mokykloje.

Keisčiausia, kad kai kurios visuomeninės organizacijos, kurios kalba apie tai, jog moterys yra tapusios preke, pačios akcentuoja, kad vyro ir moters santykyje svarbiausia yra lytinis poreikis. Manau, už visų šių dalykų slypi žemiški interesai – tai kontraceptinių priemonių, prezervatyvų verslo interesai. Tarptautinė Planuotos tėvystės federacija, kuri yra sukūrusi visuotinę lytinio švietimo programą ir kurios nuostatas norima įskiepyti mūsų mokyklose, yra susijusi su šio verslo pelnų didinimu.

Kalbant apie tradicines vertybes, jų puoselėjamą, prie jų labai daug prisideda ir Panevėžyje įsikūrusios organizacijos.

Iš tiesų, gegužės mėnesį Panevėžyje paminėtas Lietuvos tautodailininkų sąjungos penkiasdešimtmetis. Buvo surengta labai graži paroda, konferencija, dalyvavo didelis skaičius Aukštaitijos krašto tautodailininkų.

Taip pat gegužės mėnesį įvyko Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro bei silpnaregių meninės raiškos ir kūrybos festivalis „Aš muzika ir meile dalinuosi“, skirtas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos 90-ies metų jubiliejinei sukakčiai paminėti.

Taip pat reikia paminėti, kad nuskambėjo Paskutinis skambutis. Mūsų miestas virto abiturientų šypsenų miestu. Norisi išskirti Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos dvyliktokus, kurie nuaidėjus paskutiniam skambučiui energingai, su lietuviškomis dainomis, tratant būgnams žygiavo miesto gatvėmis. Jie padarė šventę ne tik sau, bet visam miestui.

Dar norėčiau išskirti Maldos pusryčius, kurie miesto mero Ryčio Račkausko iniciatyva surengti jau antrą kartą mūsų mieste. Šį kartą Maldos pusryčiai buvo skirti atjautai, geriems darbams. Šie metai yra paskelbti jubiliejiniais Gailestingumo metais, o gailestingumas nėra įmanomas be gerų darbų. Yra pasakyta, kad Dievas mums iš anksto yra numatęs gerus darbus, kuriuos turime atlikti. Esu įsitikinęs, kad mes įprasminame savo gyvenimą tiek, kiek sugebame atsiverti tiems geriems darbams. Praėjusi „Radastos diena“ tai patvirtina.

 

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė

Nuotrauka Stasio Žumbio.

PR


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: